„Futuh al-Sham“ (arabiškai فتوح الشام) tiesiogiai išvertus reiškia „Sirijos užkariavimai“ („Futuh“ – atvėrimai/užkariavimai, „al-Sham“ – Levantas arba Didžioji Sirija).
Tai yra ankstyvosios islamo istoriografijos žanras ir konkrečių knygų pavadinimas, pasakojantis apie tai, kaip VII amžiuje, iškart po pranašo Mahometo mirties, arabų musulmonų kariuomenės užkariavo Bizantijai (Rytų Romos imperijai) priklausiusius Artimuosius Rytus (dabartinę Siriją, Libaną, Jordaniją, Izraelį/Palestiną).
Nors istorijoje yra keli tekstai šiuo pavadinimu (pavyzdžiui, plačiai žinomas, bet vėlyvas pseudo-Vakidžio tekstas), jūsų pateiktame dokumente kalbama apie patį vertingiausią ir ankstyviausią šios temos kūrinį – Abu Ismailo al-Azdžio al-Basrio (al-Azdī al-Baṣrī) parašytą „Futuh al-Sham“.
Kuo al-Azdžio „Futuh al-Sham“ yra ypatingas?
- Seniausias išlikęs tekstas: Manoma, kad autorius mirė apie 825 m. e. m. Tai reiškia, kad šis tekstas buvo parašytas beveik visu šimtmečiu anksčiau nei garsiausi islamo metraščiai (pvz., al-Tabario ar al-Baladhurio). Tai greičiausiai pats seniausias išlikęs arabiškas pasakojimas apie islamo užkariavimus.
- Kūrinio likimas: XIX a. viduryje jį atrado britų mokslininkas W. N. Leesas, tačiau netrukus garsus orientalistas M. de Goeje jį atmetė kaip viduramžių kryžiaus žygių laikų klastotę (teigdamas, kad jis parašytas siekiant įkvėpti musulmonus kovai su kryžiuočiais). Dėl šios priežasties tekstas daugiau nei šimtmetį buvo ignoruojamas. Tik XX a. pabaigoje ir XXI a. pradžioje mokslininkai (pvz., L. Conrad) įrodė, kad tekstas yra autentiškas, ankstyvas ir itin vertingas.
- Stilius: Tai nėra sausas faktų ar sausų teologinių perdavimų (isnadų) rinkinys. Tai epinis, sklandus, labai literatūrinis pasakojimas. Jame gausu dialogų ir herojinių kalbų, kurios atspindi, kaip ankstyvieji musulmonai norėjo matyti ir prisiminti savo protėvius.
- Politinis atspalvis: Kadangi tekstas rėmėsi ankstyvaisiais Sirijos šaltiniais, jame palankiau ir plačiau aprašomi Omejadų dinastijos protėviai (pvz., karvedys Jazidas ibn Abi Sufjanas). Vėlesni Abasidų eros istorikai (kaip al-Tabaris) šias figūras sąmoningai marginalizavo dėl politinių priežasčių.
Nors „Futūḥ al‑Šām“ pirmiausia yra istorinė kronika, ji taip pat atlieka svarbų religinį ir kultūrinį vaidmenį, nes perteikia ankstyvųjų musulmonų savivoką, jų moralinius idealus ir teologinį požiūrį į užkariavimus. Tekste nuolat pabrėžiama, kad karas nėra vien politinis veiksmas, bet ir dvasinė misija, kuriai būtina dievobaimingumas, teisingumas ir pagarba nekaltiems žmonėms. Dėl šios priežasties kūrinys buvo skaitomas ne tik kaip istorija, bet ir kaip pamokomasis pasakojimas, formavęs musulmonų etinį karo supratimą. Religinė bendruomenė jį vertino kaip liudijimą apie pirmųjų kartų tikėjimo stiprybę ir Dievo pagalbą, o vėlesni teologai ir istorikai jį naudojo kaip šaltinį, padedantį suprasti, kaip islamo tradicija aiškino savo plėtrą ir santykį su kitomis imperijomis. „Futūḥ al‑Šām“ laikomas vienu iš kertinių tekstų, padedančių rekonstruoti ankstyvąją islamo istoriją, nes jis atskleidžia ne tik faktus, bet ir tai, kaip patys musulmonai norėjo prisiminti savo praeitį, kokias dorybes jie laikė esminėmis ir kaip religija formavo jų politinę bei kultūrinę tapatybę.
