C. S. Lewis esė The Weight of Glory yra pamokslas, kurį Lewis pasakė 1941 m. birželio 8 d. Šv. Marijos bažnyčioje Oksforde. Tai vienas garsiausių jo tekstų, dažnai cituojamas tiek teologų, tiek filosofų, tiek paprastų skaitytojų, nes jame Lewis labai aiškiai ir gyvai kalba apie žmogaus troškimus, džiaugsmą, šlovę ir krikščionišką viltį.
Tai nėra sausas teologinis traktatas. Lewis čia kalba kaip žmogus, kuris supranta, kad mes visi norime laimės, grožio, pripažinimo, ir kad krikščionybė šių troškimų nesmerkia — ji juos nukreipia į tikrą šaltinį. Jis aiškina, kad krikščioniškas gyvenimas nėra savęs marinimas dėl paties marinimo, bet kelias į džiaugsmą, kurio mes iš tikrųjų visada troškome, tik dažnai ieškojome ne ten.
Esė centre yra dvi didelės idėjos. Pirmoji — kad Dievas kviečia žmogų į šlovę, kuri reiškia ne tuščią švytėjimą ar žemišką šlovę, bet tai, kad pats Dievas vieną dieną gali tave priimti, pasakyti „gerai padarei“, ir džiaugtis tavimi. Antroji — kad kiekvienas žmogus, kurį sutinki, yra amžina būtybė, ir tavo santykiai su juo prisideda prie jo amžinos krypties. Lewis čia labai stipriai pabrėžia, kad nėra „paprastų žmonių“ — kiekvienas žmogus yra arba būsimas spindintis kūrinys, arba būsimas siaubas, ir tai turėtų keisti, kaip mes elgiamės vieni su kitais.
Tai kūrinys apie troškimą, grožį, džiaugsmą, amžinybę ir žmogaus vertę. Lewis kalba paprastai, bet pataiko tiesiai į širdį.
Šlovės svoris (The Weight of Glory)
Iš pradžių pasakyta kaip pamokslas Šv. Mergelės Marijos bažnyčioje (Church of St Mary the Virgin), Oksforde, 1942 m. birželio 8 d.: išspausdinta žurnale THEOLOGY, 1941 m. lapkritį, ir išleista S.P.C.K, 1942 m.
Jei šiandien dvidešimties gerų žmonių paklaustumėte, kokia, jų nuomone, yra aukščiausia dorybė, devyniolika iš jų atsakytų – nesavanaudiškumas. Tačiau jei paklaustumėte beveik bet kurio iš didžiųjų senovės krikščionių, jis atsakytų – meilė. Matote, kas nutiko? Neigiamas terminas buvo pakeistas teigiamu, ir tai turi daugiau nei tik filologinę reikšmę. Neigiamas nesavanaudiškumo idealas pirmiausia sufleruoja ne tai, kad turime siekti gero kitiems, bet tai, kad turime patys tų gėrybių atsisakyti, tarsi mūsų susilaikymas, o ne kitų laimė, būtų svarbiausias dalykas. Nemanau, kad tai yra krikščioniškoji meilės dorybė. Naujajame Testamente daug kalbama apie savęs išsižadėjimą, tačiau ne apie savęs išsižadėjimą kaip savitikslį dalyką. Mums liepiama išsižadėti savęs ir imti savo kryžių tam, kad galėtume sekti Kristumi; ir beveik kiekviename aprašyme to, ką galiausiai atrasime taip padarę, slypi apeliacija į troškimą. Jei daugumos šiuolaikinių žmonių protuose tūno mintis, kad trokšti savo paties gėrio ir nuoširdžiai viltis juo mėgautis yra blogas dalykas, drįstu teigti, kad ši samprata atkeliavo iš Kanto bei stoikų ir ji nėra krikščioniškojo tikėjimo dalis. Iš tiesų, jei atsižvelgsime į nesidrovinčius atlygio pažadus ir stulbinančią Evangelijose pažadėtų atlygių prigimtį, atrodytų, kad Mūsų Viešpats mano, jog mūsų troškimai yra ne per stiprūs, o per silpni. Mes esame drungni kūriniai, žaidžiantys su alkoholiu, seksu ir ambicijomis, kai mums siūlomas begalinis džiaugsmas. Mes primename tą neišmanėlį vaiką, kuris nori toliau lipdyti purvo pyragus lūšnyne, nes neįsivaizduoja, ką reiškia pasiūlymas atostogauti prie jūros. Mes per daug lengvai pasitenkiname.
