Krikščionybės istorijoje vardas Hierotėjas (graikiškai Ἱερόθεος – „pašventintas Dievui“) priklauso dviem visiškai skirtingiems šventiesiems, gyvenusiems skirtingose epochose ir neturintiems nieko bendro, išskyrus vardą. Nors juos skiria daugiau nei septyniolika šimtmečių, abu tapo dvasinio autoriteto simboliais.
Šventasis Hierotėjas Atėnietis (I amžius) – pirmasis Atėnų vyskupas ir mistinis mokytojas
Šis šventasis gyveno I amžiuje ir yra vienas iš pačių ankstyviausių krikščionybės liudytojų. Jis buvo Atėnų Areopago narys – vienas įtakingiausių to meto teisėjų ir filosofų. Apaštalas Paulius asmeniškai atvertė jį į krikščionybę; kartu su juo tikėjimą priėmė ir šventasis Dionisijas Areopagitas. Netrukus Paulius įšventino Hierotėją pirmuoju Atėnų vyskupu. Taip jis tapo tiltu tarp antikinės filosofijos ir krikščioniškojo apreiškimo.
Bažnyčios tradicija pasakoja, kad Hierotėjas kartu su apaštalais dalyvavo Mergelės Marijos laidojimo apeigose Jeruzalėje ir savo giesmėmis bei dvasine išmintimi sužavėjo visus susirinkusius. Jis mirė kankinio mirtimi, iki paskutinio atodūsio gynęs tikėjimą. Jo atminimo diena stačiatikių kalendoriuje – spalio 4-oji.
Būtent šio Hierotėjo vardu ir autoritetu VI amžiuje Sirijoje buvo parašyta viena paslaptingiausių krikščioniškosios mistikos knygų.
VI amžiaus Sirija – saulės išdegintas kraštas, kurio uolų plyšiuose ir atokiuose vienuolynuose gyveno atsiskyrėliai, mistikai bei drąsiausių idėjų mąstytojai. Būtent šioje aplinkoje gimė vienas paslaptingiausių ir labiausiai intriguojančių krikščioniškosios mistikos tekstų – „Šventojo Hierotėjo knyga“ (angl. The Book of the Holy Hierotheos, sir. Ktābā d-Qaddīšā Hierotheos).
Tai penkių knygų mistinė poema, kurią iš tikrųjų parašė sirų mąstytojas Steponas bar Sudailis, tačiau sąmoningai pateikė kaip I amžiaus šventojo Hierotėjo Atėniečio kūrinį. Knyga pasakoja apie proto (arba sielos) kilimą atgal į Dievą – nuo pirmosios esmės išsiskyrimo iki galutinio susiliejimo. Ji apima radikalias idėjas: proto tapatinimą su Kristumi, kovą su piktybėmis, visuotinį atpirkimą (apokatastazę) ir panteistinį vaizdą, kuriame galiausiai išnyksta visi skirtumai – net tarp Dievo ir kūrinijos – ir lieka tik grynoji Esybė. Tekstas kupinas biblijinių simbolių, kuriuos autorius interpretuoja mistiškai ir ezoteriškai, todėl jau VI amžiuje jis buvo laikomas kontroversišku ir kai kurių Bažnyčios tėvų kritikuojamu.
Šventasis Hierotėjas Jaunesnysis (XVIII amžius) – Atono asketas
Antrasis šventasis nešiojęs tą patį vardą gyveno visai kitoje epochoje. Jis gimė 1686 metais Kalamatoje (Peloponese) pamaldžioje ir pasiturinčioje šeimoje. Išsilavinęs Venecijoje, vėliau pasirinko vienuolystės kelią Šventajame Atono kalne. Pirmiausia gyveno kaip atsiskyrėlis netoli šventojo Artemijaus celės, paskui įstojo į Ivirono vienuolyną, kur buvo įšventintas į hieromonachus. Aštuonerius metus jis tarnavo pamokslininku ir liturgu kartu su savo mokiniais – hieromonachu Meletiju bei vienuoliais Joasafu ir Simeonu. Galiausiai visiškai pasitraukė į asketinį gyvenimą uolėtose Khaga dykvietėse šalia Ivirono. Mirė 1745 metais; jo mokiniai palaidojo jį saloje, o po trejų metų šventojo galva buvo perkelta į Ivirono vienuolyną.
Jo gyvenimas aprašytas šventojo Nikodimo Hagiorito darbuose, tarp jų ir „Naujajame Martirologe“. Stačiatikių Bažnyčioje jis gerbiamas kaip pavyzdys griežto asketizmo ir visiško savęs išsižadėjimo naujaisiais laikais. Jo atminimo diena – rugsėjo 13-oji.