„Simono, Kleopo sūnaus, pamokslavimas“ (The Preaching of Simon the Son of Cleophas) yra vienas iš trumpesnių, bet teologiškai ir istoriškai reikšmingų rytų krikščioniškosios apokrifinės tradicijos tekstų. Jis priklauso tam pačiam apaštalų misijų ciklui kaip Tomo, Baltramiejaus, Pilypo ar Andriejaus apokrifai, tačiau savo pobūdžiu yra santūresnis, labiau susitelkęs į Jeruzalės bendruomenės istoriją ir į Simono – vadinamo Jude, Nathanaeliu ir Uolietu (Zealotu) – misiją. Šis tekstas atspindi senąją tradiciją, pagal kurią Simonas po Jokūbo Teisiojo mirties tapo Jeruzalės vyskupu, o jo tarnystė ir kankinystė buvo suvokiama kaip tiesioginis pirmosios krikščionių bendruomenės tęsinys.
Pasakojimas prasideda Alyvų kalne, kur apaštalai susirenka pasidalyti pasaulio miestus pagal Viešpaties valią. Kristus pasirodo jų tarpe, laimina juos ir įsako mesti burtus. Simono (čia vadinamo Jude Galilėjumi) dalimi tampa Samarija – kraštas, kurio žydai paprastai vengė, bet kuris ankstyvojoje krikščionybėje įgijo ypatingą reikšmę kaip tarpinė žemė tarp žydų ir pagonių. Simonas prašo, kad Petras jį palydėtų, ir Viešpats leidžia Petrui eiti kartu iki pat Samarios ribos. Kristus taip pat pranašiškai paskelbia, kad po Jokūbo Teisiojo mirties Simonas grįš į Jeruzalę ir taps jos vyskupu, o savo gyvenimą užbaigs taip pat kaip Jokūbas – kankinyste.
Atvykęs į Samariją, Simonas eina tiesiai į sinagogą ir pradeda skelbti Evangeliją. Tai drąsus žingsnis, nes Samarija buvo religinės įtampos regionas, o žydų bendruomenės ten buvo itin jautrios bet kokiam mokymui, kuris galėjo atrodyti svetimas. Kaip ir kituose apaštalų apokrifuose, pirmoji reakcija yra smurtinė: žydai puola Simoną, muša jį ir išvaro iš miesto. Tačiau Simonas nepasitraukia – jis grįžta į sinagogą ir tris dienas skelbia Kristų.
Trečią dieną įvyksta stebuklas, kuris pakeičia visą miesto istoriją. Sinagogos vyresniojo sūnus Jokūbas suserga ir miršta. Vienas iš tų, kurie jau patikėjo Simono žodžiais, pasiūlo pakviesti mokinį. Simonas ateina prie mirusio berniuko, atsigręžia į rytus ir meldžiasi Kristui, kuris buvo nukryžiuotas ir prisikėlė. Jo malda yra paprasta, bet galinga: jis prašo, kad Dievas prikeltų berniuką, kad visi matytų Kristaus šlovę. Ir berniukas atsikelia, atsimerkia, atsisėda ir paprašo valgyti – tai ženklas, kad jis tikrai sugrįžo į gyvenimą.
Šis stebuklas sukelia masinį atsivertimą. Žmonės krinta prieš Simoną, išpažįsta tikėjimą Kristumi, o berniuko tėvai prašo, kad Simonas juos išmokytų, kaip būti išgelbėtiems. Simonas juos moko iš Šventojo Rašto, krikštija visą šeimą ir bendruomenę, įsteigia Eucharistiją, paskiria sinagogos vyresnįjį Marcellų vyskupu, o kitus – presbiteriais ir diakonais. Tai tipiškas rytų apokrifų motyvas: stebuklas atveria kelią bažnyčios įkūrimui.
Simonas praleidžia Samarijoje mėnesį, mokydamas tikėjimo, o tada grįžta į Jeruzalę. Tekstas baigiasi trumpu, bet reikšmingu epizodu: kai žydai nužudo Jokūbą Teisųjį, Jeruzalės krikščionys išrenka Simoną jo įpėdiniu. Jis tampa bendruomenės ganytoju, aiškina Evangeliją ir gyvena nuolatinėje įtampoje su žydų valdžia, kuri galiausiai jį nužudo – taip išsipildo Viešpaties pranašystė.
Šis apokrifas išsiskiria tuo, kad jame nėra ilgų kelionių, demonų išvarymų ar teatrališkų stebuklų, būdingų kitų apaštalų pasakojimams. Jis labiau primena istorinę hagiografiją, susitelkusią į Jeruzalės bažnyčios tęstinumą ir į Simono, kaip Jokūbo įpėdinio, vaidmenį. Stebuklas – berniuko prikėlimas – čia yra ne sensacija, o teologinis ženklas: Kristaus galia patvirtina apaštalo misiją ir įtvirtina naują bendruomenę.
Simono pamokslavimas
Šventojo Simono, Kleopo sūnaus, vadinamo Judu, kuris yra Natanaelis, vadinamas uoliuoju, pamokslavimas. Ir jis tapo Jeruzalės vyskupu po Jokūbo, Viešpaties brolio. Viešpaties Jėzaus Kristaus ramybėje. Amen.
Nutiko taip, kad mokiniams susirinkus ant Alyvų kalno, kad pasidalytų visus pasaulio miestus, jiems besimeldžiant ir laiminant Dievą, jų viduryje pasirodė Viešpats Jėzus Kristus ir tarė jiems: „Mano Tėvo ramybė tebūna su jumis, o mano tyrieji mokiniai!“ Ir jie metė burtus, ir Judui Galilejiečiui teko burtas keliauti į Samarijos šalį bei skelbti tarp jų Viešpaties Jėzaus Kristaus Evangeliją.
