Šventasis Stanislovas (lenk. Święty Stanisław), gimęs apie 1030 m. Ščepanove, Lenkijoje, yra vienas iš žymiausių Lenkijos šventųjų ir Krokuvos vyskupas, kuris tapo kankiniu dėl savo drąsos priešintis neteisybei ir tironijai. Jo gyvenimas buvo glaudžiai susijęs su Bažnyčios vaidmens stiprinimu Lenkijos karalystėje bei kovomis su moraliniu nuosmukiu valdovų sluoksniuose.
Stanislovas gimė kilmingoje šeimoje ir nuo mažens pasižymėjo pamaldumu bei atsidavimu tikėjimui. Jis studijavo Gniezno ir Paryžiaus teologijos mokyklose, įgijo išsilavinimą, kuris leido jam užimti svarbias Bažnyčios pareigas. Po grįžimo į Lenkiją, jis tapo Krokuvos vyskupu apie 1072 m. Jo vyskupystė buvo pažymėta dideliu atsidavimu dvasinei tvarkai, vargšų rėmimu ir moralinės drausmės palaikymu tarp dvasininkijos bei pasauliečių.
Stanislovo gyvenimo tragedija prasidėjo dėl konflikto su Lenkijos karaliumi Boleslavu II Narsiuoju. Karalius buvo žinomas dėl savo žiauraus valdymo ir moralinio nuosmukio. Stanislovas drąsiai stojo prieš jį, smerkiant jo neteisingą elgesį ir viešai kritikuojant dėl netinkamo karaliavimo, įskaitant žiaurumą bei neatsakingumą. Jis ne tik gynė paprastų žmonių teises, bet ir stojo prieš karaliaus neteisėtus veiksmus, kurie kenkė Lenkijos krikščioniškajai bendruomenei.
Galiausiai konfliktas tarp vyskupo ir karaliaus įsiliepsnojo. Pagal tradiciją, Stanislovas ekskomunikavo Boleslavą II, siekdamas priversti jį atgailauti už savo nusikaltimus. Tačiau karalius reagavo žiauriai. 1079 m. Stanislovas buvo nužudytas, kai karalius Boleslavas įsiveržė į Šv. Mykolo bažnyčią Krokuvoje ir pats asmeniškai jį užmušė per Mišias. Šis brutalus veiksmas šokiravo visuomenę, ir netrukus po to Boleslavas buvo priverstas bėgti į užsienį, o jo valdymas žlugo.
Šventasis Stanislovas buvo paskelbtas kankiniu dėl savo drąsos stoti prieš neteisybę ir kovoti už tikėjimo principus. 1253 m. popiežius Inocentas IV jį kanonizavo, ir jis tapo vienu iš pirmųjų Lenkijos šventųjų. Stanislovas tapo Lenkijos globėju, o jo kankinystė buvo suvokiama kaip pergalė prieš tironiją ir korupciją.
Šventojo Stanislovo atminimas švenčiamas gegužės 8 dieną. Jo gyvenimas yra pavyzdys, kaip Bažnyčia gali veikti kaip moralės ir teisingumo gynėja, nepaisant to, kokias grėsmes tai gali kelti. Šventasis Stanislovas iki šiol yra įkvėpimas tiems, kurie kovoja už teisingumą ir tiesą, nepaisant pavojų ar asmeninių aukų.
Ypatingą teologinę reikšmę turi jo mirties vieta – Ščepanovas, kuri vėliau tapo jo kulto centru. Pasak legendų, po jo egzekucijos, jo kūno dalys, ypač galva, buvo išsklaidytos, tačiau vėliau stebuklingai susirinkusios, simbolizuodamos Bažnyčios vientisumą, kurio negali sunaikinti tironiška jėga. Šis išsklaidymo ir susirinkimo motyvas yra retesnis kankinio ikonografijoje ir pabrėžia jo aukos transcendentinį pobūdį, peržengiantį fizinį sunaikinimą. Jo kanonizacija, įvykusi tik 1253 metais, rodo, kad jo martiriumo reikšmė buvo ilgai apmąstoma ir įtvirtinta per Lenkijos valstybės formavimosi etapus, paverčiant jį ne tik šventuoju, bet ir tautos moraliniu etalonu.