V. KOLUMBANO MALDA, PRAŠANT DIEVIŠKOS ŠVIESOS

Viešpatie, prašau Tave vardan Jėzaus Kristaus, Tavo Sūnaus, manojo Dievo, duok man tos meilės, kuri nežino saulėlydžio, kad mano žibintas visuomet užsidegtų ir niekuomet neužgestų, kad jis man degtų, o kitiems šviestų.

Tu, Kristau, mieliausiasis mūsų Išganytojau, teikis uždegti mano žibintą, kad jis amžinai šviestų Tavo šventovėje, kad iš Tavęs – amžinosios šviesos – jis gautų amžiną švytėjimą, kad mūsų tamsybės nušvistų, o pasaulio tamsumos bėgtų nuo mūsų.

Meldžiu Tave, mano Jėzau, suteik savo šviesos mano žibintui taip, kad jam spindint man pasirodytų ta Šventų Švenčiausioji, kurios amžinosios kolonų eilės regėjo Tave, amžinąjį Vyriausiąjį kunigą, įžengiantį į tą didžiąją Tavo šventyklą, kurioje kada nors Tave vieną regėsiu, stebėsiu ir Tavęs trokšiu. O kad aš mylėdamas tik Tave matyčiau ir Tavo akivaizdoje visuomet šviestų ir degtų mano žibintas!

Meldžiu, pasirodyk mums, kurie beldžiamės, mylimasis Išganytojau, kad Tave suprasdami, tik Tave mylėtume. Kad mylėtume vien Tave, vien Tavęs trokštume, dieną ir naktį apie Tave galvotume, visuomet apie Tave mąstytume. Teikis mums įkvėpti tokios meilės, kuri būtų verta, jog ja mylėtume Tave, Dievą. Tegul visą mūsų vidų užima Tavo meilė, tegul mus visiškai pasisavina Tavo draugystė, o Tavęs mylėjimas tepripildo visus mūsų jausmus, kad nieko daugiau nemylėtume be Tavęs, amžinojo. Tegul tokios meilės mumyse nepajėgia užgesinti jokie oro, žemės ar jūros vandenys, kaip sakoma: „Gilūs vandenys negali užgesinti meilės“ (Gg 8, 7).

Suteik, mūsų Viešpatie Jėzau Kristau, kad tai mumyse būtų bent iš dalies atlikta. Tau tebus garbė per amžių amžius. Amen.

Skaitykite daugiau..

Šv. Kolumbanas buvo ne tik asketas, bet ir tikras keliautojas, kuris VI amžiuje iš Airijos į žemyninę Europą atnešė savitą dvasinį užsidegimą. Ši malda yra tarsi jo gyvenimo kredo, nes jis pats nuolat kūrė vienuolynus, kurie tapo šviesos židiniais tamsiaisiais viduramžiais. Įdomu tai, kad Kolumbanas savo mokiniams pabrėždavo, jog krikščionis privalo būti tarsi nuolat degantis žibintas, nes tikėjimas be veiklos yra tarsi lempa be aliejaus.

Šventasis tikėjo, kad žmogaus širdis yra tarsi Dievo šventovė, kurioje turi nuolat rusenti maldos ugnis. Jo teologija rėmėsi idėja, kad mes esame piligrimai, einantys per pasaulį, todėl mūsų vidinė šviesa turi padėti kitiems nepasiklysti. Kolumbanas garsėjo griežtumu, tačiau ši malda atskleidžia jo švelniąją pusę, kurioje jis trokšta tik meilės ir artumo su Kristumi. Jis manė, kad tikroji išmintis ateina ne per knygas, o per nuolatinį buvimą Dievo akivaizdoje. Ši malda yra kvietimas kiekvienam iš mūsų tapti šviesos nešėju, kuris savo pavyzdžiu sklaido aplinkos tamsą. Tai paprastas, bet gilus prašymas, kad mūsų gyvenimas taptų gyvu liudijimu apie amžinąją šviesą.