Sielos aiškinimas arba Egzegezė apie sielą (angl. Exegesis on the Soul, kopt. ⲧⲉⲝⲏⲣⲏⲥⲓⲥ ⲉⲧⲃⲉ ⲧⲉⲯⲩⲧⲏ) yra antrojo amžiaus gnostinis traktatas, rastas 1945 metais Nag Hamadžio bibliotekoje (antrasis kodeksas, šeštas tekstas). Šis kūrinys pasižymi unikaliu literatūriniu stiliumi, kuriame gnostinė sielos drama persipina su gausiomis citatomis iš Senojo bei Naujojo Testamentų ir net Homero „Odisėja“. Skirtingai nuo daugelio kitų gnostinių raštų, kurie yra itin abstraktūs, šis tekstas naudoja labai žemišką, skaudžią ir kartu viltį teikiančią sielos nuopolio bei jos atgailos alegoriją. Kūrinys parašytas kaip dvasinis vadovas, aiškinantis žmogaus sielos būklę materialiame pasaulyje ir nurodantis kelią į jos pradinę šlovę per dvasinę transformaciją bei apvalymą.
Traktato ašis yra sielos sužmoginimas: ji vaizduojama kaip moteriška būtybė, kilusi iš dangiškosios pilnatvės, kur ji gyveno su savo Tėvu tyroje mergelystėje. Tačiau patekusi į kūną ir šį materialų gyvenimą, siela papuolė į piktavalių rankas. Autorius naudoja sukrečiantį vaizdinį – siela lyginama su mergelė, kurią išniekino plėšikai, o vėliau ji pati tapo prostitute, pasidavusia svetimautojų geismams. Ši prostitucijos metafora skirta parodyti sielos dvasinį nuosmukį, kai ji, užuot puoselėjusi savo dangišką prigimtį, tampa priklausoma nuo materialių malonumų, jusliškumo ir nuodėmingų ryšių su materija, taip prarasdama savo pradinį tyrumą bei atmintį apie namus.
Pagrindinis kūrinio tikslas yra parodyti, kad išsigelbėjimas prasideda nuo nuoširdžios atgailos ir šauksmo į Tėvą. Siela vaizduojama suprantanti savo varganą būklę, kai visi ankstesni „meilužiai“ (materialios aistros) ją palieka. Ji pradeda apvalymo procesą – koptų tekste tai lyginama su moters kūno apsiplovimu po svetimavimo. Ši dvasinė higiena yra būtina sąlyga, kad siela vėl galėtų tapti mergelė ir būtų paruošta susitikimui su savo tikruoju, dangiškuoju Jaunikiu. Autorius pabrėžia, kad be Dievo malonės ir pačios sielos apsisprendimo keisti gyvenimą, sugrįžimas į dvasinę sferą yra neįmanomas.
Sielos nuopolis ir dvasinė prostitucija
Autorius detaliai aprašo sielos transformaciją iš tyros būtybės į materijos vergę. Jis teigia, kad kol siela buvo su Tėvu, ji buvo mergelė ir androginiška (turėjo dvasinę pilnatvę), tačiau nusileidusi į kūną ji įgavo moterišką pavidalą ir tapo pažeidžiama. Plėšikai, simbolizuojantys materialaus pasaulio jėgas, ją apgavo ir išnaudojo, kol siela pati įprato prie tokio gyvenimo. „Sielos aiškinime“ pabrėžiama, kad dvasinė prostitucija nėra vien kūniška nuodėmė, o veikiau būsena, kai žmogaus vidus yra išdalinamas laikinoms, menkavertėms aistroms, kurios negali suteikti tikrosios palaimos.
Siela šiame procese praranda savo „vaisingumą“ – jos vaikai, gimę iš ryšių su materija (tai yra jos darbai ir mintys), yra akli, kurti ir sergantys. Tai rodo žmogaus kūrybos ir veiksmų bergždumą, kai jie nėra įkvėpti dvasinės tiesos. Tik tada, kai siela pajunta visišką neviltį ir vienatvę materialioje prekyvietėje, ji prisimena savo Tėvą ir pradeda maldauti išgelbėjimo. Šis momentas yra esminis lūžis, žymintis perėjimą nuo dvasinės mirties prie prabudimo.
