Valstybė (gr. Πολιτεία, lot. De Republica, angl. The Republic) – filosofinis dialogas, parašytas Platono (427–347 m. pr. Kr.) apie 380–375 m. pr. Kr. Atėnuose. Tai vienas įtakingiausių visų laikų filosofijos kūrinių, nagrinėjantis teisingumo prigimtį, sielos sandarą ir idealios valstybės tvarką. Parašyta senąja graikų kalba dialogų forma, kur Sokratas kalbasi su Glaukonu, Adeimantu ir kitais pašnekovais. „Valstybė“ gimė po Sokrato mirties (399 m. pr. Kr.), kaip atsakas į Atėnų demokratijos moralinį nuosmukį ir ieškojimas tobulesnės santvarkos.
Knyga susideda iš dešimties dalių. Jos ašis – klausimas: kas yra teisingumas ir kokia valstybė gali būti teisinga? Platonas kuria metafizinę viziją, kur žemiškas polis turėtų atspindėti dangiškąją tvarką. Kaip siela valdo kūną, taip protas turėtų valdyti visuomenę – o filosofai, pažinę Gėrio idėją, turėtų tapti valdovais.
Ideali valstybė Platonui primena žmogaus sielą – abi turi tris dalis.
- Valdovai-filosofai atitinka protą. Jie siekia pažinti Gėrio idėją ir valdyti išmintingai. Valdžia jiems – ne garbė, o pareiga. Jie gyvena be turto, be šeimų, bendruomeniškai.
- Sargybiniai (kariai) atitinka dvasinę sielos dalį – drąsą, garbę, ištikimybę. Jie gina valstybę, mokomi muzikos, gimnastikos, auklėjami asketiškai.
- Gamintojai (amatininkai, žemdirbiai, pirkliai) atitinka geidžiančiąją sielos dalį. Jie rūpinasi materialiuoju gyvenimu ir paklūsta aukštesniosioms klasėms.
Teisingumas gimsta tada, kai kiekviena klasė atlieka savo prigimtinį darbą ir neperžengia ribų.
Švietimas ir „kilmingas melas“
Vaikai nuo gimimo priklauso valstybei ir auklėjami bendrai. Menas ir poezija cenzūruojami – Homeras atmetamas, nes dievai neturi būti vaizduojami netobuli. Muzika turi ugdyti dorovę, o kūno lavinimas – saiką ir tvirtumą. Aukščiausias mokslas – dialektika, vedanti prie idėjų pasaulio pažinimo.
Valstybę jungia vadinamasis „kilmingas melas“ (γενναῖον ψεῦδος): pasakojimas, kad žmonės gimsta iš žemės su skirtingais metalais sieloje – auksu (valdovams), sidabru (kariams), geležimi (darbininkams). Tai ne apgaulė, o simbolinis būdas išsaugoti socialinę darną.
Moterys ir šeima
Platonas buvo vienas pirmųjų filosofų, teigusių, kad moterys gali būti valdovės ar kariai, jei turi tuos pačius gebėjimus kaip vyrai. Aukštesnės klasės gyvena komunališkai: bendros žmonos, vaikai, turtas. Poros parenkamos pagal eugeniką, o vaikai auklėjami be žinojimo, kas jų tėvai – visi laikomi „valstybės vaikais“. Tai, pasak Platono, panaikina pavydą ir savanaudiškumą, tačiau vėliau Aristotelis kritikavo, kad toks bendrumas naikina meilę ir atsakomybę.
Teisingumas, valstybės formos ir siela
Teisingumas – kai kiekvienas daro tai, kas jam priklauso. Kai protas valdo, dvasia padeda, o geismai paklūsta. Platonas aprašo valstybės išsigimimo kelią:
- Timokratija – garbės valdžia, kur vyrauja kariai.
- Oligarchija – turtingųjų valdžia.
- Demokratija – laisvės be ribų valdžia, virstanti chaosu.
- Tironija – galutinis nuosmukis, kai valdovas tampa vergas savo aistroms.
Demokratija, anot Platono, yra priešpaskutinė pakopa prieš tironiją – kai laisvė be išminties virsta savivalė.
Metafizika ir religija
„Valstybėje“ svarbiausia idėja – Gėrio idėja, aukščiausias pažinimo tikslas. Pasaulis padalytas į du lygmenis: juntamąjį (šešėliai, iliuzijos) ir idėjų (tikrovė). Filosofas – tas, kuris pabėga iš urvo ir pamato saulę, t. y. tiesą.
Dievas čia ne asmeninis, o kosminės tvarkos principas – dvasinė šviesa, kurią galima pažinti tik protu. Platonas teigia, kad siela nemirtinga ir keliauja per reinkarnacijas. Religija jam – ne ritualai, o pažinimas: garbinti Gėrį reiškia pažinti tiesą.
„Valstybė“ padarė milžinišką poveikį Vakarų mąstymui. Ji įkvėpė šv. Augustiną („Dievo miestą“), Tomą Morą („Utopiją“), Tommaso Campanellą („Saulės miestą“). Per viduramžius ji tapo dvasinės tvarkos, teisingumo ir filosofinės teokratijos šaltiniu.
Citatos
- „Gėrio idėja yra aukščiausias žinojimas, kurį žmogus gali pasiekti.“
– apie aukščiausią tikrovės formą, kurią galima pažinti tik protu. - „Valstybė, kurioje mažiausiai siekia valdžios tie, kuriems dera valdyti, yra geriausiai valdoma.“
– apie tikrąją politinę dorybę ir valdžios troškimo pavojų. - „Jeigu skurdžiai, išalkę turtų, braunasi į valdžią, tikėdamiesi iš jos ir sau atsiplėšti kąsnelį, valstybė negali būti gerai tvarkoma.“
– kritika oligarchijai ir savanaudiškai politikai. - „Įstatymui rūpi ne kurio nors vieno luomo gerovė; jis siekia, kad visa valstybė taptų laiminga.“
– apie teisingumo esmę ir bendrą gėrį. - „Teisingumas – tai kiekvieno darbas savo vietoje ir pagal savo prigimtį.“
– pagrindinis Platono teisingumo apibrėžimas. - „Siela turi tris dalis: protą, valią ir geismą – ir teisingumas yra jų darna.“
– apie vidinę žmogaus struktūrą ir moralinę pusiausvyrą. - „Tikrasis žinojimas pasiekiamas ne pojūčiais, o protu – per idėjų pažinimą.“
– Platono idealizmo pagrindas. - „Valdžia turi priklausyti tiems, kurie nenori valdyti, bet yra tam tinkamiausi.“
– apie filosofų valdovų idėją. - „Auklėjimas – tai sielos posūkis nuo šešėlių link šviesos.“
– iš garsiosios olos alegorijos. - „Tas, kuris iš tiesų matė gėrį, negali daugiau gyventi tik sau – jis sieks, kad ir kiti jį pamatytų.“
– apie išminties pareigą visuomenei.