Neturime sutrikti, kai netikintieji sako, jog atlygio pažadas paverčia krikščionišką gyvenimą savanaudišku reikalu. Yra įvairių atlygio rūšių. Yra atlygis, neturintis jokio natūralaus ryšio su veiksmais, kuriuos atliekate jam pelnyti, ir esantis visiškai svetimas troškimams, kurie turėtų lydėti tuos veiksmus. Pinigai nėra natūralus atlygis už meilę; štai kodėl mes vadiname žmogų išskaičiuotoju, jei jis veda moterį dėl jos pinigų. Tačiau santuoka yra deramas atlygis tikram mylimajam, ir jis nėra savanaudis jos trokšdamas. Generolas, kuris gerai kovoja siekdamas gauti bajoro titulą, yra savanaudis; generolas, kuris kovoja dėl pergalės, toks nėra, nes pergalė yra deramas atlygis už mūšį, kaip santuoka – deramas atlygis už meilę. Derami atlygiai nėra tiesiog primetami prie veiklos, už kurią jie suteikiami, bet yra pati tos veiklos kulminacija. Yra ir trečiasis atvejis, kuris sudėtingesnis. Mėgavimasis graikų poezija neabejotinai yra deramas, o ne savanaudiškas atlygis už graikų kalbos mokymąsi; bet tik tie, kurie pasiekė lygį, kai gali mėgautis graikų poezija, gali iš savo patirties pasakyti, kad taip ir yra. Mokinukas, pradedantis mokytis graikų kalbos gramatikos, negali laukti, kol suaugęs mėgausis Sofokliu taip, kaip mylimasis laukia santuokos, o generolas – pergalės. Jis turi pradėti mokytis dėl pažymių, norėdamas išvengti bausmės, įtikti tėvams arba, geriausiu atveju, vildamasis ateities gėrio, kurio dabar negali nei įsivaizduoti, nei trokšti. Todėl jo padėtis šiek tiek panaši į savanaudžio; atlygis, kurį jis gaus, iš tikrųjų bus natūralus ir deramas, bet jis to nesužinos tol, kol jo negaus. Žinoma, jis jį gauna palaipsniui; mėgavimasis įsiskverbia į paprastą, sunkų darbą, ir niekas negalėtų nurodyti dienos ar valandos, kada baigėsi vienas ir prasidėjo kitas. Tačiau būtent tiek, kiek jis artėja prie atlygio, jis tampa pajėgus jo trokšti dėl jo paties; iš tiesų, gebėjimas taip trokšti pats savaime yra preliminarus atlygis.
Krikščionis dangaus atžvilgiu yra beveik toje pačioje padėtyje kaip ir tas mokinukas. Tie, kurie pasiekė amžinąjį gyvenimą regėdami Dievą, neabejotinai labai gerai žino, kad tai nėra vien tik kyšis, o pats jų žemiškosios mokinystės išsipildymas; tačiau mes, kurie to dar nepasiekėme, negalime to žinoti tokiu pat būdu ir negalime net pradėti to suprasti kitaip, kaip tik toliau paklusdami ir atrasdami pirmąjį mūsų paklusnumo atlygį savo augančiame gebėjime trokšti galutinio atlygio. Tiesiai proporcingai troškimo augimui mūsų baimė, kad tai gali būti savanaudiškas troškimas, išnyks ir galiausiai bus pripažinta absurdu. Tačiau tikriausiai daugeliui iš mūsų tai nenutiks per vieną dieną; poezija pakeičia gramatiką, Evangelija pakeičia įstatymą, ilgesys perkeičia paklusnumą taip pat palaipsniui, kaip potvynis pakelia ant seklumos užplaukusį laivą.
Tačiau yra dar vienas svarbus panašumas tarp mokinuko ir mūsų. Jei tai berniukas, turintis vaizduotę, jis greičiausiai mėgausis jo amžiui tinkamais anglų poetais ir romantikais dar gerokai prieš pradėdamas įtarti, kad graikų kalbos gramatika atves jį prie dar daugiau tokio paties pobūdžio malonumų. Jis gali netgi apleisti graikų kalbą, kad slapta skaitytų Shelley ir Swinburne’ą. Kitaip tariant, troškimas, kurį graikų kalba iš tiesų patenkins, jame jau egzistuoja ir yra susietas su objektais, kurie jam atrodo visiškai nesusiję su Ksenofontu ir mi galūnę turinčiais veiksmažodžiais. Taigi, jei esame sukurti dangui, troškimas atsidurti savo tikrojoje vietoje jau bus mumyse, bet dar nebus susietas su tikruoju objektu ir netgi atrodys kaip to objekto varžovas. Ir būtent tai, manau, mes ir atrandame. Be abejo, yra viena vieta, kur mano analogija su mokinuku žlunga. Anglų poezija, kurią jis skaito tada, kai turėtų atlikti graikų kalbos pratimus, gali būti tokia pat gera kaip ir toji graikų poezija, prie kurios tie pratimai jį veda, todėl, susitelkdamas į Miltoną, užuot keliavęs prie Aischilo, jis savo troškimu nepasirenka klaidingo objekto. Tačiau mūsų atvejis visai kitoks. Jei antlaikinis, begalinis gėris yra mūsų tikrasis likimas, tuomet bet koks kitas gėris, į kurį susitelkia mūsų troškimas, turi būti tam tikru mastu klaidingas, geriausiu atveju jis turės tik simbolinį ryšį su tuo, kas mus iš tiesų patenkins.