„FUTUH AL-SHAM“ TEKSTO FRAGMENTAI
Pastaba: Pilnas „Futuh al-Sham“ yra didžiulė, kelių šimtų puslapių istorinė kronika, parašyta arabiškai. Tačiau žemiau pateikiama išversti patys svarbiausi šio kūrinio fragmentai, kurie puikiai iliustruoja jo epinį ir moralizuojantį stilių.
1. Pirmojo kalifo Abu Bakro nurodymai karvedžiui
Šiame fragmente aprašoma, kaip pirmasis islamo kalifas Abu Bakras išlydi karvedį Jazidą ibn Abi Sufjaną į karo žygį Sirijoje. Tekstas atskleidžia idealizuotas ankstyvojo islamo karo elgesio taisykles.
Tada jis (Abu Bakras) jį perspėjo ir tarė: „O Jazidai, aš įpareigoju tave Dievo baime ir paklusnumu Jam, meile Jam ir pagarbia baime prieš Jį. Kai susidursi su priešu ir jei Dievas suteiks tau pergalę prieš juos, nerakink jų į grandines, nesielk su jais žiauriai, neapgauk jų, nekaltink jų bailumu. Nežudyk vaikų, senolių ir moterų. Nedegink palmių ir nesiek jų pasisavinti, nekirsk vaismedžių ir nežudyk gyvulių, išskyrus tuos, kurių reikia maistui.“
(Futūḥ al-Shām, p. 91-92)
2. Abu Bakro ir karvedžio Jazido kelionė
Šis fragmentas pabrėžia ankstyvųjų islamo lyderių kuklumą ir pamaldumą. Kalifas (imperijos valdovas) eina pėsčiomis, o jo pavaldinys joja.
Ir taip jis (Abu Bakras) pasikvietė Jazidą bin Abi Sufjaną ir paskyrė jį vadovauti. (…)
Tada jis ėjo pėsčiomis šalia jo. Ir Jazidas tarė: „O Dievo Pasiuntinio Įpėdini (kalife), tu turėtum joti, arba leisk man nulipti, kad galėčiau eiti pėsčiomis kartu su tavimi, nes man tikrai nemalonu, kad aš jojau, o tu eini.“
Ir Abu Bakras jam atsakė: „Aš nejosiu, o tu nenulipsi; išties aš tikiu, kad šie mano žingsniai yra žengiami Dievo kelyje.“
(Futūḥ al-Shām, p. 91)
3. Palyginimas su vėlesne al-Tabario kronika (kaip keitėsi istorija)
Norint suprasti, kaip vėlesni istorikai „cenzūravo“ istoriją, jūsų tekste pateikiamas tas pats įvykis iš vėlesnio, žymiausio islamo istoriko al-Tabario (Tārīkh al-rusul wa al-mulūk) kūrinio. Pastebėkite, koks jis trumpas ir kaip iš jo išbraukta visa ilga herojinė kalba, nes Omejadų giminės (kuriai priklausė Jazidas) šlovinimas vėlesniais laikais tapo politiškai nepriimtinas:
Mums pasakojama remiantis Ibn Humaydu – Salama – Muhammadu bin Ishaqu – Salihu bin Kaysanu, kad kai kariuomenė leidosi į kelią, Abu Bakras ėjo kartu su Jazidu bin Abi Sufjanu norėdamas jį pamokyti. Abu Bakras ėjo pėsčiomis, o Jazidas jojosi, ir kai jis baigė savo pamokymus, tarė: „Ramybė tau; tegu Dievas tave saugo.“ Tada jis pasišalino, o Jazidas tęsė kelionę ir pasuko Tabuko keliu.
(al-Tabari, Tārīkh al-rusul wa al-mulūk, p. 2107)