Simonas atsakė ir tarė Viešpačiui: „Tu būsi su mumis, o mūsų Viešpatie, kiekvienoje vietoje, kur tik gyvensime, ir mes būsime kantrūs visame kame, kas mums nutiks. Ir tegu mano tėvas Petras keliauja kartu su manimi, kad nuvestų mane į Samarijos žemę.“
Viešpats jam tarė: „Petro burtas yra keliauti į Romos miestą, kad jame skelbtų žodį. Tačiau tegu jis keliauja su tavimi, kol taikoje nuves tave ten. O tau paskelbus Evangeliją ir tarp jų pamokslavus, tu sugrįši į Jeruzalę po Jokūbo Teisiojo mirties ir būsi joje vyskupu po jo. Ir tu užbaigsi savo kovą taip, kaip Jokūbas Teisingasis užbaigė savo toje vietoje. Štai dabar, o mano drauge Simonai! Keliauk su juo stiprybėje, nes aš būsiu tavo kompanionas.“
Ir Viešpats palaimino jį bei visus mokinius, ir didžioje šlovėje pakilo į dangų.
Po Viešpaties įžengimo į dangų Simonas pakilo ir pasimeldė; jis nuvyko į Jeruzalę, o Petras buvo su juo, ir jis nukeliavo į Samariją bei skelbė tarp jų Jėzaus Kristaus vardu gerąją Evangelijos naujieną. Simonas įžengė į jų sinagogos vidurį ir skelbė tarp jų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu. Ten gyvenę žydai, tai išgirdę, sukilo prieš jį, baisiai jį sumušė ir išmetė už miesto ribų. Petras pabučiavo jį, atsisveikino ir pasišalino nuo jo. Simonas sugrįžo ir tris dienas pasiliko jų sinagogoje, skelbdamas jiems Kristaus vardu. Tačiau dalis tų žmonių neįtikėjo.
Trečios dienos pabaigoje sinagogos vyresniojo sūnus, vardu Jokūbas, susirko ir mirė. Vienas iš vyrų, patikėjusių tuo, ką Simonas sakė, nuėjo pas mirusio berniuko tėvą ir tarė: „Štai čia yra Kristaus mokinys; pasikviesk jį, kad pasimelstų už berniuką.“ Žmogus skubiai nuėjo ir pakvietė Jėzaus Kristaus mokinį. Šis džiugiai atėjo, atsistojo prie mirusio berniuko ir tarė jo tėvui: „Tikėk Tuo, kuris buvo nukryžiuotas, kad Jis yra Dievo Sūnus, ir tu išvysi Dievo šlovę.“
Berniuko tėvas jam tarė: „Jei mano sūnus prisikels iš numirusiųjų, taip kad pamatysiu jį gyvą, aš įtikėsiu nukryžiuotuoju Jėzumi, kad Jis yra Gyvojo Dievo Sūnus.“
Mokinys atsigręžė veidu į rytus ir tarė: „O mano Viešpatie Jėzau Kristau! Kurs buvai nukryžiuotas prie Poncijaus Piloto, Tu esi Tas, kuris padarei mane vertą to – kad skelbčiau Tavo palaimintuoju vardu Tavo kančią dėl mūsų, kad išpirktumei mus iš Priešo rankos; pažvelk į šį mirusį berniuką ir savo valia įsakyk jam prisikelti, kad Tavo vardas šiandien būtų pašlovintas tarp šio miesto minios, kad jie įtikėtų Tavo šventuoju vardu.“
Palaimintajam mokiniui Simonui tai ištarus, jis atsisuko į mirusį berniuką ir tarė: „Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu, kelkis ir atsistok gyvas. Būk sveikas, kad kiekvienas esantis čia įtikėtų mano Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu.“ Ir tuoj pat berniukas atvėrė akis, atsikėlė ir atsisėdo.
Ir jis liepė jiems duoti jam valgyti. Minia, pamačiusi šį stebuklą, priėjo prie mokinio, nusilenkė jam iki žemės ir įtikėjo Dievu, sakydami: „Yra tik vienas Dievas, o Simonas yra Jėzaus Kristaus, Gyvojo Dievo Sūnaus, mokinys.“
Berniuko tėvai puolė po mokinio kojomis ir paklausė: „O mūsų viešpatie! Kaip mums išsigelbėti?“ Jis jiems atsakė: „Įtikėkite iš visos širdies, ir būsite išgelbėti.“ Jis ragino juos iš Šventojo Rašto ir pakrikštijo juos vardan Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios. Jis davė jiems Šventuosius Slėpinius, įsakė jiems pastatyti bažnyčią ir paskyrė jiems vyskupu sinagogos vyresnįjį, vardu Marcelas, taip pat paskyrė kunigą bei diakonus ir davė jiems šventąją Evangeliją. Su jais jis pasiliko mėnesį, mokydamas juos Dievo žodžio, o tuomet sugrįžo į Jeruzalę.
Žydams nužudžius Jokūbą Teisingąjį, mokiniai buvo Jeruzalėje. Jie paėmė Simoną ir paskyrė jį Jeruzalės vyskupu. Jis mokė juos Dievo žodžio, atskleidė jiems tai, kas parašyta Evangelijoje, bei jų sielų išganymą. Žydai užsirūstino ant jo, o jis buvo Jeruzalėje, šlovindamas Viešpatį visais laikais ir visais metų laikais. Amen, Amen, Amen.
Ir tebūna šlovė Dievui visuomet ir per amžius.