Šventojo apaštalo Baltramiejaus gyvenimas (Vita Bartholomaei), išlikęs Etiopijos sinaksaro tradicijoje, yra vienas iš seniausių ir spalvingiausių pasakojimų apie šį Dvylikos apaštalų narį. Nors tekstas nėra kanoninis, jis atspindi plačią Rytų krikščionių hagiografinę tradiciją, kurioje apaštalų misijos, stebuklai ir kankinystės perteikiamos kaip tikėjimo stiprinimo liudijimai. Ši versija, išsaugota Britų muziejaus rankraštyje Oriental 660, pateikia Baltramiejų kaip nepaprastai ištvermingą, nuolankų ir Dievo galia veikiančios misijos vykdytoją.
Pasakojimas prasideda nuo Baltramiejaus misijos į Al-Vaho miestą, kur jis kartu su apaštalu Petru skelbė Evangeliją ir darė stebuklus. Tekste ryškiai atsiskleidžia ankstyvosios krikščionybės supratimas apie apaštalų tarnystę: jie ne tik mokė, bet ir patys patyrė pažeminimą, pavojus ir išbandymus. Baltramiejaus pardavimas į vergiją, jo darbas vynuogyne ir stebuklingas vaisių atsiradimas simbolizuoja Dievo veikimą net žemiausiose žmogaus būsenose.
Vėlesnė kelionė į „barbarų šalį“, kur apaštalai susiduria su priešiškais žmonėmis, laukiniais žvėrimis ir mitiniais Šungalviais, atspindi Rytų krikščionių literatūrai būdingą pasaulio suvokimą: tikėjimas susiduria su chaotiška, nežabota tikrovės puse, tačiau Dievo galia visada nugali. Šungalvio paklusimas apaštalams ir jo kova su žvėrimis perteikia idėją, kad net laukinė kūrinija gali būti pajungta Dievo valiai.
Teksto pabaigoje matome klasikinį hagiografinį motyvą: žmonės, išvydę Dievo galybę, atsiverčia, priima tikėjimą, o apaštalai įsteigia bendruomenę, paskiria kunigus ir palieka tvarkingą Bažnyčią. Tai atspindi ankstyvosios krikščionybės savivoką — apaštalai yra ne tik stebuklų darytojai, bet ir Bažnyčios kūrėjai, paliekantys po savęs tvirtą dvasinę struktūrą.
Šis pasakojimas nėra istorinis dokumentas siaurąja prasme, tačiau jis yra neįkainojamas šaltinis, atskleidžiantis, kaip Rytų krikščionys suvokė apaštalų misiją, jų kovas, stebuklus ir Dievo veikimą pasaulyje. Tai gyvas, vaizdingas ir teologiškai sodrus tekstas, kuris papildo mūsų supratimą apie Baltramiejų ir jo vietą krikščioniškoje tradicijoje.
ŠVENTOJO APAŠTALO BALTRAMIEJAUS GYVENIMAS
(Iš Etiopijos sinaksaro, Britų muziejaus rankraštis Oriental, Nr. 660, Fol. 4 a)
PIRMOJI MASKARAMO DIENA.
Šią dieną mirė šventasis apaštalas Baltramiejus, kuris buvo vienas iš Dvylikos Apaštalų. Šiam apaštalui burtų keliu teko keliauti į Al-Vaho (Al-Wah) miestą, tad jis kartu su Petru nuvyko pas juos (t. y. pas Al-Vaho žmones), ir jie jiems pamokslavo, ir kvietė juos į Dievo pažinimą. Vėliau jų akivaizdoje jie darė ženklus bei didžius stebuklus, kurie įbaugino jų širdis. Po to Petras apsimetė, kad iškeliauja į kaimą, ir tuoj pat pardavė Baltramiejų kaip vergą. Baltramiejus dirbo vynuogyne kartu su savo šeimininku, ir vos tik jie pririšo vynmedžių šakas vynuogyne [prie atramų], šios iškart davė vaisių. Kai to miesto valdytojo sūnus mirė, apaštalas Baltramiejus prikėlė jį iš numirusiųjų, ir visi [žmonės] įtikėjo, o jis įtvirtino juos Dievo pažinime. Po to mūsų Viešpats Jėzus Kristus įsakė jam eiti į barbarų šalį ir nusiuntė jam apaštalą Andriejų su jo mokiniu, kad šis jam padėtų. To miesto žmonės buvo be galo pikto būdo ir nenorėjo priimti apaštalų,[nors] šie jų akivaizdoje darė ženklus ir stebuklus. Tada Dievas įsakė vienam iš žmones ėdančių Šungalvių pasiduoti apaštalams ir paklusti jiems visame kame, ką tik jie jam įsakys; ir jie pasiėmė jį su savimi į tą šalį. Tos šalies vyrai išleido prieš apaštalus laukinius žvėris, kad šie juos sudraskytų. Bet tuoj pat tas Šungalvis stojo prieš tuos žvėris ir suplėšė juos į gabalus; maža to, jis nužudė daugelį tos šalies žmonių. Dėl šio poelgio visi[žmonės] išsigando, puolė po apaštalų kojomis, pakluso jiems ir priėmė mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, kuriam tebūnie šlovė, Tikėjimą! Ir [apaštalai] paskyrė jiems kunigus, pastatė jiems bažnyčias ir išvyko nuo jų šlovindami Dievą.
Apaštalas Baltramiejus iškeliavo į pajūrio kraštus, kurių žmonės nepažino Dievo. Jis pamokslavo jiems ir atgręžė juos į Dievo pažinimą, ir jie įtikėjo Viešpatį Jėzų Kristų, ir darė darbus, kurie labai patinka Kristui. Apaštalas Baltramiejus liepdavo žmonėms būti tyriems ir laikytis atokiau nuo svetimavimo.
Kai karalius Agripa išgirdo apie jį, jis be galo supyko ir įsakė [savo žmonėms] įdėti apaštalą Baltramiejų į ašutinį maišą, pripildyti jį smėlio ir įmesti į jūrą. Jie padarė taip, kaip jis įsakė. Taip Baltramiejus šią dieną užbaigė savo liudijimą (t. y. kankinystę) ir savo kovą.
Ramybė Baltramiejui, kurį jie įsiuvo į maišą; tada įmetė į gilią jūrą,
susirinkusių tautų akivaizdoje. Šio teisiojo vyro mokymas,
pasirodęs jo rankoje, buvo lyg sodrus, pilnas vaisius
seno vynmedžio, nuo kurio nupjauta kekė.