Šventasis Atanazas Aleksandrietis, dar vadinamas Atanazas Didysis (lot. Athanasius Alexandrinus, gr. Ἀθανάσιος Ἀλεξανδρείας), buvo vienas įtakingiausių IV a. krikščionių teologų, Bažnyčios mokytojas ir nenuilstantis Nikėjos tikėjimo gynėjas prieš arijonizmo ereziją. Jo gyvenimas, pažymėtas tremtimis, teologiniais ginčais ir nepalaužiamu tikėjimu, padėjo formuoti krikščionių doktriną, ypač mokymą apie Kristaus dieviškumą. Atanazas, pravarde „Bažnyčios stulpas“, tapo simboliu drąsos ir ištikimybės tiesai. Šiame straipsnyje nagrinėjama Atanazo biografija, jo vardų variacijos, nuveikti darbai, gyvenimo pabaiga,
Atanazas, gyvenęs apie 296–373 m., yra žinomas įvairiais vardais, priklausomai nuo kalbos ir konteksto:
- Originalo kalba (graikų): Ἀθανάσιος Ἀλεξανδρείας (Athanasios Alexandrias), kur „Alexandrias“ nurodo jo ryšį su Aleksandrija, Egiptu.
- Lotynų kalba: Athanasius Alexandrinus.
- Kiti vardai: Lietuvių kalboje – Atanazas Aleksandrietis arba Atanazas Didysis. Anglų – Athanasius of Alexandria, prancūzų – Athanase d’Alexandrie, ispanų – Atanasio de Alejandría.
- Pravardės: „Bažnyčios stulpas“ ir „Tikėjimo gynėjas“ dėl jo nenuilstamos kovos prieš arijonizmą. „Didysis“ titulas pabrėžia jo reikšmę Bažnyčios istorijoje.
Vardas „Athanasios“ kilęs iš graikų kalbos žodžio „athanasia“, reiškiančio „nemirtingumas“, ir atspindi Atanazo teologinį dėmesį Kristaus amžinajam dieviškumui.
Atanazas gimė apie 296 m. Aleksandrijoje, Egipte, krikščionių šeimoje, nors tikslios detalės apie jo vaikystę nėra žinomos. Aleksandrija tuo metu buvo ne tik Romos imperijos kultūros centras, bet ir krikščionybės teologijos lopšys. Jaunasis Atanazas gavo puikų išsilavinimą, studijuodamas graikų filosofiją, literatūrą ir krikščionių raštus. Jo talentą pastebėjo Aleksandrijos vyskupas Aleksandras, kuris paskyrė jį savo diakonu.
325 m. Atanazas, kaip vyskupo Aleksandro palydovas, dalyvavo Nikėjos susirinkime, kuriame buvo patvirtintas Kristaus dieviškumas ir pasmerktas arijonizmas – erezija, teigusi, kad Jėzus yra tik kūrinys, o ne lygus Dievui Tėvui. Po Aleksandro mirties 328 m. Atanazas, būdamas vos apie 32 metų, buvo išrinktas Aleksandrijos vyskupu, tapdamas vienu jauniausių ir energingiausių Bažnyčios lyderių.
Jo vyskupystė buvo audringa. Arijonizmas, remiamas kai kurių imperatorių, tokių kaip Konstancijus II, plito, o Atanazas dėl savo griežtos ortodoksinės pozicijos tapo jų taikiniu. Per savo gyvenimą jis buvo ištremtas net penkis kartus, iš viso praleisdamas apie 17 metų tremtyje – Romoje, Tryre, dykumose su Egipto vienuoliais. Nepaisydamas persekiojimų, Atanazas rašė teologinius traktatus, gynė Nikėjos tikėjimą ir stiprino Bažnyčią.
Atanazo indėlis į krikščionybę yra monumentalus, apimantis teologinius raštus, pastoracinę veiklą ir kovą už tikėjimą:
Teologiniai raštai:
- „Apie Įsikūnijimą“ (De Incarnatione): Šis ankstyvas darbas, parašytas apie 318 m., aiškina, kodėl Dievo Sūnus tapo žmogumi, pabrėždamas Kristaus dieviškumą ir žmogiškumą. Tai vienas svarbiausių krikščionių tekstų apie Įsikūnijimą.
- „Prieš arijonus“ (Orationes contra Arianos): Keturi traktatai, kuriuose Atanazas sistemingai paneigia arijonų argumentus, gindamas Kristaus bendraesmiškumą (homoousios) su Tėvu.
- „Laiškai apie Šventąją Dvasią“: Atanazas buvo vienas pirmųjų, aiškiai gynusių Šventosios Dvasios dieviškumą, padėdamas pagrindą Trejybės doktrinai.
- „Antonijaus gyvenimas“ (Vita Antonii): Ši biografija apie šventąjį Antonijų Didįjį, Egipto vienuolystės tėvą, tapo vienuolynų judėjimo įkvėpimu Vakaruose.
Veikla:
- Kova su arijonizmu: Atanazas buvo pagrindinis Nikėjos tikėjimo gynėjas, dalyvaudamas sinoduose, rašydamas laiškus ir keliaudamas, kad sustiprintų ortodoksinę Bažnyčią. Jo užsispyrimas pelnė jam priešų, bet ir pagarbą.
