Šv. Grigalius Didysis

Šventasis Grigalius Didysis: Bažnyčios reformatorius ir „Dievo tarnas“

Šventasis Grigalius Didysis (lot. Gregorius Magnus, it. Gregorio Magno), gyvenęs apie 540–604 m., yra vienas žymiausių krikščionių šventųjų, popiežių ir Bažnyčios mokytojų, kurio darbai padėjo formuoti viduramžių Bažnyčią ir Vakarų krikščionybę. Pravarde „Didysis“ dėl savo teologinio gylio, administracinių reformų ir pastoracinės veiklos, jis taip pat žinomas kaip „Dievo tarnas“ už savo nuolankumą ir atsidavimą tikintiesiems. Grigalius buvo ne tik dvasinis lyderis, bet ir talentingas rašytojas, diplomatas ir vienuolystės puoselėtojas. Šiame straipsnyje nagrinėjama Grigaliaus biografija, vardų variacijos, nuveikti darbai, gyvenimo pabaiga, pasekmės, taip pat istorijos ir citatos, atskleidžiančios jo asmenybę ir palikimą.

Vardai ir originalo kalba

Grigalius, gimęs apie 540 m. Romoje, yra žinomas įvairiais vardais, priklausomai nuo kalbos ir konteksto:

• Originalo kalba (lotynų): Gregorius Magnus, kur „Magnus“ reiškia „Didysis“, pabrėžiant jo reikšmę.
• Kiti vardai: Lietuvių kalboje – Grigalius Didysis arba Šventasis Grigalius. Anglų – Gregory the Great, prancūzų – Grégoire le Grand, ispanų – Gregorio Magno, italų – Gregorio Magno. Graikų šaltiniuose – Γρηγόριος ὁ Μέγας (Grigorios ho Megas).
• Pravardės: „Didysis“ (dėl jo indėlio į Bažnyčią), „Dievo tarnas“ (dėl nuolankumo), „Giesmių tėvas“ (dėl indėlio į liturginę muziką, susijusią su grigališkuoju choralu, nors tiesioginis ryšys diskutuotinas).
• Kiti titulai: „Bažnyčios mokytojas“ (paskelbtas 1298 m.) ir „Popiežius Grigalius I“.

Vardas „Gregorius“ kilęs iš lotynų „gregorius“, reiškiančio „budrus“ ar „sargybinis“, ir atspindi Grigaliaus rūpestį Bažnyčios apsauga ir tikinčiųjų gerove.

Šventasis Grigalius Didysis (popiežius Grigalius I), gyvenęs VI–VII a., nėra tiesiogiai susijęs su Grigaliaus kalendoriaus sukūrimu, kurį įvedė 1582 m. popiežius Grigalius XIII. Grigaliaus kalendorius, pakeitęs netikslų Julijaus kalendorių, buvo pavadintas Grigaliaus XIII vardu, o ne Šventojo Grigaliaus Didžiojo – šių dviejų popiežių vardų sutapimas yra atsitiktinis. Tačiau Grigalius Didysis netiesiogiai prisidėjo prie kalendoriaus raidos per savo liturgines reformas, kuriomis standartizavo Bažnyčios švenčių ciklą ir pabrėžė tikslaus laiko skaičiavimo svarbą krikščionių gyvenime. Jo darbai, ypač liturgijos tobulinimas, padėjo pagrindą vėlesnėms Bažnyčios reformoms, įskaitant kalendoriaus korekcijas, nes tikslus švenčių, tokių kaip Velykos, datų nustatymas buvo esminis Bažnyčios rūpestis.

Grigalius gimė apie 540 m. turtingoje Romos patricijų šeimoje, kilusioje iš senatorių luomo. Jo tėvas Gordianas buvo aukštas pareigūnas, o motina Silvija vėliau buvo paskelbta šventąja. Jaunystėje Grigalius gavo puikų išsilavinimą, studijuodamas teisę, literatūrą ir filosofiją. Apie 573 m. jis tapo Romos prefektu – aukščiausiu miesto pareigūnu, tačiau netrukus, paveiktas dvasinio pašaukimo, atsisakė pasaulietinės karjeros, pardavė savo turtą ir įkūrė kelis vienuolynus, pats tapdamas vienuoliu.