Atgaila ir dvasinė santuoka
Traktatas moko, kad Dievas, išgirdęs sielos šauksmą, siunčia jai pagalbą – dvasinį Jaunikį (Kristų arba aukštesnįjį intelektą). Sugrįžimas į pilnatvę vaizduojamas kaip dangiška santuoka, kurioje siela vėl tampa vientisa ir vaisinga. Autorius šį procesą pagrindžia Biblijos citatomis, pavyzdžiui, iš pranašų Ozėjo ir Ezekielio, kur Dievas kviečia Izraelį – neištikimą žmoną – sugrįžti. Taip pat naudojamas Odisėjo, sėdinčio prie jūros ir verkiančio dėl savo tėvynės, vaizdinys, iliustruojantis universalų sielos ilgesį tikriesiems namams.
Dvasinė santuoka reikalauja, kad siela visiškai atsiribotų nuo savo praeities „meilužių“. Kai siela susijungia su Jaunikiu, ji pastoja iš dvasinio sėmens ir pagimdo gerus, gyvus vaikus – dorybes, pažinimą ir dvasinę ramybę. Šis vaisingumas yra įrodymas, kad siela atgavo savo pradinę būklę ir yra pasirengusi amžinajam poilsiui Tėvo karalystėje. Kūrinys baigiasi šlovinimu, akcentuojant, kad atgaila yra galingas įrankis, galintis sugrąžinti sielą net iš giliausios tamsos į šviesą.
Štai pagrindiniai „Sielos aiškinimo“ bruožai:
- Siela vaizduojama kaip nuopuolį patyrusi moteris, kuriai reikia apvalymo.
- Gausiai naudojamos citatos iš Biblijos ir klasikinės graikų literatūros autoritetui sustiprinti.
- Išganymas suprantamas kaip dvasinis grįžimas į mergelystę ir dangiška santuoka.
- Pabrėžiama asmeninės atgailos ir Dievo malonės sąveika.
Šis traktatas išlieka vienu emociškai artimiausių Nag Hamadžio tekstų, nes jame sielos kelionė aprašoma per žmogišką patirtį – klaidą, gėdą, ilgesį ir galutinį išlaisvinimą. Jis moko, kad kad ir kaip žemai būtų puolusi žmogaus dvasia, ji visada išlaiko galimybę atgailauti ir vėl susijungti su savo dieviškuoju šaltiniu. „Sielos aiškinimas“ yra vilties giesmė kiekvienam ieškančiam, primenanti, kad tikrieji namai nėra ten, kur mes esame, o ten, iš kur mes atėjome.
Sielos aiškinimas
Egzegezė apie sielą
Senovės išminčiai sielai suteikė moterišką vardą. Iš tiesų ji ir savo prigimtimi yra moteriška. Ji netgi turi savo įsčias.
Kol ji buvo viena su tėvu, ji buvo mergelė ir savo forma androginiška. Bet kai ji nukrito į kūną ir atėjo į šį gyvenimą, tada ji pakliuvo į daugelio plėšikų rankas. Ir gašlūs padarai perdavinėjo ją vienas kitam ir […] ją. Vieni naudojosi ja per jėgą, tuo tarpu kiti darė tai suviliodami ją dovana. Trumpai tariant, jie ją suteršė, ir ji […] savo skaistybę.
Ir savo kūne ji užsiėmė prostitucija ir atidavė save visiems ir kiekvienam, laikydama kiekvieną, kurį ruošėsi apkabinti, savo vyru. Kai ji atidavė save gašliems, neištikimiems svetimautojams, kad jie galėtų ja pasinaudoti, tada ji giliai atsiduso ir atgailavo. Bet net kai ji nusuka savo veidą nuo tų svetimautojų, ji bėga pas kitus, ir jie priverčia ją gyventi su jais bei tarnauti jiems jų lovoje, lyg jie būtų jos šeimininkai. Iš gėdos ji nebedrįsta jų palikti, tuo tarpu jie ją ilgą laiką apgaudinėja, apsimesdami ištikimais, tikrais vyrais, lyg labai ją gerbtų. O po viso šito jie ją apleidžia ir nueina.
Tada ji tampa vargša apleista našle, be pagalbos; netgi saiko maisto jai neliko nuo jos vargų pradžios. Nes iš jų ji negavo nieko, išskyrus suteršimus, kuriuos jie jai suteikė lytiškai su ja santykiaudami. Ir jos palikuonys nuo svetimautojų yra nebylūs, akli ir liguisti. Jie yra silpnapročiai.