Kalbėdamas apie šį mūsų pačių tolimos šalies troškimą, kurį mumyse randame jau dabar, jaučiu tam tikrą drovumą. Aš kone darau nepadorumą. Bandau atverti nenumaldomą kiekvieno iš jūsų paslaptį – paslaptį, kurią taip stipriai skauda, kad jūs jai atkeršijate, vadindami ją tokiais vardais kaip nostalgija, romantizmas ir paauglystė; taip pat paslaptį, kuri perveria tokiu saldumu, kad, kai atvirame pokalbyje jos paminėjimas tampa neišvengiamas, mes pasijuntame nejaukiai ir apsimetame besijuokiantys iš savęs; paslaptį, kurios negalime paslėpti ir negalime išsakyti, nors trokštame padaryti ir viena, ir kita. Negalime jos išsakyti, nes tai yra troškimas to, kas niekada iš tikrųjų nepasirodė mūsų patirtyje. Negalime jos paslėpti, nes mūsų patirtis nuolat ją sufleruoja, ir mes išsiduodame tarsi įsimylėjėliai, paminėjus vardą. Dažniausiai priimama išeitis – pavadinti tai grožiu ir elgtis taip, tarsi tai būtų viską išsprendę. Wordswortho išeitis buvo sutapatinti tai su tam tikromis akimirkomis jo paties praeityje. Tačiau visa tai yra apgavystė. Jei Wordsworthas būtų grįžęs į tas praeities akimirkas, jis būtų radęs ne patį tą dalyką, o tik jo priminimą; tai, ką jis prisiminė, iš tiesų paaiškėtų esą tik prisiminimai. Knygos ar muzika, kuriose, kaip manėme, slypi grožis, išduos mus, jei jomis pasikliausime; to nebuvo jose, tai tik atėjo per jas, o tai, kas per jas atėjo, buvo ilgesys. Šie dalykai – grožis, mūsų pačių praeities prisiminimai – yra geri to, ko mes iš tikrųjų trokštame, atvaizdai; bet jei jie palaikomi pačiu tuo daiktu, jie virsta nebyliais stabais, sudaužančiais savo garbintojų širdis. Nes jie nėra pats tas dalykas; jie tėra kvapas gėlės, kurios dar neradome, aidas melodijos, kurios dar negirdėjome, naujienos iš šalies, kurioje dar niekada nesilankėme. Galvojate, kad bandau užkerėti? Galbūt ir taip; bet prisiminkite savo pasakas. Burtai naudojami ne tik kerams užleisti, bet ir jiems panaikinti. O jums ir man reikia stipriausių įmanomų burtų, kad pabustume iš to pikto pasaulietiškumo užkeikimo, kuris mums buvo uždėtas beveik šimtą metų. Beveik visas mūsų švietimas buvo nukreiptas į tai, kad nutildytų šį drovų, atkaklų, vidinį balsą; beveik visos mūsų šiuolaikinės filosofijos buvo sukurtos tam, kad įtikintų mus, jog žmogaus gėris gali būti atrastas šioje žemėje. Ir vis dėlto nuostabu tai, kad tokios Progreso ar Kūrybinės evoliucijos filosofijos pačios nenoromis liudija tiesą, jog tikrasis mūsų tikslas yra kitur. Kai jie nori jus įtikinti, kad žemė yra jūsų namai, atkreipkite dėmesį, kaip jie tai daro. Jie pradeda bandydami įtikinti, kad žemę galima paversti dangumi, taip nuramindami jūsų tremties pojūtį tokioje žemėje, kokia ji yra dabar. Paskui jie jums sako, kad šis laimingas įvykis dar toli ateityje, taip numalšindami jūsų žinojimą, kad tėvynė nėra čia ir dabar. Galiausiai, kad jūsų antlaikiškumo ilgesys nepabustų ir nesugadintų viso reikalo, jie naudoja bet kokią po ranka pasitaikančią retoriką, siekdami išstumti iš jūsų minčių prisiminimą, jog net jei visa jų žadėta laimė ateitų žmogui žemėje, vis tiek kiekviena karta ją prarastų per mirtį, įskaitant ir pačią paskutinę kartą, ir visa ši istorija pavirstų niekuo, net ne istorija, per amžių amžius. Iš čia ir visa ta nesąmonė, kurią ponas Shaw sudeda į galutinę Lilitos kalbą, ir Bergsono pastaba, kad élan vital pajėgus įveikti visas kliūtis, galbūt net ir mirtį – lyg mes galėtume patikėti, jog bet koks socialinis ar biologinis vystymasis šioje planetoje atitolins saulės senėjimą ar apvers antrąjį termodinamikos dėsnį.
Ką jie bedarytų, mes išliekame sąmoningai suvokiantys troškimą, kurio nepatenkins jokia natūrali laimė. Bet ar yra kokia nors priežastis manyti, kad tikrovė siūlo jam kokį nors patenkinimą? „Juk buvimas alkanam neįrodo, kad mes turime duonos.“ Bet manau, galima pagrįstai teigti, kad tai prasilenkia su esme. Fizinis žmogaus alkis neįrodo, kad tas žmogus gaus duonos; jis gali mirti iš bado ant plausto Atlanto vandenyne. Tačiau žmogaus alkis tikrai įrodo, kad jis kilęs iš rasės, kuri atkuria savo kūną valgydama ir gyvena pasaulyje, kuriame egzistuoja valgomos medžiagos. Panašiai, nors ir netikiu (norėčiau tikėti), kad mano Rojaus troškimas įrodo, jog aš juo mėgausiuosi, manau, tai yra gana geras požymis, kad toks dalykas apskritai egzistuoja ir kad kai kurie žmonės juo džiaugsis. Vyras gali mylėti moterį ir jos nelaimėti; bet būtų labai keista, jei reiškinys, vadinamas „įsimylėjimu“, atsirastų belyčiame pasaulyje.
