Philipas E. Tetlockas (Philip E. Tetlock), kanadiečių kilmės amerikiečių psichologas ir politologas, gimė 1954 metų kovo 2 dieną Toronte, o vaikystę praleido Vinipege bei Vankuveryje. Jis studijavo Britų Kolumbijos universitete, ten 1975 metais įgijo bakalaurą, o 1976 – magistrą psichologijos srityje, dirbdamas su Peteriu Suedfeldu prie diplomatinių tekstų analizės. Vėliau persikėlė į JAV, Jeilyje 1979 metais apgynė daktaro disertaciją psichologijoje. Karjerą pradėjo Kalifornijos universitete Berklyje kaip asistentas, vėliau dėstė Ohajo valstijos universitete, vėl grįžo į Berklių, o nuo 2011 metų yra Pensilvanijos universiteto Annenbergo profesorius, dirbantis tiek Wharton verslo mokykloje, tiek Menų ir mokslų fakultete. Jis vedęs psichologę Barbarą Mellers, su kuria kartu vadovauja Good Judgment Project – prognozavimo tyrimams, laimėjusiems JAV žvalgybos konkursą.
Tetlocko darbai apima sprendimų priėmimą, prognozavimą ir moralinę psichologiją – jis parašė ar redagavo per dešimt knygų, šimtus straipsnių. Žymiausios: „Expert Political Judgment: How Good Is It? How Can We Know?“ (2005), kur po 20 metų tyrimų su ekspertais parodė, kad jų prognozės dažnai ne geresnės už atsitiktines, nebent jie mąsto kaip „lapės“ – lankstūs ir abejojantys, o ne „ežiai“ su viena didele idėja. Kartu su Danu Gardneriu išleido „Superforecasting: The Art and Science of Prediction“ (2015), kur aprašė „superprognozuotojus“ – paprastus žmones, kurie tikslumu pralenkia profesionalus, nes nuolat atnaujina savo įsitikinimus. Kitos knygos: „Counterfactual Thought Experiments in World Politics“ su Richardu Lebow, ar „Unmaking the West“. Jis gavo MacArthur genio stipendiją, Nacionalinės mokslų akademijos apdovanojimus, o jo tyrimai paveikė žvalgybą ir verslą.
Tetlockas nėra tikintis ar teologas – jo požiūris sekuliariai moksliškas, be viešų pareiškimų apie asmeninį tikėjimą. Tačiau jo darbai glaudžiai siejasi su religijos psichologija per „šventų vertybių“ (sacred values) konceptą: jis su Alanu Fiske tyrė, kaip žmonės reaguoja į pasiūlymus „parduoti“ tai, kas laikoma šventa – gyvybę, organus, religinius ritualus ar moralines normas. Net mintis apie pinigus už kraują ar religinį veiksmą sukelia moralinį pasipiktinimą, tarsi profanaciją. Tetlockas parodė, kad tokios reakcijos – ne tik religinės, bet universalios moralinėse bendruomenėse, kur šventumas apsaugo nuo „tabu mainų“ (taboo trade-offs). Žmonės tampa „intuityviais prokurorais“, baudžiančiais pažeidėjus, ar „intuityviais teologais“, ginančiais šventumą nuo pasaulietiškų įsibrovimų.
Vienas keistas atvejis iš jo eksperimentų: dalyviai, paprašyti įkainoti vaiko įvaikinimą ar religinį simbolį, ne tik atsisakydavo, bet jausdavo poreikį „apsivalyti“ – plauti rankas ar galvoti apie gerus darbus, tarsi būtų užteršti. Tai priminė senovės ritualus, kur profanacija reikalauja apsivalymo. Tetlocko idėjos padeda suprasti, kodėl religiniai konfliktai tokie užsispyrę – šventos vertybės atmeta kompromisus, net jei racionalu. Jo tyrimai artimi kognityvinei antropologijai, kaip Pascalio Boyer ar Scotto Atrano darbai, bet fokusuojasi į emocines ribas, kurios saugo grupės identitetą. Net po dešimtmečių jo mintys naudojamos aiškinant fanatizmą ar politinį poliarizaciją, kur ideologijos tampa „šventos“.