O meilės Dieve, Tu esi visokio gėrio pradžia ir pabaiga. Tu amžinai myli tuos, kuriuos išsirenki. Tu neatstumi nei vieno, kas atsiduoda į Tavo rankas, bet saugai jį su didžiausiu rūpesčiu. Todėl prašau Tave, pasiimk mane kaip amžiną savo nuosavybę.
O meilės Dieve, Tu sutvėrei mane – sukurk mane iš naujo savo meilėje. O Meile, kuri mane atpirkai, Tu pati papildyk, ko manyje trūksta ir sunaikink manyje visokį apsileidimą Tave mylint.
O meilės Dieve, Tu įsigijai mane sau Tavojo Kristaus Krauju – pašvęsk mane Tavojoje tiesoje.
O meilės Dieve, Tu priglaudei mane kaip savo vaiką – padaryk mane panašų į Tavo Širdį. O Meile, Tu išsirinkai mane dėl savęs, o ne dėl kitų – padaryk, kad visiškai Tau priklausyčiau.
O meilės Dieve, Tu pamilai mane be mano nuopelnų – suteik malonę, kad mylėčiau Tave visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis. Amen.
Ypatingą teologinę vertę teikia prašymas „sukurk mane iš naujo savo meilėje“. Tai nėra paprastas atgailos prašymas, bet kvietimas į nuolatinę transformaciją, primenanti krikšto atnaujinimą, tačiau vykdomą per kasdienį meilės aktą. Be to, frazė „padaryk mane panašų į Tavo Širdį“ rodo stiprią Kristaus Širdies devocijos įtaką, kuri tuo metu populiarėjo. Ši malda yra puikus pavyzdys, kaip teologinė doktrina apie Dievo visapusiškumą buvo paversta intymia, asmenine dvasine praktika.