Štai čia, taigi, yra tas troškimas, vis dar klaidžiojantis ir nesantis tikras dėl savo objekto bei didžiąja dalimi nepajėgiantis pamatyti to objekto ta kryptimi, kuria jis iš tikrųjų yra. Mūsų šventosios knygos pateikia mums šiokį tokį to objekto aprašymą. Tai, žinoma, yra simbolinis aprašymas. Dangus, pagal apibrėžimą, yra už mūsų patirties ribų, tačiau visi suprantami aprašymai turi būti apie dalykus, esančius mūsų patirtyje. Todėl Šventojo Rašto piešiamas dangaus vaizdas yra lygiai toks pat simbolinis, kaip ir tas vaizdas, kurį mūsų troškimas savarankiškai sau išranda; dangus nėra pilnas brangenybių labiau nei jis yra Gamtos grožis ar puikus muzikos kūrinys. Skirtumas tas, kad Šventojo Rašto įvaizdžiai turi autoritetą. Jis pasiekia mus per rašytojus, kurie buvo arčiau Dievo nei mes, ir atlaikė krikščioniškosios patirties išbandymą per amžius. Natūralus šio autoritetingo įvaizdžio patrauklumas man iš pradžių yra labai menkas. Iš pirmo žvilgsnio jis atšaldo, o ne pažadina mano troškimą. Ir būtent to ir turėčiau tikėtis. Jei krikščionybė galėtų man pasakyti apie tolimąją šalį ne daugiau, nei mano paties temperamentas jau skatino mane numanyti, tuomet krikščionybė nebūtų aukščiau už mane patį. Jei ji turi man duoti daugiau, privalau tikėtis, kad ji bus mažiau patraukli iš pirmo žvilgsnio nei „mano paties dalykai“. Sofoklis iš pradžių atrodo nuobodus ir šaltas berniukui, kuris tepasiekė Shelley. Jei mūsų religija yra kažkas objektyvaus, tada niekada neturime nusukti akių nuo tų jos elementų, kurie atrodo mįslingi ar atstumiantys; nes būtent tai, kas mįslinga ar atstumia, slepia tai, ko mes dar nežinome ir ką privalome žinoti.
Šventojo Rašto pažadus labai grubiai galima suskirstyti į penkias dalis. Pažadama, pirma, kad mes būsime su Kristumi; antra, kad būsime panašūs į Jį; trečia (su milžiniška įvaizdžių gausa), kad mes turėsime „šlovę“; ketvirta, kad mes, tam tikra prasme, būsime pamaitinti, vaišinami ar linksminami; ir, galiausiai, kad turėsime savotiškas oficialias pareigas visatoje – valdysime miestus, teisim angelus, būsime Dievo šventyklos šulai. Pirmasis klausimas, kurį užduodu apie šiuos pažadus, yra: „Kam reikalingi kiti, išskyrus pirmąjį?“ Ar galima ką nors pridėti prie sampratos būti su Kristumi? Nes turi būti tiesa, kaip sako vienas senovės rašytojas, kad tas, kuris turi Dievą ir viską kita, neturi daugiau nei tas, kuris turi tik Dievą. Manau, kad atsakymas vėlgi slypi simbolių prigimtyje. Nors iš pirmo žvilgsnio tai gali praslysti pro akis, visgi tiesa ta, kad bet kokia buvimo su Kristumi samprata, kurią dauguma iš mūsų dabar gali suformuoti, bus nedaug mažiau simbolinė nei kiti pažadai; nes ji slapta pramuš erdvės artumo ir meilaus pokalbio idėjas (taip, kaip mes dabar suprantame pokalbį), ir greičiausiai ji susitelks į Kristaus žmogiškumą, atmetant Jo dievystę. Ir iš tiesų mes matome, kad tie krikščionys, kurie kreipia dėmesį tik į šį pirmąjį pažadą, visada jį užpildo labai žemiškais įvaizdžiais – iš esmės santuokiniais ar erotiniais įvaizdžiais. Aš nė akimirkos nesmerkiu tokių įvaizdžių. Iš visos širdies norėčiau į juos įsijausti giliau nei man dabar pavyksta, ir meldžiuosi, kad man dar pavyks. Tačiau mano mintis ta, kad tai taip pat yra tik simbolis, tam tikrais atžvilgiais panašus į tikrovę, bet kitais – į ją nepanašus, todėl jam reikia korekcijų pasitelkiant kitokius simbolius iš kitų pažadų. Pažadų įvairovė nereiškia, kad mūsų galutinė palaima bus kažkas kitas nei Dievas; bet kadangi Dievas yra daugiau nei Asmuo, ir kad neįsivaizduotume Jo artumo džiaugsmo pernelyg išskirtinai per savo dabartinės skurdžios asmeninės meilės patirties prizmę su visu jos siaurumu, įtampa ir monotonija, mums pateikiama dešimtys besikeičiančių vaizdinių, kurie papildo, taiso ir atpalaiduoja vienas kitą.
