Šventasis Pisentijus (Pisentios) yra viena iškiliausių VII a. Egipto krikščionybės asmenybių, kurios gyvenimas ir veikla dokumentuoti itin detaliai. Jis gimė apie 569 m. Aukštutiniame Egipte, o būdamas maždaug trisdešimties metų tapo Koptos (Coptos / Qift) miesto vyskupu. Pagrindinis šaltinis apie jo gyvenimą yra mokinio Jono Vyresniojo (John the Elder / Apa Iohannes) parašyta biografija, kuri koptų literatūroje laikoma hagiografijos šedevru.
Pisentijaus valdymo laikotarpis sutapo su dramatiškais politiniais pokyčiais, ypač 619 m. persų invazija į Egiptą. Vyskupas buvo priverstas bėgti iš savo sosto ir prieglobstį rado Tėbų (Thebes) kalnuose, kur apsigyveno senoviniame faraonų laikų kape. Šis biografijos tarpsnis pasižymi mistiniais pasakojimais. Jonas Vyresnysis mini Pisentijaus pokalbius su mumijomis, kurios prabildavo apie pomirtinį teismą bei nuodėmių atpirkimą. Šie epizodai koptų tradicijoje tarnauja kaip moralinis priminimas apie sielos išganymą, taip pat jie iliustruoja ankstyvosios krikščionybės santykį su senovės Egipto paveldu.
Istorikams Šventasis Pisentijus (Pisentius) yra neįkainojama figūra ne dėl legendų, o dėl gausaus archyvinio palikimo. Išliko šimtai jo laiškų, rašytų ant papirusų bei molinių šukių (ostraka). Šie dokumentai leidžia be jokių interpretacijų pamatyti realią VII a. Egipto socialinę sanklodą. Laiškuose aptariami teisiniai ginčai, bažnytinė drausmė, pagalba vargšams bei kasdienės kaimo bendruomenių problemos. Pisentijus mirė 632 m., palikdamas autoritetingo dvasinio lyderio vardą, kuris iki šiol itin gerbiamas koptų stačiatikių bažnyčioje. Jo istorinis portretas jungia asketišką vienuolystę, administracinę vyskupo išmintį bei istorinį lūžį prieš pat arabų užkariavimą.