Nukryžiuotasis Kristau, mes buvome ta žemė, į kurią buvo įsmeigta Tavojo kryžiaus vėliava. Mes buvome indas, į kurį subėgo Tavo Kraujas, nuo kryžiaus tekėjęs ant žemės. Juk žemė negalėjo laikyti to kryžiaus, ji nebūtų sutikusi su tokia neteisybe. Ir vinys nebūtų išlaikiusios Tavęs, sužeisto ir prikalto ant kryžiaus, jei Tavęs nebūtų palaikiusi ta nenusakoma meilė, kuria liepsnojai trokšdamas mūsų išganymo.
Jei žinosiu tą Tiesą ir su ja susižadėsiu, Tavo Kraujyje, Kristau, rasiu malonę, visus jos turtus ir jos teikiamą gyvybę. Jame rasiu drabužį mano nuogumui pridengti, liepsnojančios meilės vestuvinį rūbą, apšlakstytą krauju ir ataustą ugnimi. Juk Tu tą Kraują, suvienytą su savo dievyste, praliejai iš meilės man.
Nukryžiuotasis Kristau, padaryk, kad Tavo Kraujyje aš maitinčiausi gailestingumu. Tavo Kraujas teišsklaido tamsą ir teskleidžia šviesą, šis Kraujas tesunaikina mano savimeilės tamsybes ir kankinančią vergišką baimę, o atneša šventą Dievo baimę ir tikrumą dėl Dievo meilės, randamos jame. Kas nepasidarys tos Tiesos mylėtoju, liks tamsoje ir be malonės rūbo.
Padaryk, kad aš paskęsčiau Tavo Kraujyje, Kristau, kuriame Tu mane maudai ir kuriuo mane aprengi. Jei būsiu neištikima, pakrikštyk mane Krauju, jei šėtonas aptemdys mano proto akis, nuplauk jas Krauju, jei būsiu nedėkinga už neįkainojamas dovanas, savo Krauju suteik man dėkingumo. Padaryk, kad Kraujo kaitra sunaikintų mano drungnumą, o Kraujo šviesa teišsklaido tamsumą, kad galėčiau tapti Tiesos nuotaka. Amen.
Įdomu tai, kad Kotryna Sienietė, nors ir nebuvo vienuolė griežtąja prasme, pasižymėjo neįtikėtinu ryžtu ir įtaka to meto Bažnyčios vadovams, ypač popiežiams Avinjone. Jos malda atspindi jos gyvenimo siekį – viską matyti per Kristaus Kraujo prizmę. Ji matė Kraują ne tik kaip išpirkimo ženklą, bet kaip gyvą, maitinantį šaltinį.
Ši malda atskleidžia, kad Kotrynai išganymas buvo asmeniškas, intymus įvykis. Ji kalba apie „vestuvinį rūbą“, apšlakstytą Krauju, kas yra aliuzija į biblinį „vestuvių pokylio“ metaforą, kurioje tikintysis tampa vienu su Kristumi. Ji troško ne tik atleidimo, bet ir vidinės transformacijos, kur baimė pakeičiama tikru pasitikėjimu Dievo meile. Tai buvo jos kelias į šventumą – per artimą ryšį su Nukryžiuotuoju.