Toliau pereinu prie šlovės idėjos. Niekur nepabėgsime nuo fakto, kad ši idėja yra labai ryški Naujajame Testamente ir ankstyvuosiuose krikščionių raštuose. Išganymas nuolat siejamas su palmių šakomis, karūnomis, baltais drabužiais, sostais ir spindesiu, panašiu į saulę bei žvaigždes. Visa tai iš pirmo žvilgsnio manęs visiškai netraukia, ir šiuo atžvilgiu manau esąs tipiškas šiuolaikinis žmogus. Šlovė man sufleruoja dvi idėjas, iš kurių viena atrodo nedora, o kita – juokinga. Arba šlovė man reiškia žinomumą, arba švytėjimą. Kalbant apie pirmąją – kadangi būti žinomam reiškia būti labiau žinomam nei kiti žmonės, troškimas išgarsėti man atrodo kaip konkurencinė aistra, todėl greičiau kilusi iš pragaro nei iš dangaus. Kalbant apie antrąją – kas norėtų tapti savotiška gyva elektros lempute?
Kai pradėjau gilintis į šį klausimą, buvau priblokštas pamatęs, jog tokie skirtingi krikščionys kaip Miltonas, Johnsonas ir Tomas Akvinietis dangaus šlovę visiškai atvirai suprato kaip pripažinimą ar gerą vardą. Tačiau tai ne pripažinimas, kurį suteikia mūsų bendrakūriniai, bet šlovė Dievo akyse, pritarimas arba, galėčiau sakyti, Dievo „įvertinimas“. Ir tada, kai tai apmąsčiau, pamačiau, kad šis požiūris pagrįstas Šventuoju Raštu; niekas negali ištrinti iš palyginimo dieviškojo pagyrimo: „Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne!“ Su tuo didelė dalis to, ką galvojau visą gyvenimą, sugriuvo tarsi kortų namelis. Staiga prisiminiau, kad niekas negali įeiti į dangų kitaip, kaip tik tapęs vaiku; o nieko nėra taip akivaizdaus vaike – ne išpuikusiame, o gerame vaike – kaip jo didžiulis ir neslepiamas malonumas būti pagirtam. Ir ne tik vaike, bet net ir šunyje ar žirge. Pasirodo, tai, ką laikiau nuolankumu, visus tuos metus trukdė man suprasti, kas iš tikrųjų yra pats nuolankiausias, vaikiškiausias ir kūriniškiausias iš visų malonumų – tiksliau, specifinis žemesniojo malonumas: žvėries prieš žmones, vaiko prieš tėvą, mokinio prieš mokytoją, kūrinio prieš savo Kūrėją. Nepamirštu, kaip siaubingai šis pats nekalčiausias troškimas parodijuojamas mūsų žmogiškose ambicijose, ar kaip labai greitai, iš mano paties patirties, teisėtas malonumas gauti pagyrimą iš tų, kuriems įtikti buvo mano pareiga, virsta mirtinu savimeilės nuodu. Tačiau man atrodė, kad galiu užfiksuoti akimirką – labai labai trumpą akimirką – prieš tam įvykstant, kurios metu pasitenkinimas įtikus tiems, kuriuos teisėtai mylėjau ir kurių teisėtai bijojau, buvo tyras. Ir to pakanka, kad mūsų mintys pakiltų prie to, kas gali nutikti, kai atpirkta siela virš visų vilčių ir beveik neįtikėtinai galiausiai sužinos, kad ji įtiko Tam, kuriam įtikti ji buvo sukurta. Tada nebeliks vietos tuštybei. Ji bus išlaisvinta nuo apgailėtinos iliuzijos, kad tai jos pačios nuopelnas. Be jokios priemaišos to, ką dabar pavadintume savęs garbinimu, ji kuo nekalčiausiai džiaugsis tuo, kuo Dievas ją padarė esant, ir ta akimirka, kuri amžiams išgydys jos senąjį menkavertiškumo kompleksą, taip pat nuskandins jos puikybę giliau nei Prospero knygą. Tobulas nuolankumas apsieina be kuklumo. Jei Dievas patenkintas kūriniu, kūrinys gali būti patenkintas savimi; „ne jai dalintis komplimentais su savo Valdovu“. Galiu įsivaizduoti, kaip kažkas sako, kad jam nepatinka mano idėja apie dangų kaip apie vietą, kur mes esame tapšnojami per petį. Tačiau už šio nepasitenkinimo slypi išdidus nesusipratimas. Galiausiai tas Veidas, kuris yra visatos pasigėrėjimas arba siaubas, privalo atsigręžti į kiekvieną iš mūsų su viena ar kita išraiška – arba suteikdamas neapsakomą šlovę, arba užtraukdamas gėdą, kurios niekada nebus galima išgydyti ar paslėpti. Kitą dieną viename žurnale skaičiau, kad svarbiausias dalykas yra tai, ką mes manome apie Dievą. Prisiekiu pačiu Dievu, tikrai ne! Tai, ką Dievas mano apie mus, yra ne tik svarbiau, bet be galo svarbiau. Iš tiesų tai, ką mes apie Jį galvojame, neturi jokios reikšmės, išskyrus tiek, kiek tai susiję su tuo, ką Jis galvoja apie mus. Parašyta, kad mes „stosime priešais“ Jį, pasirodysime, būsime patikrinti. Šlovės pažadas yra beveik neįtikėtinas ir tik per Kristaus darbą įmanomas pažadas, kad kai kurie iš mūsų, kad bet kuris iš mūsų, kuris iš tikrųjų pasirenka, iš tikrųjų išgyvens tą patikrinimą, sulauks pritarimo, įtiks Dievui. Įtikti Dievui… būti tikra dieviškosios laimės dalimi… būti Dievo mylimam, ne tik gailimam, bet ir tapti Jo džiaugsmu, kaip menininkas džiaugiasi savo kūriniu ar tėvas sūnumi – tai atrodo neįmanoma, šlovės svoris ar našta, kurią mūsų mintys vargu ar gali pakelti. Bet taip jau yra.
