„Apaštalo Tado (Judo) darbai“, lotyniškai vadinami „Acta Thaddaei“, graikiškai siejami su pavadinimu „Praxeis tou Thaddaiou“ arba „Πράξεις τοῦ Θαδδαίου“, angliškai žinomi kaip „Acts of Thaddaeus“, yra krikščioniškas apokrifinis pasakojimas apie Tadą, dar vadinamą Judu Tadu. Lietuviškame pavadinime minimas Judas Tadas neturi būti painiojamas su Judu Iskarijotu. Kūrinys priklauso apokrifinių apaštalų darbų tradicijai, todėl nėra Naujojo Testamento kanono dalis. Mokslinėje literatūroje jis dažnai siejamas su Abgaro legenda, Edesos krikščionybės kilmės pasakojimais ir stebuklingo Jėzaus atvaizdo, vėliau vadinto Mandilionu, tradicija.
Kūrinio autorius nėra žinomas. Nėra pagrindo manyti, kad tekstą parašė pats apaštalas Tadas ar tiesioginis I amžiaus įvykių liudytojas. Dažniausiai jis laikomas vėlyvu graikišku apokrifu, atsiradusiu maždaug VI–VII amžiuje. Tekstas remiasi senesne tradicija apie Edesos valdovą Abgarą ir Jėzų. Ta tradicija ankstyvojoje krikščionių literatūroje buvo labai populiari, nes leido Edesos miestui save vaizduoti kaip ypatingą vietą, turėjusią ryšį su pačiu Jėzumi ir jo mokiniais.
Pasakojimo pradžioje Edesos karalius Abgaras serga ir išgirsta apie Jėzaus daromus stebuklus. Jis siunčia pasiuntinį Ananiją su laišku, kuriame kviečia Jėzų atvykti į Edesą ir jį išgydyti. Abgaras tiki, kad Jėzus turi dievišką galią. Jėzus į Edesą neatvyksta, tačiau pažada, kad po savo žengimo į dangų atsiųs mokinį, kuris išgydys karalių ir paskelbs tikėjimą jo miestui. Tuo mokiniu tampa Tadas, dar tapatinamas su Addajumi sirų tradicijoje.
Vienas įdomiausių kūrinio motyvų yra Jėzaus atvaizdas ant audeklo. Pasakojama, kad Ananijas bandė perteikti Jėzaus išvaizdą, tačiau negalėjo jos tinkamai atvaizduoti. Tada Jėzus nusiprausė veidą, nusišluostė audeklu, ir ant audeklo liko jo veido atspaudas. Tas atvaizdas nunešamas Abgarui. Karalius jį priima su pagarba, ir pasakojime atvaizdas susiejamas su išgydymu bei dieviškos galios ženklu. Vėlesnėje tradicijoje toks atvaizdas tapo žinomas kaip Edesos Mandilionas.
Tadas kūrinyje vaizduojamas kaip Jėzaus siųstas mokinys, atvykstantis į Edesą atlikti misijos. Jis moko Abgarą, aiškina krikščionių tikėjimą, kalba apie Jėzaus įsikūnijimą, kančią, prisikėlimą ir išganymą. Tadas krikštija Abgarą, jo šeimą ir kitus miesto gyventojus. Pasakojime jis naikina stabmeldystę, steigia bažnyčią, paskiria dvasininkus ir kuria vietos krikščionių bendruomenės pagrindus. Todėl tekstas veikia kaip Edesos krikščionybės kilmės legenda.
„Apaštalo Tado darbai“ nėra patikimas tiesioginis istorinis dokumentas apie I amžiaus Tadą. Jo vertė yra kitokia. Kūrinys parodo, kaip vėlyvosios Antikos krikščionys kūrė pasakojimus apie miestų atsivertimą, apaštalinę kilmę, relikvijas ir stebuklingus atvaizdus. Tekstas ypač reikšmingas Edesos tradicijai, nes suteikia miestui ypatingą vietą krikščioniškoje atmintyje: Edesa vaizduojama kaip miestas, gavęs paties Jėzaus pažadą, jo atvaizdą ir jo mokinio Tado mokymą. Dėl to kūrinys svarbus tiriant apokrifinę literatūrą, sirų ir graikų krikščionių tradicijų ryšius, šventųjų legendų raidą ir ankstyvųjų krikščionių vaizduotę apie apaštalų misijas.
