Šventasis Mozė Juodasis (Moyses Aethiops), dar žinomas kaip Mozė Etiopas arba Mozė Banditas, yra vienas labiausiai stebinančių IV amžiaus dykumos tėvų, kurio gyvenimo istorija tapo radikalaus atsivertimo ir visiško dvasinio perkeitimo simboliu. Gimęs apie 330 metus Egipte, jis buvo etiopų kilmės vergas, tarnavęs vieno valstybės pareigūno namuose. Dėl savo milžiniškos fizinės jėgos ir ūmaus būdo jis buvo išvarytas iš tarnystės, apkaltintas žmogžudyste ir vagystėmis. Mozė tapo plėšikų gaujos vadu, terorizavusiu Nilo slėnį. Pasakojama, kad jis buvo toks stiprus ir žiaurus, jog vien jo vardas kėlė siaubą visame regione.
Lūžis Mozės gyvenime įvyko, kai jis, bėgdamas nuo teisingumo, pasislėpė Sketės (Scetis) dykumoje įsikūrusiame vienuolyne. Nors pradžioje vienuolynas jam buvo tik laikina slėptuvė, brolių kantrybė, jų maldos ir dvasinė ramybė taip sukrėtė Mozę, kad jis puolė ant kelių, išpažino savo nuodėmes ir paprašė priimti jį į bendruomenę. Tai nebuvo lengvas kelias – Mozė ilgus metus kovojo su savo prigimtimi, pykčio protrūkiais ir praeities demonais, tačiau vadovaujamas abato Izidoriaus, jis tapo vienu nuolankiausių ir išmintingiausių vienuolių. Vėliau jis buvo įšventintas kunigu ir tapo dvasiniu autoritetu šimtams kitų atsiskyrėlių.
Mozė Juodasis mirė apie 405 metus kaip kankinys. Kai jo vienuolyną užpuolė barbarų gauja, Mozė atsisakė gintis ar bėgti, sakydamas: „Kas pakelia kalaviją, nuo kalavijo ir žus“. Jis liepė kitiems broliams gelbėtis, o pats su septyniais mokiniais liko laukti užpuolikų, priimdamas mirtį su neįtikėtina dvasine ramybe. Jo gyvenimas įrodė, kad Dievo malonė gali perkeisti net patį didžiausią nusidėjėlį į šventąjį, o fizinė jėga gali būti pajungta dvasinei pergalei.
Nuolankumo pamokos ir dykumos išmintis
Šv. Mozės Juodojo sielovados metodas rėmėsi asmenine patirtimi ir griežtu atsisakymu teisti kitus. Viena garsiausių istorijų pasakoja, kaip Mozė buvo pakviestas į vienuolių tarybą teisti nusidėjusio brolio. Mozė atėjo nešinas kiauru krepšiu, pilnu smėlio. Paklaustas, ką tai reiškia, jis atsakė: „Mano nuodėmės byra man už nugaros, aš jų nematau, o šiandien atėjau teisti kito nuodėmių“. Po šių žodžių taryba broliui atleido. Šis įvykis tapo krikščioniškojo gailestingumo klasika, pabrėžiančia, kad tik tas, kuris pažįsta savo tamsumą, gali būti tikrai gailestingas kitam.
Mozė taip pat garsėjo savo askeze, tačiau kartu mokė, kad be meilės artimui pasninkas ir malda yra beverčiai. Jis pabrėžė svetingumą kaip aukščiausią dorybę. Dėl savo spalvingos praeities jis itin gerai suprato žmogaus silpnumą, todėl jo patarimai dykumos tėvų „Apophthegmata Patrum“ (Dykumos tėvų ištarmėse) iki šiol vertinami kaip giliai psichologiški ir nuosaikūs. Jis mokė, kad kelias pas Dievą yra nuolatinis „griuvimas ir kėlimasis“.
Mene šventasis Mozė vaizduojamas kaip aukštas, tamsiaodis vyras su vienuolio drabužiais, dažnai laikantis kryžių arba kalaviją (kaip užuominą į jo praeitį ir kankinystę). Jo relikvijos saugomos Paromojaus (Paromeos) vienuolyne Egipte, kuris tebėra gyvas koptų dvasingumo centras.
- Rugpjūčio 28 d. yra jo liturginio minėjimo diena.
- Jis laikomas negrų tautybės žmonių, atsivertusių nusikaltėlių ir tų, kurie kovoja su pykčiu bei smurtu, globėju.
Šv. Mozės Juodojo palikimas šiandienos pasaulyje yra itin aktualus diskutuojant apie kalinių reabilitaciją, rasinę lygybę ir gebėjimą atleisti sau už praeities klaidas. Jo gyvenimas įrodo, kad joks žmogus nėra „nurašytas“ ir kad kiekviena širdis gali tapti Dievo šventove, jei tik randa drąsos nusiginkluoti prieš Dievo meilę. Šventasis Mozė išlieka dangiškuoju užtarėju visiems, kurie jaučiasi neverti Dievo gailestingumo.