O dabar atkreipkite dėmesį į tai, kas vyksta. Jei būčiau atmetęs autoritetingą ir Raštu pagrįstą šlovės įvaizdį ir užsispyrusiai laikiausi to migloto troškimo, kuris iš pradžių buvo vienintelė mano nuoroda į dangų, nebūčiau matęs jokio ryšio tarp to troškimo ir krikščioniško pažado. Tačiau dabar, pasigilinęs į tai, kas šventose knygose atrodė mįslinga ir atstumianti, savo didžiai nuostabai, žvelgdamas atgal atrandu, kad šis ryšys yra visiškai aiškus. Šlovė, kurios krikščionybė moko mane viltis, pasirodo, patenkina mano pradinį troškimą ir iš tiesų atskleidžia jame elementą, kurio buvau nepastebėjęs. Akimirkai nustojęs galvoti apie savo paties norus, pradėjau geriau suprasti, ko iš tikrųjų norėjau. Kai prieš kelias minutes bandžiau apibūdinti mūsų dvasinius ilgesius, praleidau vieną įdomiausių jų savybių. Paprastai tai pastebime kaip tik tada, kai vizijos akimirka išblėsta, kai baigiasi muzika arba kai kraštovaizdis praranda dangišką šviesą. Tai, ką tuomet jaučiame, Keatsas gerai apibūdino kaip „kelionę namo prie įprasto savęs“. Jūs žinote, ką turiu omenyje. Kelioms minutėms turėjome iliuziją, kad priklausome tam pasauliui. Dabar pabundame ir suprantame, kad taip nėra. Mes buvome tik žiūrovai. Grožis nusišypsojo, bet ne tam, kad mus pasveikintų; jo veidas buvo atsuktas į mūsų pusę, bet ne tam, kad mus pamatytų. Mes nebuvome priimti, pasveikinti ar pakviesti į šokį. Mes galime išeiti, kai tik panorėsime, galime pasilikti, jei pajėgiame: „Niekas į mus nekreipia dėmesio“. Mokslininkas gali atsakyti, kadangi dauguma dalykų, kuriuos vadiname gražiais, yra negyvi, nenuostabu, jog jie į mus nekreipia dėmesio. Tai, žinoma, yra tiesa. Aš kalbu ne apie fizinius objektus, o apie tą neapsakomą kažką, kurio pasiuntiniais jie akimirkai tampa. Ir dalis kartėlio, kuris susimaišo su to pranešimo saldumu, kyla dėl to, kad taip retai atrodo, jog tai mums skirta žinia; tai greičiau kažkas, ką nugirdome. Kalbėdama apie kartėlį, turiu omenyje skausmą, ne pagiežą. Vargu ar išdrįstume prašyti, kad į mus būtų atkreiptas bent koks dėmesys. Bet mes ilgimės. Jausmas, kad šioje visatoje su mumis elgiamasi kaip su nepažįstamaisiais, ilgesys būti pripažintiems, sulaukti kokio nors atsako, nutiesti tiltą per prarają, kuri žiojėja tarp mūsų ir tikrovės – tai dalis mūsų nenumaldomos paslapties. Ir neabejotinai, žvelgiant iš šio taško, šlovės pažadas aprašytąja prasme tampa labai svarbus mūsų giliam troškimui. Nes šlovė reiškė gerą įvertinimą Dievo akyse, Dievo priėmimą, atsaką, pripažinimą ir pasveikinimą sugrįžus į pačią daiktų šerdį. Durys, į kurias mes beldėmės visą savo gyvenimą, galiausiai atsidarys.
