Šventoji Klara gimė 1194 m. Asyžiuje, kilmingoje ir turtingoje Offreduccio šeimoje. Nuo vaikystės ji garsėjo jautrumu, pamaldumu ir dosnumu vargšams. Jos gyvenimą pakeitė Šv. Pranciškaus Asyžiečio pamokslai — būtent jo radikalus Evangelijos skelbimas įkvėpė Klarą atsisakyti privilegijuoto gyvenimo ir pasirinkti neturtą bei visišką atsidavimą Dievui.
Originalus vardas: Chiara Offreduccio
Itališkai: Chiara d’Assisi
Lietuviškai: Šventoji Klara iš Asyžiaus
1212 m., būdama vos aštuoniolikos, Klara slapta pabėgo iš tėvų namų Verbų sekmadienio vakarą. Ji nuvyko į Porciunkulos koplytėlę, kur ją pasitiko Pranciškaus broliai. Ten Šv. Pranciškus nukirpo jai plaukus ir aprengė paprastu vilnoniu abitu — tai simbolizavo visišką atsisakymą turto, kilmės ir pasaulietinių ryšių. Klara tapo pirmąja moterimi, prisijungusia prie Pranciškaus judėjimo.
Netrukus ji įkūrė Neturtėlių seserų ordiną, šiandien vadinamą Klarisėmis, ir jam vadovavo daugiau nei keturiasdešimt metų. Klara buvo pirmoji moteris Bažnyčios istorijoje, parašiusi savo ordino regulą — griežtą neturto, tylos, maldos ir visiško atsidavimo Kristui taisyną. Jos „neturto privilegija“ buvo tokia radikali, kad net popiežiai bandė ją švelninti, tačiau Klara atkakliai gynė teisę gyventi be jokio turto, taip sekdama Šv. Pranciškaus pavyzdžiu.
Šv. Klaros gyvenime minimi ir stebuklai. Garsiausias jų — kai ji, laikydama monstranciją, malda sustabdė saracėnų puolimą prieš Asyžių. Dėl šio įvykio vėlesnė tradicija ją paskelbė televizijos globėja, nes, pasak legendos, mirties patale ji regėjo Mišias nuotoliniu būdu, tarsi matydama jas per atstumą.
Klara mirė 1253 m. rugpjūčio 11 d. Asyžiuje. 1255 m. popiežius Aleksandras IV ją paskelbė šventąja. Jos kūnas ilsisi Šv. Klaros bazilikoje Asyžiuje, kur iki šiol saugomos ordino relikvijos.
Šiandien Šv. Klara laikoma:
- Klarisių ordino įkūrėja,
- viena svarbiausių viduramžių mistikių,
- moterų dvasinio vadovavimo pradininke,
- televizijos, akių ligų, siuvėjų ir auksakalių globėja.
Jos gyvenimas yra vienas ryškiausių pavyzdžių, kaip moteris viduramžiais galėjo tapti dvasine autoritete, nepaisydama patriarchalinės Bažnyčios struktūros.
Ypatingo dėmesio vertas Klaros teologinis įžvalga apie Eucharistiją. Ji ne tik garbino Jėzų Sakramente, bet ir per savo gyvenimą įkūnijo „gyvąją monstranciją“. Vienas iš mažai žinomų faktų yra jos gilus ryšys su Švč. Sakramentu per 1240 metų Saracėnų (Imperatoriaus Frydricho II kariuomenės) apgultį Asyžiuje. Pasak pasakojimų, Klara, nevaikščiojanti dėl ligos, išnešė Ostensorium su Švenčiausiuoju Sakramentu į miesto sienas ir meldė Dievą apsaugoti miestą. Po šio įvykio apgultis buvo netikėtai nutraukta. Šis įvykis liudija jos gilią teologinę įsitikinimą, kad Jėzus Kristus, esantis Eucharistijoje, yra galingiausia gynyba prieš bet kokį blogį. Jos testamentas, nors ir nebuvo pripažintas Bažnyčios, išlieka svarbus dokumentas, pabrėžiantis jos nepakartojamą atsidavimą Evangelijos radikalumui.