Ugaritas (dabartinė Ras Šamra, Sirija) buvo svarbus senovės Artimųjų Rytų miestas-valstybė, klestėjęs maždaug 1800–1200 m. pr. Kr. Finikiečių pakrantėje, netoli Viduržemio jūros, Ugaritas buvo prekybos, kultūros ir religijos centras, garsėjantis savo raštija, mitologija ir įtaka aplinkinėms civilizacijoms, įskaitant izraelitus. Jo archeologiniai radiniai, ypač molinės lentelės su mitologiniais tekstais, atskleidė kanaaniečių religijos detales, kurios padeda suprasti Biblijos kontekstą.
Ugaritas buvo įkurtas apie 3000 m. pr. Kr., tačiau didžiausią klestėjimą pasiekė Vėlyvajame bronzos amžiuje (apie 1450–1200 m. pr. Kr.). Strategiškai patogioje vietoje tarp Egipto, Hetitų imperijos ir Mesopotamijos, miestas tapo prekybos mazgu, eksportuodamas purpurinius audinius, alyvuogių aliejų ir vyną. Ugaritas palaikė diplomatinius ryšius su Egiptu (Amenhotepo III ir Echnatono laiškai rasti archyvuose), Hetitais ir Mikėnais, o jo uostas traukė pirklius iš viso regiono.
Miesto valdymas buvo monarchinis, su karaliumi kaip religiniu ir politiniu vadovu. Ugarito visuomenė buvo hierarchinė: žyniai, rašytojai ir amatininkai užėmė aukštas pozicijas, o prekyba užtikrino ekonominį stabilumą. Raštingumas buvo išskirtinis – Ugarite sukurta viena pirmųjų abėcėlių (apie 30 ženklų), užrašyta dantiraščiu ant molinių lentelių ge’ez, huritų ir akadų kalbomis.
Ugarito religija buvo tiesioginė Biblijos teologijos priešingybė. Miesto globėjas – dievas Baalas, audros ir derliaus valdovas, kuris Ugarito mituose vaizduojamas kaip mirštantis ir prisikeliantis, kovojantis su mirties dievu Motu, pavydžia seserimi Anat, ir pavaldus senajam dievui Elui. Šie patys dievų vardai – Baalas, El, Ashera – vėliau pasirodo Biblijoje ne kaip neutralūs, bet kaip pavojingi konkurentai Jahvei.
Tai ne šiaip kultūrinis skirtumas – Izraelis, kurdamas savo tikėjimo tapatybę, darė tai prieš ugaritišką pasaulėvaizdį. Dauguma Senojo Testamento perspėjimų dėl stabmeldystės – tai ne teoriniai draudimai, o konkreti kova prieš Ugarito religijos įtaką, kuri tuo metu vyravo visame regione. Net pati „Ashera“ Biblijoje minėta ne kartą kaip stabų medžio stulpas – o Ugarite ji buvo dievo El žmona.
Ugarito mitologija suformavo teologinę foną, prieš kurį iškilo Izraelio monoteizmas. Kitaip tariant, Biblija kalba ne vakuume – ji kalba į Ugaritą ir prieš jį.
Ugarito tekstų atradimas XX a. pradžioje buvo lūžis biblinėje studijoje: pirmą kartą pasidarė aišku, kad kai kurie Biblijos tekstai sąmoningai atspindi, perrašo ar polemizuoja su Ugarito mitais – ypač Psalmėse, Izaijo knygoje, Jobo eilutėse. Ugarito dvasinė priešprieša su Izraeliu tęsiasi iki šiol – per tekstą, per Dievo vardus, per atmintį.
Religija Ugarite
Ugarito religija buvo politeistinė, pagrįsta kanaaniečių panteonu, kuris turėjo įtakos finikiečių, izraelitų ir kitų regiono tautų tikėjimams. Svarbiausi dievai, žinomi iš molinių lentelių (rastų 1929–1939 m.), buvo:
- Elas: Vyriausiasis dievas, panteono patriarchas, simbolizuojantis tvarką ir išmintį. Jo vardas reiškia „dievas“ ir atitinka Biblijos „El“ (pvz., El Shaddai, Pr 17,1).
- Baalas (arba Hadad): Audros, lietaus ir vaisingumo dievas, vadinamas „Debesų raiteliu“. Baalo ciklas – mitai apie jo kovas su Jamu (jūros dievu) ir Motu (mirties dievu) – rodo gamtos ciklus. Baalas buvo pagrindinis Ugarito globėjas, minimas ir Biblijoje kaip izraelitų konkurentas (1 Kar 18).
- Ašera: Elo žmona, jūros ir motinystės deivė, siejama su šventais medžiais (ašeromis). Biblijoje smerkiama kaip stabmeldystės simbolis (Įst 16,21).
- Anat: Baalo sesuo ir mylimoji, karo ir vaisingumo deivė, žinoma dėl savo nuožmumo (pvz., ji sunaikina Motą, kad išgelbėtų Baalą).
- Kotharas-wa-Hasisas: Amatininkų dievas, kūręs ginklus Baalui.
- Jamas ir Motas: Chaoso (jūros) ir mirties dievai, Baalo priešai, simbolizuojantys gamtos stichijas.
Ugarito religinės apeigos vyko šventyklose, skirtose Baalui ir Dagānui (javų dievui). Ritualai apėmė:
- Aukojimus: Gyvuliai (jaučiai, avys), javai ir vynas buvo aukojami ant altorių, dažnai kalvų aukštumose.
- Šventes: Sezoniniai festivaliai šventė lietaus sezoną ar derlių, lydimi giesmių ir šokių.