- Pastoracinė veikla: Kaip vyskupas, Atanazas rūpinosi Aleksandrijos bendruomene, skatino vienuolystę ir mokė tikinčiuosius. Jo tremtys tarp dykumų vienuolių sustiprino jo ryšį su asketais, kurie tapo Bažnyčios dvasine jėga.
Atanazas mirė 373 m. gegužės 2 d. Aleksandrijoje, sulaukęs apie 77 metų. Po paskutinės tremties 366 m. jis grįžo į savo vyskupiją ir paskutinius metus praleido ramiai, stiprindamas Bažnyčią. Jo mirtis buvo gedima visos krikščionių bendruomenės, o jis buvo palaidotas Aleksandrijoje. Jo šventė minima gegužės 2 d., o 1568 m. popiežius Pijus V paskelbė jį Bažnyčios mokytoju.
Atanazo darbai turėjo ilgalaikį poveikį krikščionybei:
- Nikėjos tikėjimo triumfas: Jo kova padėjo užtikrinti, kad arijonizmas galutinai būtų pasmerktas Konstantinopolio susirinkime (381 m.), o Nikėjos tikėjimas tapo krikščionybės pagrindu.
- Trejybės doktrina: Atanazo darbai apie Kristaus ir Šventosios Dvasios dieviškumą padėjo formuoti Trejybės mokymą, kuris tapo centrine krikščionių dogma.
- Vienuolystės sklaida: „Antonijaus gyvenimas“ įkvėpė vienuolišką gyvenimą Vakaruose, paveikdamas tokius šventuosius kaip Augustinas ar Benediktas.
- Teologinė įtaka: Atanazo raštai įkvėpė vėlesnius teologus, įskaitant Kapadokijos tėvus (Bazilijų Didįjį, Grigalių Nazianzietį) ir Augustiną.
Istorijos, atskleidžiančios Atanazo asmenybę
- Jaunasis diakonas Nikėjoje: 325 m., būdamas vos 29 metų, Atanazas lydėjo vyskupą Aleksandrą į Nikėjos susirinkimą. Pasak tradicijos, jo aistringos kalbos prieš arijonizmą sužavėjo susirinkusius vyskupus. Vienas dalyvis vėliau rašė: „Jaunasis Atanazas kalbėjo taip, tarsi Dievas būtų jam pašnibždėjęs tiesą.“
- Tremtis dykumoje: Per vieną iš tremčių Atanazas slėpėsi Egipto dykumoje su vienuoliais. Pasak legendos, jis gyveno urve, kur vienuoliai slapta nešdavo jam maistą. Ten jis parašė dalį „Prieš arijonus“, o naktimis meldėsi, sakydamas: „Dievas yra mano tvirtovė, net dykumoje.“ Ši istorija rodo jo ištvermę ir tikėjimą.
- Susitikimas su Antonijumi: Atanazas buvo artimas šventajam Antonijui Didžiajam, kurio gyvenimą aprašė. Kartą, kai arijonai apkaltino Atanazą erezija, Antonijus nusileido iš dykumos į Aleksandriją, viešai paremdamas jį. Šis epizodas pabrėžia Atanazo ryšį su asketais ir jo autoritetą.
Atanazo raštai, kupini teologinio tikslumo ir dvasinio įkvėpimo, atskleidžia jo tikėjimą ir drąsą. Štai keletas žymiausių citatų:
- Apie Kristaus Įsikūnijimą: „Jis tapo žmogumi, kad mes galėtume tapti dieviškais.“ (Iš „Apie Įsikūnijimą“) Ši citata pabrėžia Atanazo mokymą apie žmogaus išganymą per Kristų.
- Apie tikėjimą: „Tikėjimas nėra silpnųjų priebėga, o stipriųjų ginklas, nes jis remiasi Dievo tiesa.“ (Iš „Prieš arijonus“) Ši mintis atspindi jo drąsą ginant Nikėjos tikėjimą.
- Apie Dievo didybę: „Dievas yra vienas, bet Jo meilė yra tokia plati, kad apima visą kūriniją.“ (Iš laiškų) Ši citata rodo Atanazo teologinį gylį ir poetinį stilių.
Atanazas Didysis buvo ne tik teologas, bet ir žmogus, kurio gyvenimas įkūnijo drąsą, ištikimybę ir tikėjimą. Jo kova su arijonizmu, penkios tremtys ir raštai padėjo išsaugoti krikščionių tikėjimą tuo metu, kai jis buvo ant skilimo ribos. Jo darbai formavo Trejybės doktriną ir įkvėpė vienuolystės judėjimą, o jo gyvenimo istorija primena, kad tiesa verta aukos.
Šiandien Atanazas yra gerbiamas kaip šventasis (šventė minima gegužės 2 d.) ir Bažnyčios mokytojas. Jo palikimas kviečia mus gilintis į tikėjimo tiesas ir drąsiai jas ginti, kaip jis gynė Nikėjos tikėjimą. Kaip Atanazas rašė: „Dievas, kuris tapo žmogumi, yra mūsų viltis, ir Jo tiesoje mes stovime.“