Šventasis Andrius (graikiškai Ἀνδρέας – Andreas), krikščioniškoje tradicijoje pagarbiai vadinamas Pirmuoju pašauktuoju (graikiškai Protokletos), užima ypatingą vietą tarp dvylikos Jėzaus Kristaus apaštalų. Jo istorija prasideda Galilėjos regione, Betsaidos mieste (Bēth-Saidā), įsikūrusiame šiauriniame Galilėjos ežero krante. Nors Andrius buvo žydas, jo vardas yra grynai graikiškos kilmės, reiškiantis „vyrišką“ arba „drąsų“. Šio apaštalo vardas slaviškose tradicijose įsitvirtino forma Andriejus (rus. Андре́й), ypač stačiatikių liturgijoje ir ikonografijoje, tačiau lietuviškoje biblinėje ir istorinėje vartosenoje norminė forma išlieka Andrius. Tai atskleidžia tuometinę kultūrinę aplinką, kurioje persipynė semitiškos bei helenistinės tradicijos. Andrius buvo Jono, žvejo iš Galilėjos, sūnus ir Simono Petro (Simōn Petros) brolis. Abu broliai vertėsi žvejyba, kol jų gyvenimus neatpažįstamai pakeitė dvasiniai ieškojimai.
Šventojo Andriaus vardas krikščioniškoje tradicijoje sutinkamas ne tik apaštalo kontekste. Per amžius įvairiose šalyse iškilo daugybė kitų šventųjų ir kankinių, turinčių tą patį vardą, tačiau jie nėra tapatūs apaštalui ir priklauso visai kitoms epochoms bei kultūroms. Tarp jų minėtinas šventasis Andrius Kim Taegon (김대건 안드레아), XIX amžiaus Korėjos kankinys ir pirmasis Korėjos katalikų kunigas, kurio vardas Andrea yra lotyniškoji krikščioniško vardo forma, neturinti jokio istorinio ryšio su Galilėjos žveju Andriumi. Taip pat žinomi viduramžių Europos šventieji, tokie kaip Andrius iš Kreto ar Andrius Avelinietis, kurių gyvenimai, misijos ir kultūrinės aplinkos visiškai skiriasi nuo apaštalo veiklos. Šie asmenys dalijasi tik bendru krikščionišku vardu, tačiau jų istorijos, laikotarpiai ir pašaukimai yra saviti, todėl jie negali būti painiojami su apaštalu Andriumi, Pirmuoju pašauktuoju.
Kelias į apaštalystę ir dvasinė misija
Prieš tapdamas vienu artimiausių Jėzaus mokinių, Andrius sekė Joną Krikštytoją (Iōannēs ho Baptistēs). Būtent Jonas Krikštytojas, pamatęs praeinantį Jėzų, ištarė lemtingus žodžius apie Dievo Avinėlį. Išgirdęs šį liudijimą, Andrius nedelsdamas nusekė paskui Jėzų ir praleido su juo visą dieną. Šis susitikimas jį taip stipriai paveikė, kad jis skubiai susirado savo brolį Simoną ir pranešė džiugią naujieną apie rastą Mesiją. Šis epizodas Evangelijoje pagal Joną pabrėžia Andriaus būdą – jis visuomet buvo tas, kuris tiesė tiltus tarp žmonių ir Kristaus.
Andrius pasižymėjo ypatingu įžvalgumu. Per duonos ir žuvies padauginimo stebuklą būtent jis nurodė Jėzui berniuką, turėjusį penkis kepaliukus duonos bei dvi žuvis. Taip pat Andrius kartu su Pilypu tapo tarpininkais, kai grupė graikų panoro susitikti su Jėzumi Jeruzalėje. Šie epizodai rodo, kad jis buvo pasiekiamas, komunikabilus mokinys, gebantis pastebėti mažiausias detales bei padėti kitiems priartėti prie mokytojo.
Misionieriška veikla ir sklaida Rytuose
Po Sekminių, kai apaštalai išsiskirstė skelbti Evangelijos po visą pasaulį, Andrius leidosi į itin plačias bei pavojingas misijas. Pasak ankstyvųjų Bažnyčios tėvų, tokių kaip Eusebijus Cezarietis, jis pamokslavo Skytijoje (Skuthia) – teritorijose, kurios šiandien apima pietų Ukrainą bei dalį Balkanų. Legenda pasakoja, kad jis pasiekė Kijevo kalvas, kur pastatė kryžių ir išpranašavo, jog čia iškils didingas krikščioniškas miestas.
Verta paminėti, kad būtent šioje regioninėje ir istorinėje plotmėje atsiranda slaviška jo vardo forma. Rusų stačiatikių tradicijoje jis itin gerbiamas kaip Andriejus Pirmasis Pašauktasis (rusų k. Андре́й Первозва́нный). Stačiatikių Bažnyčia jį laiko savo tiesioginiu dvasiniu globėju bei pradininku, nes jo kelias driekėsi per Trakiją, Makedoniją bei Tesaliją, kol galiausiai jis apsistojo Bizantijaus (Byzantion) mieste. Čia jis įšventino pirmąjį vyskupą Stachį, taip padėdamas pamatus būsimam Konstantinopolio patriarchatui.
Kankinystė Patrų mieste
Paskutinė Andriaus stotelė buvo Achajos regionas Graikijoje, konkrečiai Patrų miestas (Patrai). Ten jis sėkmingai skleidė krikščionybę, tačiau tai sukėlė vietos prokonsulo Egėjo įniršį. Pasakojama, kad apaštalas išgydė prokuratoriaus žmoną Maksimilą bei brolį Stratoklį, tačiau pats Egėjas liko nepalenkiamas. Jis įsakė suimti Andrių ir nuteisė jį mirti ant kryžiaus.
Siekiant prailginti kankinio kančias, prokonsulas liepė jį ne prikalti vinimis, o pririšti virvėmis prie X formos kryžiaus. Šis simbolis šiandien žinomas kaip Crux decussata arba Šv. Andriaus kryžius. Apaštalas ant šio kryžiaus kabojo dvi dienas. Net ir kęsdamas didžiulius skausmus, jis nenustojo pamokslauti susirinkusioms minioms, ragindamas jas likti ištikimas Kristaus mokymui iki pat mirties.
Palikimas ir relikvijos
Šv. Andriaus palaikai patyrė ilgą kelionę per istoriją:
- IV amžiuje jie buvo perkelti į Konstantinopolį, į Šventųjų Apaštalų bažnyčią (Naos tōn Agiōn Apostolōn).
- 1208 metais, po ketvirtojo kryžiaus žygio, relikvijos buvo išgabentos į Italiją, Amalfio miestą. Jos iki šiol saugomos didingoje Šv. Andriaus katedroje (Duomo di Sant’Andrea).
- 1964 metais popiežius Paulius VI grąžino apaštalo galvos relikviją į Patrus, taip sustiprindamas ekumeninį ryšį su Graikijos Stačiatikių Bažnyčia.
Šiandien šventasis Andrius yra laikomas Škotijos, Graikijos, Rumunijos bei Ukrainos globėju. Jo simbolis – įstrižas kryžius – puošia Škotijos nacionalinę vėliavą bei daugybę heraldinių ženklų. Jis išlieka gyvu pavyzdžiu žmogaus, kuris pirmasis atsiliepė į pašaukimą ir visą likusį gyvenimą paskyrė tiesos sklaidai, nebijodamas net mirties akivaizdos.