Bet kai tėvas, kuris yra aukštybėse, aplanko ją ir pažvelgia žemyn į ją, ir mato ją dūsaujančią – su jos kančiomis ir negarbe – ir atgailaujančią dėl prostitucijos, kuria ji užsiėmė, ir kai ji pradeda šauktis jo vardo, kad jis jai padėtų, […] visa savo širdimi, sakydama: „Išgelbėk mane, mano tėve, nes štai aš atsiskaitysiu tau, nes apleidau savo namus ir pabėgau iš savo mergelės menių. Sugrąžink mane vėl pas save.“ Kai jis pamato ją tokioje būsenoje, tada jis palaikys ją verta savo gailestingumo jai, nes daugybė vargų užgriuvo ją dėl to, kad ji apleido savo namus.
Dabar, kalbant apie sielos prostituciją, Šventoji Dvasia pranašauja daugelyje vietų. Nes ji sakė pranaše Jeremijuje (3, 1–4):
Jei vyras atleidžia savo žmoną, ir ji nueina ir susideda su kitu vyru, ar ji gali sugrįžti pas jį po to? Argi ta moteris nėra visiškai susiteršusi? „O tu užsiėmei prostitucija su daugeliu piemenų ir sugrįžai pas mane!“ – tarė viešpats. „Pažvelk sąžiningai ir pamatyk, kur tu užsiėmei prostitucija. Argi nesėdėjai gatvėse, teršdama žemę savo prostitucijos veiksmais ir savo ydomis? Ir tu paėmei daugelį piemenų sau suklupimo akmeniu. Tu tapai begėdiška su visais. Tu nesišaukei manęs kaip giminaičio ar kaip tėvo, ar savo skaistybės autoriaus“.
Vėl parašyta pranaše Ozėjuje (2, 2–7):
Ateikite, bylinėkitės su savo motina, nes ji neturi būti man žmona, nei aš jai vyras. Aš pašalinsiu jos prostituciją iš savo akivaizdos, ir aš pašalinsiu jos svetimavimą iš tarp jos krūtų. Aš padarysiu ją nuogą kaip tą dieną, kurią ji gimė, ir aš padarysiu ją apleistą kaip žemę be vandens, ir aš padarysiu ją ilgėingai bevaikę. Aš neparodysiu jos vaikams jokio gailestingumo, nes jie yra prostitucijos vaikai, kadangi jų motina užsiėmė prostitucija ir užtraukė savo vaikams gėdą. Nes ji sakė: „Aš užsiimsiu prostitucija su savo meilužiais. Tai jie davė man mano duoną ir mano vandenį, ir mano drabužius, ir mano rūbus, ir mano vyną, ir mano aliejų, ir viską, ko man reikėjo.“ Todėl štai aš uždarysiu juos, kad ji negalėtų bėgti paskui savo svetimautojus. Ir kai ji ieškos jų ir neras, ji sakys: „Aš grįšiu pas savo buvusį vyrą, tomis dienomis man buvo geriau nei dabar.“
Vėl jis sakė Ezechiele (16, 23–26):
Tai įvyko po didelio ištvirkimo, tarė viešpats, tu pasistatei sau viešnamį ir pasidarei sau gražią vietą gatvėse. Ir tu pasistatei sau viešnamius kiekviename skersgatvyje, ir tu iššvaistei savo grožį, ir tu išskėtei kojas kiekvienoje alėjoje, ir padauginai savo prostitucijos veiksmus. Tu užsiėmei prostitucija su Egipto sūnumis, tais, kurie yra tavo kaimynai, didelio kūno vyrais.
Bet ką reiškia „Egipto sūnūs, didelio kūno vyrai“, jei ne kūno valdas ir juslinę sritį bei žemės reikalus,
…kuriais siela čia susiteršė, priimdama iš jų duoną, taip pat vyną, aliejų, drabužius ir kitus išorinius niekus, supančius kūną – dalykus, kurių, kaip ji mano, jai reikia.
Bet dėl šios prostitucijos gelbėtojo apaštalai įsakė (Apd 15, 20. 29; 21, 25; 1 Tes 4, 3; 1 Kor 6, 18; 2 Kor 7, 1): „Saugokitės jos, apvalykite save nuo jos“, kalbėdami ne tik apie kūno prostituciją, bet ypač apie sielos. Dėl šios priežasties apaštalai rašo Dievo bažnyčioms, kad tokia prostitucija nepasitaikytų tarp mūsų.
