Šviesos ajatas (Āyat an-Nūr), esantis Korano 24-oje suroje (An-Nūr, „Šviesa“), 35-ajame ajate, yra viena iš labiausiai garbinamų ir kontempliuojamų islamo šventojo teksto eilučių. Ši eilutė, dažnai cituojama maldų metu, mečetėse ir sufijų poezijoje, vaizduoja Dievo šviesą kaip dvasinį vadovą, apšviečiantį tikinčiųjų širdis. Jos poetinė kalba ir gilus simbolizmas daro ją ne tik religiniu, bet ir kultūriniu bei filosofiniu islamo paveldo perlu. Šviesos ajatas kviečia tikinčiuosius ieškoti Dievo artumo, o jo interpretacijos per šimtmečius įkvėpė mokslininkus, mistikus ir menininkus.
Šviesos ajatas skamba taip (lietuviškas vertimas pagal populiarų aiškinimą):
„Alachas yra dangų ir žemės šviesa. Jo šviesa panaši į nišą, kurioje yra lempa; lempa yra stikliniame inde, o stiklinis indas – tarsi spindinti žvaigždė, uždegta iš palaiminto alyvmedžio, nei rytų, nei vakarų, kurio aliejus šviečia net nepalietus ugnies. Šviesa ant šviesos! Alachas veda į savo šviesą, ką Jis nori, ir Alachas pateikia palyginimus žmonėms, nes Alachas žino viską.“ (Koranas, 24:35)
Ši eilutė naudoja šviesos metaforą, kad apibūdintų Alacho dieviškąją esybę ir Jo vadovavimą. Niša, lempa, stiklas ir alyvmedis simbolizuoja skirtingus dvasinio nušvitimo aspektus. Pasak islamo mokslininkų, tokių kaip Al-Ghazali, niša reiškia žmogaus širdį, lempa – tikėjimą, o alyvmedis – tyrą Dievo išmintį, kuri šviečia be išorinių priemonių. Eilutės grožis slypi jos universalume: ji kalba apie Dievo buvimą visur ir Jo gebėjimą apšviesti net tamsiausias sielas.
Šviesos ajatas buvo apreikštas pranašui Mahometui Medinoje, apie 622–632 m., kai musulmonų bendruomenė formavo savo tapatybę. Sura An-Nūr daugiausia kalba apie moralę, socialinį teisingumą ir dvasinį grynumą, o Šviesos ajatas yra šios temos kulminacija, pabrėždama Dievo vadovavimo svarbą. Pasak hadisų, pranašas Mahometas dažnai cituodavo šią eilutę, mokydamas savo pasekėjus apie tikėjimo šviesą širdyje. Viename hadise jis sakė: „Dievo šviesa gyvena tikinčiojo širdyje, kuri yra tarsi lempa, deganti Alacho meile.“
Eilutė taip pat turi reikšmę islamo mistikoje, ypač sufizmo tradicijoje. Sufijų poetas Jalaluddinas Rumi savo kūriniuose dažnai vartojo šviesos simboliką, įkvėptą šio ajato. Jis rašė: „Ieškok šviesos savo širdyje, nes ji yra Alacho namai.“ Sufijai tiki, kad Šviesos ajatas aprašo dvasinę kelionę, kurioje žmogus, vadovaujamas Dievo, pereina iš nežinojimo tamsos į nušvitimo šviesą.
Šviesos ajatas paveikė ne tik religinę mintį, bet ir islamo meną bei architektūrą. Mečetėse, tokiose kaip Didžioji mečetė Stambule ar Al-Aqsos mečetė Jeruzalėje, šios eilutės tekstas dažnai kaligrafiškai užrašomas ant kupolų ar sienų, simbolizuodamas Dievo buvimą. Stiklinės lempos, įkvėptos ajato metaforos, tapo tradiciniais islamo meno objektais, puošiančiais šventoves ir namus. Šios lempos, dažnai vadinamos misbaha ar fanus, yra ne tik dekoracija, bet ir priminimas apie dvasinį šviesos ieškojimą.
Viena istorija pasakoja apie XIII a. sufijų mistiką, kuris, medituodamas prie žibinto Bagdade, patyrė dvasinį regėjimą, įkvėptą Šviesos ajato. Jis teigė matęs „šviesą, kylančią iš širdies į dangų“, ir užrašė eilėraštį, kuris vėliau tapo populiarus tarp sufijų bendruomenių. Ši istorija atspindi, kaip ajatas įkvepia asmeninę dvasinę patirtį.
Kodėl Šviesos ajatas laikomas šventu?
Šviesos ajatas yra šventas dėl savo gilios teologinės ir filosofinės reikšmės. Islamo tradicijoje šviesa (nūr) yra vienas iš Alacho vardų (Asma al-Husna), todėl eilutė laikoma tiesioginiu Dievo esybės aprašymu. Ji taip pat universali, nes šviesos simbolika randama ir kitose religijose – pavyzdžiui, Biblijoje („Dievas yra šviesa, ir jame nėra jokios tamsos“, 1 Jono 1:5) ar budizmo mokymuose apie nušvitimą. Šviesos ajatas kviečia tikinčiuosius ne tik garbinti Dievą, bet ir ieškoti Jo per moralinį gyvenimą, maldą ir savistabą.
Šiuolaikiniai islamo mokslininkai, tokie kaip Seyyed Hossein Nasr, pabrėžia, kad Šviesos ajatas yra „raktas į Dievo pažinimą“. Jis rašo: „Ši eilutė yra tarsi veidrodis, atspindintis Alacho grožį ir Jo vadovavimą tiems, kurie atveria savo širdis.“ Eilutė dažnai cituojama per Ramadaną, mečetėse ir asmeninėse maldose, ypač ieškant dvasinio aiškumo ar paguodos.
Šviesos ajatas yra kvietimas apmąstyti savo dvasinį kelią. Jo poetinė kalba ir simbolizmas daro jį prieinamą tiek tikintiesiems, tiek tiems, kurie domisi religijų palyginimu. Lankantis mečetėse, kur šios eilutės kaligrafija puošia sienas, ar skaitant sufijų poeziją, Šviesos ajatas primena, kad Dievo šviesa yra visur – reikia tik atverti širdį, kad ją pamatytume.
Ši eilutė taip pat moko, kad tikėjimas yra ne tik ritualai, bet ir vidinė kelionė. Kaip sakė pranašas Mahometas: „Tas, kuris nešioja Alacho šviesą savo širdyje, niekada nepasiklys.“ Šviesos ajatas kviečia mus visus – nesvarbu, kokios religijos esame – ieškoti šviesos savo gyvenime ir dalintis ja su kitais.