Viduramžių teologijoje velnias dažnai vaizduojamas ne kaip visiškai originalus blogio šaltinis, o kaip iškreiptas Dievo kūrinių atspindys. Viena ryškiausių tokių idėjų – XII amžiaus cisterciečių abato Bernardo Klerviečio posakis: „Velnias yra Dievo beždžionė.“ Ši metafora, užrašyta jo pamoksle apie Giesmių giesmę (Sermo in Cantica Canticorum 33, Patrologia Latina 183, 789), pabrėžia imitacijos aspektą: šėtonas kopijuoja Dievo veiksmus, bet visada iškreipdamas juos.
Bernardo kontekstas buvo Klervo vienuolynas Prancūzijoje, kur jis rašė komentarus Biblijai. Jis stebėjo, kaip velnias mėgdžioja Dievą panašiai kaip beždžionė žmogų – ne kurdamas ką nors naujo, o perimdamas formas ir jas iškraipydamas. Pavyzdžiui, Dievas sukuria pasaulį iš nieko; velnias negali kurti, tad tik gundo žmogų naikinti ar iškreipti kūriniją. Dievas siūlo laisvą meilę; velnias pateikia priklausomybę, maskuodamas ją laisve.
Ši idėja remiasi ankstesniais šaltiniais. Augustinas Hipponietis (IV–V a.) teigė, kad blogis – ne substancija, o gėrio trūkumas. Tomas Akvinietis (XIII a.) pridūrė, kad velnias veikia per apgaulę, imituodamas tiesą. Bernardas tai pavertė vaizdiniu: viduramžių mugėse klounai ir mimai kopijuodavo riterius ar kunigus, bet su komišku posūkiu – uodega ar ragais. Taip tikintieji mokėsi atpažinti skirtumą tarp autentiško gėrio ir jo parodijos.
Praktiškai metafora reiškia perspėjimą: velnias siūlo „alternatyvas“ Dievo planui. Pavyzdžiui, Dievo sakramentai (krikštas, Eucharistija) duoda malonę; velnias kuria pseudosakramentus – magiją ar stabmeldystę, kurie žada galią, bet duoda tuštumą. Biblijoje tai matoma Sobacharo istorijoje (Išėjimo knyga), kur faraono burtininkai mėgdžioja Mozės stebuklus, bet galiausiai pralaimi.
Velnias siūlo „alternatyvas“
- Dievas sukuria pasaulį iš meilės ir tvarkos; velnias siūlo chaosą ir naikinimą.
Vietoj kūrybos – griovimas, kaip vandalas, ardantis tiltą, kurį inžinierius stato. Biblijoje tai matoma Edeno sode: Dievas duoda rojų, velnias gundo vaisiumi, žadančiu „žinias“, bet atnešančiu mirtį ir išvarymą. - Dievas siūlo laisvą meilę ir paklusnumą iš širdies; velnias pateikia priklausomybę, maskuotą laisve.
Pavyzdžiui, Dievo įsakymai – kelrodžiai į pilnatvę; velnias žada „laisvę be ribų“, bet tai tampa narkotikų ar azarto vergyste. Prisiminkite faraono burtininkus, kopijuojančius Mozės lazdą į gyvatę, bet pralaiminčius. - Dievas duoda sakramentus kaip malonės kanalus; velnias kuria pseudosakramentus – magiją ar okultizmą.
Krikštas nuplauna nuodėmes; velnias siūlo ritualus su krauju ar talismanais, žadančiais galią, bet atnešančiais baimę. Viduramžių raganų procesuose tai buvo akivaizdu: „stebuklai“, kurie galiausiai žlugdavo. - Dievas kviečia į bendruomenę ir vienybę; velnias skatina izoliaciją ir susiskaldymą.
Bažnyčia – kūnas Kristuje; velnias siūlo „individualizmą“, kur žmogus tampa vienišu vilku, kaip socialiniuose tinkluose kuriamos echo kameros, žadančios ryšį, bet duodančios vienatvę. - Dievas siūlo atgailą ir atleidimą; velnias pateikia kerštą ir neapykantą kaip „teisingumą“.
Jėzus moko atleisti septyniasdešimt septynis kartus; velnias gundo „akių už akį“, kaip mafijos kodeksai, žadantys saugumą, bet kuriantys amžiną karą. - Dievas duoda tikrą džiaugsmą per dorybes; velnias žada greitą malonumą per ydas.
Šventumas – ilgalaikė ramybė; velnias siūlo vakarėlių euforiją, kuri baigiasi pagiriomis. Augustinas rašė apie savo jaunystę: malonumai žadėjo pilnatvę, bet paliko tuštumą. - Dievas kuria hierarchiją tarnaujant; velnias siūlo valdžią dominuojant.
Kristus plauna kojas; velnias gundo „būk viršuje bet kokia kaina“, kaip korporacijų intrigos, žadančios sėkmę, bet atnešančios paranoją. - Dievas siūlo amžiną gyvenimą per auką; velnias žada nemirtingumą per egoizmą.
Prisikėlimas per kryžių; velnias kuria mitus apie vampyrus ar kriogeniką, žadančią amžinybę, bet ignoruojančią sielą. - Dievas duoda tiesą kaip šviesą; velnias pateikia melą kaip „alternatyvią tiesą“.
Šventasis Raštas – kompasas; velnias siūlo konspiracijas, žadančias „slaptas žinias“, bet vedančias į aklavietę, kaip fake news epidemijos. - Dievas kviečia į vienybę su Kūrėju; velnias siūlo savigarbinimą kaip „dievybę“.
Nuolankumas veda į Dievą; velnias gundo „būk savo dievu“, kaip New Age praktikos, žadančios savirealizaciją, bet paliekančios izoliaciją nuo tikrovės.