Visgi didžiausia kova yra susijusi su sielos prostitucija. Iš jos kyla ir kūno prostitucija. Todėl Paulius, rašydamas korintiečiams (1 Kor 5, 9–10), sakė: „Aš parašiau jums laiške: ‘Nesusidėkite su prostitutėmis’, visai ne (turėdamas omenyje) šio pasaulio prostitutes ar godžiuosius, ar vagis, ar stabmeldžius, nes tuomet jums reikėtų pasitraukti iš pasaulio.“ – čia kalbama dvasiškai – „Nes mes grumiamės ne su kūnu ir krauju – kaip jis sakė (Ef 6, 12) – bet su šios tamsos pasaulio valdovais ir nedorybės dvasios.“
Kol siela laksto visur aplinkui, santykiaudama su kuo tik sutinka ir teršdama save, ji egzistuoja kentėdama savo pelnytą atpildą. Bet kai ji suvokia padėtį, kurioje yra, ir verkia prieš tėvą bei atgailauja, tada tėvas pasigailės jos ir privers jos įsčias nusigręžti nuo išorinės srities bei vėl atgręš jas į vidų, kad siela atgautų savo tinkamą būdą. Nes su moterimi taip nėra. Nes kūno įsčios yra kūno viduje kaip ir kiti vidaus organai, bet sielos įsčios yra aplinkui išorę, kaip vyriški lytiniai organai, kurie yra išoriniai.
Taigi, kai sielos įsčios tėvo valia atsigręžia į vidų, jos yra pakrikštijamos ir tuojau pat apvalomos nuo išorinės taršos, kuri buvo joms primesta, lygiai kaip drabužiai, kai yra purvini, pamerkiami į vandenį ir vartomi, kol pašalinamas purvas ir jie tampa švarūs. Ir taip sielos apvalymas yra jos buvusios prigimties naujumo atgavimas ir atsigręžimas atgal. Tai yra jos krikštas.
Tuomet ji pradės niršti ant savęs tarsi gimdyvė, kuri raitosi ir blaškosi gimdymo valandą. Tačiau kadangi ji yra moteriška, viena pati ji nepajėgi pagimdyti vaiko. Iš dangaus tėvas atsiuntė jai jos vyrą, kuris yra jos brolis, pirmgimis. Tuomet jaunikis nužengė pas nuotaką. Ji išsižadėjo savo ankstesnės prostitucijos ir apsivalė nuo svetimautojų suteršimo, ir ji atsinaujino, kad būtų nuotaka. Ji apsivalė vestuvių kambaryje; ji pripildė jį kvepalų; ji sėdėjo jame laukdama tikrojo jaunikio. Ji nebėga daugiau į turgavietę, kopuliuodama su kiekvienu, kurio tik užsigeidžia, bet ji toliau laukė jo – (sakydama): „Kada jis ateis?“ – ir bijojo jo, nes nežinojo, kaip jis atrodo: ji nebeprisimena nuo to laiko, kai iškrito iš savo tėvo namų. Bet tėvo valia <…> Ir ji sapnavo jį tarsi moteris, įsimylėjusi vyrą.
Bet tuomet jaunikis, pagal tėvo valią, nužengė pas ją į paruoštą vestuvių kambarį. Ir jis papuošė vestuvių kambarį.
Kadangi ši santuoka nėra panaši į kūnišką santuoką, tie, kurie turi santykiauti vienas su kitu, bus patenkinti tais santykiais. Ir tarsi tai būtų našta, jie palieka po savęs fizinio geismo nemalonumą ir nusuka savo veidus vienas nuo kito. Tačiau ši santuoka […]. Bet kai tik jie susivienija vienas su kitu, jie tampa vienu gyvenimu. Todėl pranašas sakė (Pr 2, 24) apie pirmąjį vyrą ir pirmąją moterį: „Jie taps vienu kūnu“. Mat iš pradžių jie buvo sujungti vienas su kitu, kai buvo pas tėvą, prieš moteriai suklaidinant vyrą, kuris yra jos brolis. Ši santuoka vėl suvedė juos kartu, ir siela buvo sujungta su savo tikrąja meile, savo tikruoju šeimininku, kaip parašyta (plg. Pr 3, 16; 1 Kor 11, 3; Ef 5, 23): „Mat moters šeimininkas yra jos vyras“.