Apie 579 m. popiežius Pelagijus II paskyrė Grigalių savo pasiuntiniu (nuncijumi) Konstantinopolyje, kur jis šešerius metus atstovavo Romos Bažnyčiai Bizantijos imperatoriaus dvare. Šis laikotarpis sustiprino jo diplomatinius įgūdžius ir supratimą apie Rytų Bažnyčios iššūkius. 590 m., mirus Pelagijui II, Grigalius buvo išrinktas popiežiumi, nors, anot legendos, jis bandė išvengti šios atsakomybės, laikydamas save nevertu.

Kaip popiežius, Grigalius susidūrė su daugybe iššūkių: Romą niokojo potvyniai, maras ir lombardų invazijos, o Bažnyčia kentėjo nuo vidinių nesutarimų. Nepaisydamas silpnos sveikatos, jis ėmėsi reformų, stiprino Bažnyčios administraciją, skatino misijas ir rašė teologinius darbus, kurie tapo viduramžių krikščionybės pagrindu.

Grigalius Didysis paliko neišdildomą pėdsaką Bažnyčios istorijoje per savo teologinius raštus, administracines reformas, misijų skatinimą ir liturginį palikimą:

Teologiniai raštai:

• „Pastoracinės taisyklės“ (Regula Pastoralis): Šis veikalas, skirtas vyskupams ir kunigams, moko, kaip vadovauti tikintiesiems, būti nuolankiems ir rūpintis sielomis. Jis tapo pagrindiniu pastoracinės teologijos tekstu viduramžiais.
• „Moralės apie Jobą“ (Moralia in Job): 35 knygų komentaras apie Jobo knygą, nagrinėjantis moralės, kančios ir Dievo valios temas. Šis darbas buvo plačiai skaitomas vienuolynuose.
• „Dialogai“ (Dialogi): Keturios knygos, aprašančios Italijos šventųjų gyvenimus ir stebuklus, ypač šventojo Benedikto, laikomo vienuolystės tėvu. Šis veikalas populiarino hagiografiją.
• Laiškai: Grigalius parašė per 800 laiškų, kurie atskleidžia jo administracinius gebėjimus, diplomatiją ir rūpestį Bažnyčia.

Veikla:

1. Bažnyčios reformos: Grigalius pertvarkė Bažnyčios administraciją, griežtino vyskupų ir kunigų drausmę, kovojo su simonija (pareigų pirkimu) ir stiprino popiežiaus autoritetą. Jis taip pat reformavo Bažnyčios finansus, nukreipdamas turtą vargšų šelpimui.
2. Misijų skatinimas: Grigalius inicijavo misijas į pagoniškas žemes, ypač Angliją. 596 m. jis pasiuntė šventąjį Augustiną Kenterberietį į Angliją, kur šis atvertė anglosaksus į krikščionybę, taip padėdamas pagrindą Anglijos Bažnyčiai.
3. Liturginis palikimas: Grigalius siejamas su grigališkuoju choralu – vienbalsiu liturginiu giedojimu, nors tiesioginis jo indėlis diskutuotinas. Jis taip pat standartizavo Romos liturgiją, kuri tapo pagrindu Vakarų Bažnyčios apeigoms.

Grigalius mirė 604 m. kovo 12 d. Romoje, sulaukęs apie 64 metų, po ilgos ligos, kurią lėmė silpna sveikata ir intensyvi veikla. Jis buvo palaidotas Šventojo Petro bazilikoje, o jo kapas tapo piligrimystės vieta. Netrukus po mirties jis buvo paskelbtas šventuoju, o 1298 m. popiežius Bonifacas VIII oficialiai pripažino jį Bažnyčios mokytoju. Jo šventė minima kovo 12 d. (arba rugsėjo 3 d. kai kuriose tradicijose, nes kovo data sutampa su gavėnia).