Apaštalo Tado (Judo) darbai
Lebėjus, kuris taip pat yra Tadas, buvo iš Edesos miesto – o tai yra Osroenos metropolija Armėnijos sirų krašto gilumoje – kilme hebrajas, išsilavinęs ir labai mokytas dieviškuosiuose raštuose. Jono Krikštytojo dienomis jis atvyko į Jeruzalę pagarbinti Dievo; ir išgirdęs jo pamokslavimą bei pamatęs jo angelišką gyvenimą, buvo pakrikštytas, ir jam buvo duotas Tado vardas. Ir pamatęs Kristaus pasirodymą, Jo mokymą ir Jo nuostabius darbus, jis nusekė paskui Jį ir tapo Jo mokiniu; ir Jis išsirinko jį kaip vieną iš dvylikos, dešimtąjį apaštalą pagal evangelistus Matą ir Morkų.
Tais laikais Edesos miesto valdytojas buvo vardu Abgaras. Ir kai plačiai pasklido garsas apie Kristų, apie stebuklus, kuriuos Jis darė, ir apie Jo mokymą, Abgaras, išgirdęs apie tai, buvo apstulbintas ir troško pamatyti Kristų, bet negalėjo palikti savo miesto ir valdžios. Ir maždaug Kančios bei žydų sąmokslų dienomis Abgaras, apimtas nepagydomos ligos, per pasiuntinį Ananiją išsiuntė Kristui laišką su tokiu turiniu: „Jėzui, vadinamam Kristumi, Edesos krašto valdytojas Abgaras, nevertas vergas. Aš girdėjau apie daugybę tavo daromų stebuklų: kad tu gydai aklus, raišus ir paralyžiuotus, ir išgydai visus apsėstuosius; todėl maldauju tavo gerumo atvykti pas mus ir išsigelbėti nuo nedorų žydų sąmokslų, kuriuos jie iš pavydo rezga prieš tave. Mano miestas mažas, bet pakankamai didelis mums abiem.“ Abgaras įsakė Ananijui tiksliai įsidėmėti Kristų: kokia Jo išvaizda, Jo ūgis, Jo plaukai – vienu žodžiu, viską.
Ananijas, nuvykęs ir įdavęs laišką, atidžiai stebėjo Kristų, bet nepajėgė Jo įsiminti. O Jis, pažindamas širdis, tai suprato ir paprašė nusiprausti; Jam buvo duotas rankšluostis; ir nusiprausęs, Jis nusišluostė juo veidą. Ir kai Jo atvaizdas įsispaudė į audeklą, Jis atidavė jį Ananijui, sakydamas: „Atiduok tai ir perduok šią žinią tam, kuris tave atsiuntė: ramybė tau ir tavo miestui! Nes dėl to aš atėjau – kentėti už pasaulį, vėl prisikelti ir prikelti protėvius. O kai būsiu paimtas į dangų, atsiųsiu tau savo mokinį Tadą, kuris apšvies tave ir atves į visą tiesą – ir tave, ir tavo miestą.“
Priėmęs Ananiją, puolęs kniūbsčias ir pagarbinęs atvaizdą, Abgaras pasveiko iš savo ligos dar prieš atvykstant Tadui.
O po kančios, prisikėlimo ir žengimo į dangų Tadas nukeliavo pas Abgarą; ir radęs jį sveiką, papasakojo jam apie Kristaus įsikūnijimą ir pakrikštijo jį bei visus jo namiškius. Pamokęs dideles minias hebrajų ir graikų, sirų ir armėnų, jis krikštijo juos Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu, patepdamas juos šventuoju kvapiuoju aliejumi; jis suteikė jiems nesuteptųjų šventojo kūno ir mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kraujo slėpinių Komuniją, ir perdavė jiems saugoti bei laikytis Mozės įstatymo, ir atidžiai kreipti dėmesį į tai, ką kalbėjo apaštalai Jeruzalėje. Nes metai iš metų jie susirinkdavo į Paschos šventę, ir vėl jis suteikdavo jiems Šventąją Dvasią.
