Simeono giesmė, dar vadinama Nunc dimittis, yra užrašyta Luko 2:29–32. Tai giesmė, kurią Simeonas, teisus ir dievobaimingas žmogus, giedojo, kai šventykloje išvydo kūdikį Jėzų. Simeonas buvo pažadėtas, kad nemirs, kol nepamatys Viešpaties Mesijo. Kai Marija ir Juozapas atnešė kūdikį Jėzų į šventyklą, kad atliktų Mozės įstatymo reikalavimus, Simeonas paėmė Jėzų ant rankų ir giedojo šią giesmę:
„Dabar gali, Valdove,
leisti savo tarnui ramybėje iškeliauti, kaip buvai žadėjęs,
nes mano akys išvydo tavo išgelbėjimą,
kurį tu paruošei visų tautų akivaizdoje:
šviesą pagonims apšviesti
ir tavo tautos Izraelio garbę.“
(Luko 2:29–32)
Šioje giesmėje Simeonas išreiškia dėkingumą ir džiaugsmą, kad Dievas išpildė savo pažadą. Jėzus čia pristatomas kaip šviesa, kuri apšviečia pagonis, ir garbė Izraeliui, parodant, kad Jo išgelbėjimas skirtas ne tik žydams, bet ir visoms tautoms.
Simeono giesmė, „Nunc dimittis“, yra ne tik graži malda, bet ir giliai simbolinis įvykis krikščionių tikėjime. Jėzaus sutikimas su Simeonu šventykloje žymi Mesijo atėjimą, išpildant senovės pranašystes. Simeono žodžiai „šviesa pagonims apšviesti ir tavo tautos Izraelio garbę“ atspindi Jėzaus misiją – atnešti išganymą visai žmonijai, ne tik Izraeliui. Ši giesmė tampa vilties ir išgelbėjimo simboliu, primindama, kad Dievo pažadai išsipildo.Įdomu pastebėti, kaip Simeono žodžiai „dabar gali, Valdove, leisti savo tarnui ramybėje iškeliauti“ atspindi tikrąjį tikėjimo brandą. Simeonas, išvydęs Mesiją, jaučiasi pasiruošęs mirčiai, nes jo gyvenimo tikslas – pamatyti Kristų – išsipildė. Tai rodo, kad tikrasis džiaugsmas slypi ne žemiškuose turtų, bet dvasiniame artinyje prie Dievo. Ši giesmė dažnai giedama vakarinėse pamaldose, simbolizuodama dienos pabaigą ir ramybės priėmimą Dievo rankose. Kai kurie teologai teigia, kad Simeono giesmė atspindi išganymo universalumą, kviesdama visus žmones į tikėjimą ir bendrystę su Kristumi. Ji primena apie Dievo meilę ir rūpestį kiekvienu žmogumi, nesvarbu, kokios būtų jo kilmė ar tikėjimas. Simeono giesmė – tai nuolankumo ir pasitikėjimo Dievu liudijimas, įkvepiantis ir šiandieninius tikinčiuosius. Ji yra ne tik malda, bet ir kvietimas gyventi prasmingą gyvenimą, siekiant Dievo karalystės.