„Simono kankinystė“ (The Martyrdom of Simon) yra glaustas, bet labai intensyvus rytų krikščioniškosios apokrifinės tradicijos tekstas, pasakojantis apie Simono, Kleopo sūnaus – vadinamo Jude, Nathanaeliu ir Uolietu (Zealotu) – paskutinį gyvenimo tarpsnį ir jo mirtį už Kristų. Šis kūrinys tęsia ankstesnį pasakojimą apie Simono pamokslavimą ir jo paskyrimą Jeruzalės vyskupu po Jokūbo Teisiojo mirties. Tekstas atspindi senąją tradiciją, pagal kurią Simonas buvo vienas iš svarbiausių pirmosios Jeruzalės bendruomenės vadovų, o jo kankinystė buvo suvokiama kaip tiesioginis apaštalinės misijos tęsinys.
Pasakojimas prasideda po Jokūbo Teisiojo nužudymo. Simonas, kaip artimiausias giminaitis ir dvasinis įpėdinis, išrenkamas Jeruzalės vyskupu. Tekstas pabrėžia, kad jis gyveno net 120 metų, o savo gyvenimo pabaigoje troško pralieti kraują dėl Kristaus – tai ankstyvosios hagiografijos idealas, kuriame kankinystė suvokiama kaip aukščiausia meilės Dievui forma. Simonas ne tik vadovavo bendruomenei, bet ir aktyviai plėtė Bažnyčią: jis statė keturias bažnyčias Jeruzalėje – Kristui, Mergelei Marijai, arkangelui Mykolui ir apaštalams. Tai simbolinė struktūra, atspindinti visą krikščionišką kosmologiją: Kristus – centras, Marija – įsikūnijimo slėpinys, Mykolas – dangiškasis gynėjas, apaštalai – žemės Bažnyčios pamatas.
Simonas skelbė Evangeliją visiems, nuo jauniausių iki vyriausių, ir jo mokymas buvo toks veiksmingas, kad, kaip teigia tekstas, visa Jeruzalės liaudis paliko sinagogą ir sekė Kristaus tiesą. Tai aiškiai poleminis motyvas, būdingas vėlyvajai krikščionių literatūrai, kurioje pabrėžiama Bažnyčios pergalė prieš žydų religinę sistemą. Žydų vadovai, matydami, kad Simono veikla griauna jų autoritetą, susivienija prieš jį. Tekstas pabrėžia, kad jie „jauni ir seni“ susirenka į pasitarimą ir nusprendžia jį nužudyti kaip „piktadarį“.
Simonas suimamas, surakinamas grandinėmis ir nuvedamas pas imperatorių Trajaną. Čia atsiskleidžia klasikinė kankinystės scena: imperatorius apkaltina Simoną burtininkavimu, o Simonas drąsiai išpažįsta Kristų kaip „visos kūrinijos Dievą ir karalių“. Trajanas, įsiutęs dėl tokio išpažinimo, perduoda jį žydams, kad šie jį nukryžiuotų. Tai simboliškai atkartoja Kristaus mirtį: Simonas, kaip ir Viešpats, yra atiduodamas į žydų rankas, išvedamas už miesto ir nukryžiuojamas.
Simono kankinystė įvyksta Abibo mėnesio devintąją dieną (koptų kalendoriuje – liepos pradžioje). Tekstas baigiasi trumpu, bet iškilmingu teiginiu, kad jis „užbaigė savo kovą“ Dievo valia ir įėjo į Viešpaties ramybę.
Šis apokrifas išsiskiria savo lakoniškumu ir aiškia struktūra. Jame nėra ilgų stebuklų ar nuotykių, būdingų kitų apaštalų pasakojimams. Vietoje to čia akcentuojama Simono ištikimybė, jo vyskupiška tarnystė, jo ilgaamžiškumas ir jo mirtis kaip Kristaus liudijimo kulminacija. Tai tekstas, kuriame kankinystė suvokiama ne kaip tragedija, bet kaip natūrali apaštalinės misijos pabaiga – perėjimas iš žemiškos kovos į dangišką šlovę.
Simono kankinystė
Šventojo Simono, Kleopo sūnaus, Viešpaties Jėzaus Kristaus mokinio, kankinystė. Ir jis užbaigė savo kovą devintąją abibo dieną, Viešpaties ramybėje. Amen.
Po Jokūbo Teisiojo mirties Simonas, Kleopo sūnus, kuris buvo vadinamas Judu, buvo paskirtas Jeruzalės vyskupu. Jis išgyveno šimtą dvidešimt metų ir troško savo gyvenimo pabaigoje pralieti kraują dėl Viešpaties Jėzaus Kristaus vardo. Jis statė bažnyčias kiekvienoje Jeruzalės vietoje ir paskyrė joms presbiterį bei diakonus.
Pirmoji bažnyčia, kurią jis pastatė, buvo pavadinta Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu; antroji – Mergelės Marijos, kuri pagimdė Viešpatį žemėje, kad išlaisvintų žmoniją iš šėtono vergovės ir padarytų ją vertą Jo karalystės, vardu. Trečioji – arkangelo Mykolo, žmonijos užtarėjo, vardu, kad būtų nukreiptas nuo jų rūstis ir ant jų nusileistų gailestingumas. Ketvirtoji – mokinių vardu.
Ir jis troško, kad žydų tikėjimas būtų paverstas niekuo, taip pat jų suterštas garbinimas ir jų piktoji sinagoga. Jis skelbė Dievo žodį kiekvienam, kol jo pastatytos bažnyčios tapo gausiai lankomos, o Dievo pažinimas apsireiškė visiems žmonėms, nuo vyriausio iki jauniausio, tiek vyrams, tiek moterims. Mokinio dėka jie visi įtikėjo, kol visi miesto gyventojai paliko žydų sinagogą ir nusekė tiesa, kurią mokinys juos mokė su Viešpaties Jėzaus Kristaus autoritetu.
Išgirdę apie palaimintojo mokinio darbą ir tai, kad jis nori sunaikinti jų religiją bei jų stabą, jie susirinko kartu, tiek seni, tiek jauni, ir tarybose tarėsi jį nužudyti kaip piktadarį. Jie susirinko apimti pykčio bei įniršio, surakino jį grandinėmis ir perdavė imperatoriui Trajanui. Jie kartu liudijo prieš jį imperatoriaus akivaizdoje, sakydami: „Jis yra burtininkas.“
Imperatorius patikėjo viskuo, ką jie pasakė, užsirūstino ant mokinio ir tarė jam: „Sakau tau, piktadary! Man buvo pranešta, kad esi burtininkas, tu užbūrei kiekvieną šiame mieste.“
Mokinys jam atsakė: „O imperatoriau! Aš nesu burtininkas ir nemoku burtininkavimo meno, bet esu savo Viešpaties Jėzaus Kristaus, visos kūrinijos Dievo ir karalių Karaliaus, didžiojo, galingojo Dievo, kuris naikina visus pagonių dievus, vergas.“
Tai išgirdęs, imperatorius baisiai užsirūstino ir perdavė jį piktariems žmonėms, kad jį nukryžiuotų. Žydai susirinko prieš jį, išsivedė palaimintąjį mokinį, kad nukryžiuotų ant kryžiaus, kaip buvo įsakęs bedievis imperatorius, ir kankino jį, kol jis mirė.
Jis užbaigė savo kankinystę devintąją abibo dieną, visavaldo Dievo valia, kuriam tebūna šlovė ir pagarba per amžių amžius. Amen.