Galbūt atrodo gana primityvu apibūdinti šlovę kaip aktą, kai esame „pastebėti“ Dievo. Tačiau tai beveik Naujojo Testamento kalba. Šv. Paulius tiems, kurie myli Dievą, žada ne tai, ko tikėtumėmės – kad jie Jį pažins, bet kad Jis juos pažins (1 Kor 8, 3). Tai keistas pažadas. Argi Dievas nežino visų dalykų visą laiką? Tačiau jis bauginančiai atkartoja kitą Naujojo Testamento vietą. Ten esame įspėjami, kad bet kuriam iš mūsų gali nutikti taip, jog galiausiai pasirodysime prieš Dievo veidą ir išgirsime tik pasibaisėtinus žodžius: „Aš niekada jūsų nepažinojau. Šalin nuo manęs!“ Tam tikra prasme – tiek pat tamsia intelektui, kiek ir nepakenčiama jausmams – mes galime būti tiek išvaryti iš akivaizdos To, kuris yra visur, tiek ištrinti iš atminties To, kuris viską žino. Mes galime būti palikti visiškai ir absoliučiai išorėje – atstumti, ištremti, atskirti, galutinai ir neapsakomai ignoruoti. Kita vertus, mes galime būti pakviesti į vidų, pasveikinti, priimti, pripažinti. Kiekvieną dieną vaikštome skustuvo ašmenimis tarp šių dviejų neįtikėtinų galimybių. Regis, mūsų visą gyvenimą trunkanti nostalgija, ilgesys vėl susijungti su kažkuo visatoje, nuo ko dabar jaučiamės atskirti, atsidurti viduje pro kažkokias duris, kurias visada matėme iš išorės, nėra tik neurotiška fantazija, bet tikriausias mūsų realios padėties indikatorius. O pagaliau būti pašauktam į vidų būtų ir šlovė, ir garbė, pranokstanti visus mūsų nuopelnus, o taip pat – to senojo skausmo išgydymas.
Ir tai veda mane prie kitos šlovės prasmės – šlovės kaip šviesumo, spindesio, švytėjimo. Mes švytėsime kaip saulė, mums bus duota Aušrinė žvaigždė. Manau, pradedu suprasti, ką tai reiškia. Viena vertus, žinoma, Dievas jau davė mums Aušrinę žvaigždę: galite išeiti ir mėgautis šia dovana daugeliu gražių rytų, jei tik atsikelsite pakankamai anksti. Ko daugiau, galite paklausti, mes dar norime? Ak, bet mes norime kur kas daugiau – kažko, ko estetikos knygos beveik nepastebi. Tačiau poetai ir mitologijos apie tai viską žino. Mes norime ne tik matyti grožį, nors, Dievas mato, net ir to būtų užtektinai. Mes norime kažko kito, ką sunku nusakyti žodžiais – susilieti su matomu grožiu, pereiti į jį, priimti jį į save, maudytis jame, tapti jo dalimi. Štai kodėl mes orą, žemę ir vandenį apgyvendinome dievais ir deivėmis, nimfomis ir elfais – tam, kad, nors mes negalime, šios projekcijos savyje galėtų džiaugtis tuo grožiu, malone ir galia, kurių atspindys yra Gamta. Štai kodėl poetai pasakoja mums tokį nuostabų melą. Jie kalba taip, lyg vakarų vėjas tikrai galėtų įsiveržti į žmogaus sielą; bet negali. Jie mums sako, kad „iš murmėjimo garso gimęs grožis“ persiduos į žmogaus veidą; bet nepersiduos. Arba dar ne. Nes jeigu mes rimtai vertiname Šventojo Rašto įvaizdžius, jeigu tikime, kad Dievas vieną dieną duos mums Aušrinę žvaigždę ir apgaubs mus saulės spindesiu, tuomet galime spėti, kad tiek senovės mitai, tiek šiuolaikinė poezija, būdami tokie klaidingi kaip istorija, gali būti labai arti tiesos kaip pranašystė. Šiuo metu mes esame pasaulio išorėje, netinkamoje durų pusėje. Mes įžvelgiame ryto gaivumą ir tyrumą, bet jie nepadaro mūsų gaivių ir tyrų. Mes negalime susilieti su regimu spindesiu. Tačiau visi Naujojo Testamento puslapiai šiugžda gandu, kad taip bus ne visada. Vieną dieną, Dievui leidus, mes įeisime vidun. Kai žmonių sielos taps tokios tobulos savo savanorišku paklusnumu, koks negyvasis pasaulis yra savo negyvu paklusnumu, tada jos apsivilks jo šlove, arba greičiau ta dar didesne šlove, kurios gamta yra tik pirmasis eskizas. Jokiu būdu nemanykite, kad čia siūlau kokią nors pagonišką fantaziją apie ištirpimą Gamtoje. Gamta yra mirtinga; mes ją pergyvensime. Kai išnyks visos saulės ir ūkai, kiekvienas iš jūsų vis dar bus gyvas. Gamta yra tik vaizdinys, simbolis; bet tai simbolis, kurį naudoti mane kviečia Šventasis Raštas. Mes esame pašaukti pereiti per Gamtą, peržengti ją į tą spindesį, kurį ji taip netolygiai atspindi.