Ir Tadas kartu su Abgaru griovė stabų šventyklas bei statė bažnyčias; įšventino vyskupu vieną iš savo mokinių, taip pat presbiterius ir diakonus, ir perdavė jiems psalmodijos bei šventosios liturgijos tvarką. Palikęs juos, jis išvyko į Amiso miestą, didžiąją mesochaldėjų ir sirų metropoliją, tai yra Mesopotamijos Sirijoje, prie Tigro upės. Ir šabo dieną jam kartu su mokiniais nuėjus į žydų sinagogą, po Įstatymo skaitymo vyriausiasis kunigas tarė Tadui ir jo mokiniams: „Vyrai, iš kur jūs? Ir kodėl jūs čia?“
Tadas atsakė: „Be abejonės, jūs girdėjote, kas atsitiko Jeruzalėje su Jėzumi Kristumi, o mes esame Jo mokiniai ir liudytojai tų nuostabių dalykų, kuriuos Jis darė ir mokė, ir kaip iš neapykantos aukštieji kunigai atidavė Jį Judėjos prokuratoriui Pilotui. O Pilotas, apklausęs Jį ir neradęs jokios kaltės, norėjo Jį paleisti; bet jie šaukė: ,Jei jį paleisi, nebesi ciesoriaus draugas, nes jis skelbiasi esąs karalius.‘ Išsigandęs jis nusiplovė rankas minios akyse ir tarė: ,Aš nekaltas dėl šio žmogaus kraujo; jūs patys žiūrėkite.‘ Aukštieji kunigai atsakydami tarė: ,Jo kraujas tepuola ant mūsų ir mūsų vaikų.‘ Tada Pilotas atidavė Jį jiems. O jie paėmė Jį ir kartu su kareiviais spjaudė ant Jo, labai iš Jo tyčiojosi, nukryžiavo Jį, paguldė kape ir, pastatę sargybą, gerai jį užrakino. Bet trečiąją dieną prieš aušrą Jis prisikėlė, palikęs kape savo įkapių drabužius. Ir pirmiausia Jis pasirodė savo motinai ir kitoms moterims, o iš mano bendramokslių – pirmiausia Petrui ir Jonui, o po to ir mums, dvylikai, kurie po Jo prisikėlimo daug dienų su Juo valgėme ir gėrėme. Ir Jis pasiuntė mus savo vardu skelbti atgailą ir nuodėmių atleidimą visoms tautoms, kad tie, kurie bus pakrikštyti ir kuriems bus paskelbta dangaus karalystė, prisikeltų negendantys šio amžiaus pabaigoje; ir Jis davė mums galią išvaryti demonus, gydyti kiekvieną ligą bei negalavimą ir prikelti mirusius.“
Tai išgirdusios, minios sunešė savo ligonius ir apsėstuosius. Išėjęs į priekį kartu su mokiniais, Tadas uždėjo rankas ant kiekvieno iš jų ir išgydė juos visus, šaukdamasis Kristaus vardo. O apsėstieji išgydavo Tadui dar nė nespėjus prie jų prisiartinti, dvasioms iš jų išeinant. Ir daug dienų žmonės bėgo kartu iš įvairių vietų ir stebėjo, ką darė Tadas. Išgirdę jo mokymą, daugelis įtikėjo ir buvo pakrikštyti, išpažindami savo nuodėmes.
Taigi, prabuvęs su jais penkerius metus, jis pastatė bažnyčią; ir paskyręs vyskupu vieną iš savo mokinių, taip pat presbiterius ir diakonus, ir pasimeldęs už juos, jis išvyko, keliaudamas po Sirijos miestus, mokydamas ir gydydamas visus ligonius; taip savo mokymu atvesdamas daugelį miestų ir kraštų pas Kristų. Todėl mokydamas ir skelbdamas Evangeliją kartu su mokiniais bei gydydamas ligonius, jis atvyko į Berytą, Finikijos miestą prie jūros; ten, pamokęs ir apšvietęs daugelį, jis užmigo rugpjūčio dvidešimt pirmąją dieną. O mokiniai, susirinkę kartu, jį didžiai garbingai palaidojo; ir daug ligonių buvo išgydyta, ir jie teikė šlovę Tėvui, Sūnui ir Šventajai Dvasiai per amžių amžius. Amen.