Šventoji Gema Galgani (1878–1903) buvo italų mistikė, žinoma dėl savo gilios meilės Jėzui Kristui ir savo neįtikėtinos dvasinės patirties, įskaitant stigmatas – žaizdas, atitinkančias Kristaus kančios žymes. Ji gimė neturtingoje, bet pamaldžioje šeimoje Toskanoje, Italijoje. Gema nuo pat vaikystės pasižymėjo ypatingu pamaldumu ir atsidavimu maldai. Nors jos gyvenimas buvo trumpas ir pilnas kančių, ji paliko gilų pėdsaką krikščioniškoje dvasinėje tradicijoje.
Gema neteko savo motinos būdama septynerių metų, o vėliau, paauglystėje, ir savo tėvo, todėl tapo našlaite. Nepaisant šių skaudžių netekčių, ji visada buvo labai pamaldi ir jau ankstyvoje jaunystėje patyrė stiprių dvasinių išgyvenimų. Gema buvo labai jautri Dievo meilės atpažinimui ir nuolat ieškojo artumo su Kristumi per maldą ir kontempliaciją.
1899 m., būdama 21 metų, Gema patyrė nepaprastą dvasinę patirtį – stigmatas, kurios atsirasdavo ant jos kūno kiekvieną ketvirtadienį ir pranykdavo šeštadieniais. Šie ženklai simbolizavo Kristaus kančias, o pati Gema teigė, kad norėjo patirti Kristaus kančią, kad galėtų aukotis už nusidėjėlius. Be stigmų, ji taip pat patirdavo vizijas, kurių metu bendraudavo su angelais, šventaisiais ir pačiu Jėzumi.
Nors Gema norėjo tapti vienuole, jos silpna sveikata trukdė įstoti į vienuolyną. Ji sirgo daugybe ligų, įskaitant tuberkuliozę, tačiau šias kančias priėmė su nepaprastu nuolankumu ir tikėjimu. Ji dažnai sakydavo, kad jos kančios buvo skirtos išpirkti kitų nuodėmes ir artėti prie Dievo.
Gema mirė 1903 m. balandžio 11 d., būdama vos 25 metų. Po mirties jos šventumas ir dvasiniai išgyvenimai pasklido plačiai, ir daugelis žmonių ją laikė šventąja dar prieš oficialią Bažnyčios pripažinimą. Gema buvo kanonizuota 1940 m. popiežiaus Pijaus XII, o šiandien ji yra gerbiama kaip stigmų šventoji ir viena iš Bažnyčios mistikių. Jos šventė minima balandžio 11 d.
Šventoji Gema Galgani yra pavyzdys, kaip dvasinė kančia ir atsidavimas gali būti suvokiami kaip priemonė artėti prie Dievo. Jos gyvenimas yra galingas liudijimas apie tikėjimo stiprybę, net esant sudėtingoms ir skausmingoms aplinkybėms.
Be to, Gema Galgani pasižymėjo išskirtiniu atsidavimu Eucharistijai. Jos mistiniai tekstai atskleidžia, kad ji patirdavo intensyvų dvasinį susijungimą su Komunija, kartais netgi fizinį skausmą, kuris, jos teigimu, kildavo iš meilės troškimo susilieti su Eucharistiniu Jėzumi. Ji taip pat turėjo pranašiškumo dovaną, ypač susijusią su būsimais kunigais ir jų dvasiniu keliu. Jos dvasinis vadovas, Palaimintasis Germano Ruoppolo, liudijo apie jos nepaprastą nuolankumą, nepaisant akivaizdžių mistinių dovanų, kurias ji stengėsi slėpti nuo pasaulio. Jos beatifikacijos procese buvo pabrėžiamas jos gyvenimo paprastumas ir nuolatinis pasitikėjimas Dievo Apvaizda, netgi esant sunkiai ligai.