Šventoji Kūdikėlio Jėzaus Teresė, dar vadinama Šventąja Terese iš Lizjė, Šventąja Terese Kūdikėlio Jėzaus ir Šventojo Veido, Teresė Lisijietė, Šventoji Teresėlė arba tiesiog Teresėlė (1873–1897), yra viena garsiausių ir mylimiausių Katalikų Bažnyčios šventųjų. Ji gimė kaip Marie Françoise-Thérèse Martin Alansone, Prancūzijoje, pamaldžių katalikų šeimoje. Nuo ankstyvos vaikystės Teresė jautė stiprų Dievo artumą ir troškimą visiškai atsiduoti Jo valiai.
Vos penkiolikos sulaukusi, Teresė įstojo į Karmelitų vienuolyną Lisjė mieste. Jai reikėjo ypatingo leidimo, kurį suteikė pats popiežius Leonas XIII. Jos pasirinkimas nustebino daugelį – tokio jauno amžiaus atsisakyti pasaulio ir pasirinkti griežtą vienuolinį gyvenimą buvo reta net ir tarp pamaldžių šeimų vaikų.
Vienuolyne Teresė gyveno paprastumo ir nuolankumo dvasia. Ji nesiėmė didelių misijų, nevadovavo bendruomenėms ir nerašė teologinių traktatų. Tačiau jos dvasinis gyvenimas, kupinas nuoširdaus pasitikėjimo Dievu ir kasdienio meilės liudijimo, tapo pavyzdžiu daugybei tikinčiųjų.
Mažasis kelias – taip ji pavadino savo dvasinį kelią. Teresė mokė, kad šventumas pasiekiamas ne didingais darbais, bet ištikimybe mažiausiems kasdienybės veiksniams. Šypsena kitam, smulkių nuoskaudų atleidimas, kantrybė ir meilė kasdienėse pareigose – tai buvo jos šventumo kelias. Ji rašė: „Mažasis kelias yra visiškas pasitikėjimas ir meilė.“
Didelę reikšmę turėjo ir jos autobiografinė knyga „Vienos sielos istorija“, parašyta pagal vienuolyno vyresniųjų prašymą. Ši knyga nėra tik paprastas prisiminimų rinkinys – tai gilus dvasinis liudijimas, kuriame Teresė atvirai dalijasi savo vaikystės patirtimis, šeimos netektimis, pašaukimo paieškomis, džiaugsmais ir vidiniais sunkumais. Knygoje atsiskleidžia jos dvasinės kovos su abejonėmis, kančia ir Dievo tylos laikotarpiais, taip pat jos pastangos likti ištikimai meilėje net paprasčiausiose kasdienėse situacijose.
Teresė rašo apie savo „mažąjį kelią“ – nuolankumo ir pasitikėjimo Dievu kelią, kuris veda į šventumą ne per didvyriškus žygius, o per mažus, ištikimus meilės veiksmus. Ji pasakoja, kaip net paprasti darbai, kantrybė sergant ar šypsena kitam gali tapti šventumo išraiška.
Be to, knygoje randami jos gilūs apmąstymai apie Dievo meilės slėpinį, žmogaus silpnumą ir begalinį pasitikėjimą Dievo gailestingumu. Ji rašo: „Aš galiu tik mylėti Dievą… aš negaliu bijoti To, kuris dėl manęs tapo mažas kūdikėlis.“
„Vienos sielos istorija“ netrukus po jos mirties išplito po visą pasaulį. Daugybei skaitytojų ji tapo ne tik dvasinės paguodos šaltiniu, bet ir praktiniu vadovu ieškant Dievo kasdieniame gyvenime. Knyga išversta į daugybę kalbų, o iki šiol jos ištraukos dažnai cituojamos maldose, pamoksluose ir dvasiniuose apmąstymuose.
Teresė mirė vos 24 metų nuo tuberkuliozės. Paskutinėmis dienomis ji sakė: „Aš nenueinu ilsėtis. Aš ateinu praleisti savo dangų darydama gera žemėje.“
1925 m. popiežius Pijus XI paskelbė ją šventąja. 1997 m., minint jos gimimo šimtmetį, popiežius Jonas Paulius II suteikė jai Bažnyčios mokytojos titulą – tai garbė, skiriama tik iškiliausiems tikėjimo liudytojams. Šiandien ji laikoma misijų, lėktuvų pilotų, gėlių ir sergančiųjų globėja.
Šv. Teresės atminimas minimas spalio 1 dieną. Jos mažasis kelias ir paprastas, bet gilus tikėjimas ir šiandien įkvepia milijonus žmonių ieškoti Dievo meilės kasdienybėje.