Ir ten, anapus Gamtos, mes valgysime nuo gyvybės medžio. Šiuo metu, jei esame atgimę Kristuje, mumyse esanti dvasia gyvena tiesiogiai iš Dievo; tačiau protas ir, juo labiau, kūnas gauna iš Jo gyvybę per tūkstančius tarpininkų – per mūsų protėvius, per maistą, per gamtos stichijas. Neryškūs, tolimi rezultatai tų energijų, kurias Dievo kūrybinis įkvėpimas įdiegė į materiją, kai Jis kūrė pasaulius, yra tai, ką mes dabar vadiname fiziniais malonumais; ir net taip išfiltruoti, jie yra per stiprūs, kad dabar pajėgtume su jais susidoroti. Ką reikštų paragauti iš pačių ištakų tos srovės, kurios net šie žemesnieji ruožai pasirodo tokie svaiginantys? Visgi tikiu, kad būtent tai mūsų laukia. Visas žmogus gers džiaugsmą iš paties džiaugsmo šaltinio. Kaip sakė šv. Augustinas, išganytos sielos ekstazė „persilies“ į pašlovintą kūną. Atsižvelgiant į dabartinius mūsų siaurus ir sugadintus apetitus, negalime įsivaizduoti šio malonumų srauto (torrens voluptatis), ir aš rimtai visus įspėju net nebandyti to daryti. Tačiau apie tai reikia užsiminti, kad išgintume dar labiau klaidinančias mintis – mintis, kad tai, kas išganoma, yra tik vaiduoklis arba kad prisikėlęs kūnas gyvena sustingusioje nejautroje. Kūnas buvo sukurtas Viešpačiui, ir šios niūrios fantazijos labai nutolusios nuo tiesos.
Tuo tarpu kryžius eina prieš karūną, o rytoj yra pirmadienio rytas. Negailestingose pasaulio sienose atsivėrė plyšys, ir mes esame pakviesti sekti paskui savo didįjį Kapitoną į vidų. Sekimas Juo, žinoma, yra esminis dalykas. Jei taip yra, gali kilti klausimas, kokia praktinė nauda iš apmąstymų, į kuriuos buvau pasinėręs. Galiu sugalvoti bent vieną tokį pritaikymą. Gali būti įmanoma, kad kiekvienas per daug galvoja apie savo paties potencialią šlovę pomirtiniame gyvenime; bet vargu ar įmanoma, kad jis pernelyg dažnai ar pernelyg giliai mąstytų apie savo artimo šlovę. Mano artimo šlovės našta turėtų kasdien gulti man ant pečių – ši našta tokia sunki, kad ją pakelti gali tik nuolankumas, o išdidžiųjų nugaros lūš. Tai labai rimtas dalykas – gyventi galimų dievų ir deivių visuomenėje, prisiminti, kad pats nuobodžiausias ir neįdomiausias žmogus, su kuriuo kalbate, vieną dieną gali tapti būtybe, kurią dabar išvydę pajustumėte didžiulę pagundą jai nusilenkti, arba siaubu ir puvėsiu, su kuriuo dabar susiduriate nebent tik košmare. Visą dieną mes, vienaip ar kitaip, padedame vienas kitam keliauti į vieną ar į kitą iš šių dviejų tikslų. Būtent šių pribloškiančių galimybių šviesoje, būtent su joms derančia pagarbia baime ir apdairumu turėtume grįsti visus savo santykius vienas su kitu, visas draugystes, visas meiles, visus žaidimus, visą politiką. Nėra jokių paprastų, eilinių žmonių. Jūs niekada nesate kalbėjęsi su tiesiog mirtinguoju. Tautos, kultūros, menai, civilizacija – tai mirtingi dalykai, ir jų gyvavimo trukmė, lyginant su mūsų gyvenimu, yra tarytum uodo. Tačiau mes juokaujame, dirbame, tuokiamės, atstumiame ir išnaudojame nemirtinguosius – nemirtingus siaubus arba amžiną spindesį. Tai nereiškia, kad turime būti nuolat rimti ir susikaupę. Mes turime žaisti. Bet mūsų linksmumas turi būti toks (ir, tiesą sakant, tai yra pats džiaugsmingiausias linksmumas), koks egzistuoja tarp žmonių, kurie nuo pat pradžių vienas kitą priėmė rimtai – jokio lengvabūdiškumo, jokio pranašumo demonstravimo, jokio išankstinio nusistatymo. Ir mūsų artimo meilė privalo būti tikra, brangiai kainuojanti meilė, su giliu sielvartu dėl nuodėmių, nepaisant kurių mes mylime nusidėjėlį – ne paprasta tolerancija ar nuolaidžiavimas, kurie parodijuoja meilę taip pat, kaip lengvabūdiškumas parodijuoja linksmumą. Po paties Švenčiausiojo Sakramento jūsų artimas yra švenčiausias objektas, pateiktas jūsų pojūčiams. Jei tai jūsų krikščionis artimas, jis yra šventas beveik tokiu pat būdu, nes jame taip pat vere latitat (iš tiesų slepiasi) Kristus – pašlovintojas ir pašlovintasis, Pati Šlovė iš tikrųjų jame slypi.