Šventasis Vitalijus Aleksandrietis (Vittore di Alessandria) buvo VII amžiaus vienuolis, kurio gyvenimo istorija yra viena labiausiai provokuojančių ir giliausių ankstyvosios krikščionybės sielovados pavyzdžių. Gimęs Gazoje, jis didžiąją gyvenimo dalį praleido Aleksandrijos (Egiptas) apylinkėse esančiame šv. Serapiono vienuolyne. Būdamas apie šešiasdešimties metų, jis pajuto neįprastą pašaukimą – gelbėti Aleksandrijos prostitutes. Jo metodas buvo radikalus ir sukėlė milžinišką skandalą: kiekvieną dieną jis dirbdavo samdomu darbininku, uždirbdavo pinigų, o vakare užsukdavo į viešnamius, sumokėdavo moterims už naktį ir, užsidaręs su jomis kambaryje, ne naudodavosi jų paslaugomis, o visą naktį melsdavosi ir skaitydavo joms psalmes, ragindamas keisti gyvenimą.
Kad apsaugotų šių moterų garbę, jis prisiėmė „nuodėmingo vienuolio“ įvaizdį, liepdamas joms niekam nepasakoti, kas vyksta už uždarų durų. Dieną jis apsimesdavo pamišėliu ar paleistuviu, dėl ko buvo nuolat niekinamas, mušamas ir net apskundžiamas Aleksandrijos patriarchui Jonui Gailestingajam. Tačiau patriarchas, apšviestas Dievo, nuvytė skundikus sakydamas, kad negalima teisti žmogaus pagal išvaizdą. Vitalijaus pastangomis dešimtys moterų paliko savo amatą: vienos ištekėjo, kitos įstojo į vienuolynus, o kitos pradėjo padorų darbinį gyvenimą.
Šventasis mirė apie 625 metus savo celėje. Tik po mirties paaiškėjo jo gyvenimo paslaptis, kai prie jo kūno susirinko daugybė moterų, kurios liudijo apie jo tyrumą ir pagalbą atsiverčiant. Pasakojama, kad jo rankose buvo rastas raštelis: „Aleksandrijos gyventojai, neteiskite prieš laiką, kol ateis Viešpats, teisingasis Teisėjas“.
Sielovada per nusižeminimą ir pasiaukojimą
Šv. Vitalijaus pavyzdys krikščioniškoje tradicijoje iškyla kaip aukščiausio laipsnio nusižeminimo (kenozės) forma. Jis sąmoningai paaukojo savo gerą vardą ir reputaciją – tai, kas dvasininkui dažnai yra brangiausia, – kad galėtų pasiekti tuos, kurie buvo visuomenės ir Bažnyčios užribyje. Jo istorija moko, kad tikra meilė artimui neturi bijoti „išsitepti“ bendraujant su nusidėjėliais, o kito išgelbėjimas yra vertas asmeninės paniekos.
Mene šventasis Vitalijus dažniausiai vaizduojamas kaip senas vienuolis, vilkintis paprastą drabužį, kartais laikantis psalmyną arba pavaizduotas šalia moterų, kurios jam dėkoja. Jo veidas paprastai spinduliuoja ramybę, kontrastuojančią su jį supančiu triukšmingu miesto gyvenimu.
- Sausio 11 d. (arba balandžio 22 d. pagal kitas tradicijas) yra jo liturginio minėjimo diena.
- Jis laikomas prostitučių, atstumtųjų ir tų, kurie neteisingai apkaltinti ar apšmeižti, globėju.
Šv. Vitalijaus Aleksandriečio palikimas šiandienos pasaulyje yra itin aktualus diskutuojant apie empatiją ir socialinę pagalbą priklausomybių ar skurdo prislėgtiems žmonėms. Jo gyvenimas primena, kad Dievas žvelgia į širdį, o ne į socialines etiketes, ir kad didžiausi stebuklai dažnai vyksta tyliai, už uždarų durų, paslėpti nuo smalsių ir teisiančių akių.