- Raštus: Žyniai užrašinėjo mitus, himnus ir ritualų instrukcijas, pvz., kaip gydyti ligas ar atlikti laidotuves.
Ugarito tekstai (apie 1500 lentelių) atskleidžia turtingą mitologiją. Pavyzdžiui, Baalo kova su Jamu primena Babilono Marduko mūšį su Tiamat, o Motas simbolizuoja sausros grėsmę žemdirbių visuomenei. Šie mitai paveikė Biblijos vaizdinius, pvz., Jahvės „jodinėjimą ant debesų“ (Ps 68,4), panašų į Baalo epitetą.
Sąsaja su Biblija
Ugarito religija turėjo reikšmingą įtaką izraelitų tikėjimui, ypač ankstyvajame judaizme:
- Dievybių vardai: Biblijos „El“, „Elohim“ ar „Baal“ (kaip stabmeldystės simbolis) tiesiogiai siejasi su Ugarito panteonu.
- Aukštumos: Izraelitų smerkiamos „aukštumos“ (1 Kar 14,23) rodo kanaaniečių šventvietes, matomas Ugarite.
- Poezija: Ugarito himnų paralelės randamos Psalmėse, pvz., gamtos ir dieviškos galios vaizdiniai.
- Molechas?: Nors Molechas Ugarite nėra minimas, kai kurie spėja, kad jis galėjo būti Baalo ar kito dievo epitetas, susijęs su aukojimais.
Ugarito tekstai padeda suprasti, kodėl izraelitai kovojo su kanaaniečių stabmeldyste – Baalo ir Ašeros kultai buvo patrauklūs žemdirbiams, priklausomiems nuo lietaus.
Ugarito išnykimas
Ugaritas klestėjo iki XIII a. pr. Kr. pabaigos, tačiau apie 1200–1180 m. pr. Kr. miestas buvo staiga apleistas ir sunaikintas. Priežastys, remiantis archeologija ir istoriniais duomenimis, yra kelios:
- Bronzos amžiaus žlugimas: XII a. pr. Kr. Viduržemio jūros regione įvyko civilizacijų griūtis, siejama su „Jūros tautų“ invazijomis, klimato kaita ir ekonominiais sukrėtimais. Ugaritas, kaip prekybos centras, buvo pažeidžiamas.
- Ugnis ir griūtis: Ras Šamros kasinėjimai rodo, kad miestas sudegė, o rūmai ir šventyklos buvo apleisti. Laiškai iš paskutinio karaliaus Ammurapi prašo pagalbos iš kaimynų, minėdami „priešo laivus“, galimai Jūros tautas.
- Ekonominis nuosmukis: Prekybos kelių sutrikimai ir Egipto bei Hetitų įtakos silpnėjimas sumažino Ugarito pajamas.
- Gamtos kataklizmai: Kai kurie mokslininkai spėja, kad žemės drebėjimai (Ugaritas yra seismiškai aktyvioje zonoje) galėjo prisidėti prie griūties.
Po sunaikinimo Ugaritas nebuvo atstatytas. Jo gyventojai tikriausiai išsisklaidė, o miestas buvo pamirštas iki XX a., kai prancūzų archeologas Claude Schaeffer 1929 m. atrado Ras Šamrą. Lentelės, rastos rūmų bibliotekose, išsaugojo Ugarito kultūrą, bet religinės praktikos išnyko kartu su miestu.
Ugaritas buvo dinamiškas centras:
- Prekyba: Jungė Egiptą, Mesopotamiją ir Mažąją Aziją, prekiaudamas metalais, audiniais ir keramika.
- Kultūra: Rašytojai kūrė mitus, poeziją ir administracinius dokumentus, o menas (pvz., dramblio kaulo reljefai) rodė Mikėnų įtaką.
- Religija: Šventyklos Baalui ir Dagānui buvo apeigų centrai, kur žyniai atlikdavo aukojimus ir pranašystes. Ritualai stiprino karaliaus dieviškąją valdžią.
- Diplomacija: Ugaritas balansavo tarp Egipto ir Hetitų, mokėdamas duoklę, bet išlaikydamas autonomiją.
Ugarito radiniai pakeitė Senojo Testamento studijas:
- Mitologija: Baalo ciklas paaiškina, kodėl izraelitai matė Baalą kaip grėsmę Jahvei.
- Kalba: Ugaritų kalba, artima hebrajų, padėjo iššifruoti Biblijos terminus.
- Raštija: Abėcėlė paveikė graikų ir lotynų rašto raidą.
Religiniu požiūriu, Ugarito politeizmas išnyko, bet jo dievai (Elas, Baalas) atgimė izraelitų tekstuose – kaip Jahvės epitetai arba stabmeldystės simboliai. Miesto griūtis rodo Bronzos amžiaus pabaigos chaosą, kai daugelis civilizacijų (pvz., Mikėnai, Hetitai) žlugo.
Ugaritas buvo prekybos ir religijos švyturys, kurio kanaaniečių panteonas – Elas, Baalas, Ašera – formavo regiono tikėjimus. Jo mitai, užrašyti lentelėse, atskleidžia gamtos ir dieviškumo sampratą, paveikusią net Bibliją. Miestas klestėjo kaip diplomatijos ir kultūros centras, kol Jūros tautų invazijos, gaisrai ir ekonominė griūtis apie 1200 m. pr. Kr. jį sunaikino. Ugarito palikimas išliko per archeologinius radinius, kurie iki šiol praturtina mūsų supratimą apie senovės Artimųjų Rytų religiją ir istoriją.