Grigaliaus Didžiojo indėlis turėjo ilgalaikį poveikį krikščionybei ir Vakarų kultūrai:

• Bažnyčios stiprinimas: Jo reformos sustiprino popiežiaus instituciją ir Bažnyčios organizaciją, padėdamos jai išgyventi chaotiškus viduramžius.
• Teologinis pagrindas: „Pastoracinės taisyklės“ ir „Moralės apie Jobą“ tapo pagrindiniais tekstais vyskupams, kunigams ir vienuoliams, formuojant viduramžių teologiją.
• Misijų sklaida: Grigaliaus misijos į Angliją padėjo krikščionybės plėtrai Šiaurės Europoje, o jo pavyzdys įkvėpė vėlesnes misijas.
• Liturginė įtaka: Grigaliaus darbai liturgijoje, ypač grigališkasis choralas, tapo Vakarų Bažnyčios dvasinio paveldo dalimi.
• Kultūrinė reikšmė: Jo raštai ir vienuolynų steigimas prisidėjo prie žinių išsaugojimo ir krikščioniškosios kultūros plėtros tamsiaisiais amžiais.

Istorijos, atskleidžiančios Grigaliaus asmenybę

1. Nuolankus popiežius: Pasak legendos, tapęs popiežiumi, Grigalius bandė pabėgti iš Romos, nenorėdamas priimti šios atsakomybės. Jis slėpėsi vienuolyne, bet buvo surastas po to, kai, anot tradicijos, Dievas pasiuntė šviesos stulpą, nurodantį jo buvimo vietą. Ši istorija pabrėžia jo nuolankumą ir nenorą siekti garbės.
2. Rūpestis vargšais: Romą niokojant marui, Grigalius organizavo maisto dalijimą vargšams ir asmeniškai rūpinosi ligoniais. Vieną kartą, pamatęs elgetą, jis atidavė savo sidabrinius indus, sakydamas: „Bažnyčios turtas priklauso vargšams.“ Šis epizodas atskleidžia jo gailestingumą.
3. Misija į Angliją: Pasak Bedos Garbingojo, Grigalius, dar būdamas vienuolis, Romos turguje pamatė šviesiaplaukius anglosaksų vergus ir sušuko: „Jie ne anglai, o angelai!“ Šis įvykis įkvėpė jį vėliau, kaip popiežiui, siųsti Augustiną Kenterberietį į Angliją, kad atverstų pagonis.

Grigaliaus raštai, kupini išminties ir pastoracinės šilumos, atspindi jo tikėjimą ir rūpestį tikinčiaisiais. Štai keletas žymiausių citatų:

• Apie ganytojo pareigą: „Ganytojas turi būti nuolankus savo širdyje, bet tvirtas gindamas tiesą.“ (Iš „Pastoracinės taisyklės“) Ši citata pabrėžia Grigaliaus mokymą apie vadovavimo pusiausvyrą.
• Apie kančią: „Dievas leidžia kančią, kad mūsų širdys būtų išbandomos, bet Jis niekada nepalieka mūsų vienų.“ (Iš „Moralės apie Jobą“) Ši mintis atspindi jo teologinį požiūrį į kentėjimą.
• Apie tikėjimą: „Tikras tikėjimas yra ne tik žodžiai, bet gyvenimas, pašvęstas Dievo meilei.“ (Iš laiškų) Ši citata pabrėžia Grigaliaus įsitikinimą, kad tikėjimas turi būti įkūnytas veiksmais.

Grigalius Didysis buvo ne tik popiežius, bet ir žmogus, kurio gyvenimas įkūnijo nuolankumą, išmintį ir atsidavimą. Jo reformos sustiprino Bažnyčią, raštai praturtino teologiją, o misijos išplėtė krikščionybę. Jis gyveno laikais, kai Roma griuvo, bet sugebėjo sujungti dvasinį ir praktinį vadovavimą, tapdamas švyturiu tamsiaisiais amžiais.