Tuomet palaipsniui ji jį atpažino ir vėl džiaugėsi, verkdama priešais jį, prisimindama savo buvusios našlystės gėdą. Ir ji pasipuošė dar labiau, kad jam būtų malonu likti su ja.
Ir pranašas sakė Psalmėse (Ps 45, 11–12): „Klausykis, dukra, žiūrėk ir palenk ausį; užmiršk savo tautą ir savo tėvo namus, nes karalius užsigeidė tavo grožio, nes jis yra tavo viešpats“.
Mat jis reikalauja, kad ji nusuktų savo veidą nuo savo tautos ir daugybės savo svetimautojų, kurių viduryje ji kadaise buvo, kad pasišvęstų tik savo karaliui, savo tikrajam viešpačiui, ir užmirštų žemiškojo tėvo namus, kuriuose jai sekėsi blogai, bet prisimintų savo tėvą, kuris yra danguje. Taip pat buvo pasakyta (Pr 12, 1) Abraomui: „Išeik iš savo šalies, iš savo giminės ir iš savo tėvo namų“.
Taip, kai siela vėl pasipuošė savo grožiu […] mėgavosi savo mylimuoju, ir jis taip pat ją mylėjo. Ir kai ji santykiavo su juo, ji gavo iš jo sėklą, kuri yra gyvybę teikianti dvasia, tad per jį ji gimdo gerus vaikus ir juos augina. Mat tai yra didysis, tobulas gimimo stebuklas. Ir taip ši santuoka tampa tobula tėvo valia.
Dabar dera, kad siela pati atsinaujintų ir vėl taptų tokia, kokia buvo anksčiau. Tuomet siela juda savo pačios valia. Ir ji gavo dieviškąją prigimtį iš tėvo savo atjaunėjimui, kad būtų grąžinta į vietą, kurioje iš pradžių buvo. Tai yra prisikėlimas iš numirusių. Tai yra išpirka iš nelaisvės. Tai yra kelionė aukštyn, pakilimas į dangų. Tai yra kelias pas tėvą. Todėl pranašas sakė (Ps 103, 1–5):
„Laimink, mano siela, Viešpatį ir visa, kas manyje yra, (šlovink) jo šventąjį vardą. Mano siela, laimink Dievą, kuris atleido visas tavo nuodėmes, kuris išgydė visas tavo ligas, kuris išpirko tavo gyvybę iš mirties, kuris vainikavo tave gailestingumu, kuris tavo troškimą pasotina gėrybėmis. Tavo jaunystė atsinaujins tarsi erelio“.
Tuomet, kai ji vėl taps jauna, ji pakils, šlovindama tėvą ir savo brolį, per kurį buvo išgelbėta. Taigi siela bus išgelbėta per atgimimą. Ir tai vyksta ne dėl išmoktų frazių, ne dėl profesinių įgūdžių ar knyginio mokslo. Verčiau tai yra […] malonė, tai yra […] dovana. Mat toks yra šis dangiškas dalykas. Todėl gelbėtojas šaukia (Jn 6, 44): „Niekas negali ateiti pas mane, jei mane pasiuntęs Tėvas jo nepatraukia; ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną“.
Todėl dera melstis tėvui ir šauktis jo visa siela – ne išoriškai lūpomis, bet dvasia, kuri yra vidinė, kuri išėjo iš gelmės – dūsaujant; atgailaujant už gyvenimą, kurį gyvenome; išpažįstant savo nuodėmes; suvokiant tuščią apgaulę, kurioje buvome, ir tuščią uolumą; verkiant dėl to, kaip buvome tamsoje ir bangoje; gedint savęs, kad jis mūsų pasigailėtų; nekenčiant savęs už tai, kokie esame dabar.
Vėlgi gelbėtojas sakė (plg. Mt 5, 4; Lk 6, 21): „Palaiminti liūdintys, nes jie bus paguosti (pasigailėti); palaiminti alkanieji, nes jie bus pasotinti“.
Vėlgi jis sakė (plg. Lk 14, 26): „Jei kas nekenčia savo sielos, negali sekti paskui mane“. Mat išganymo pradžia yra atgaila. Todėl (plg. Apd 13, 24): „Prieš pasirodant Kristui, atėjo Jonas, skelbdamas atgailos krikštą“.
Ir atgaila vyksta varge bei sielvarte. Bet tėvas yra geras ir myli žmoniją, jis girdi sielą, kuri jo šaukiasi, ir siunčia jai išganymo šviesą. Todėl jis per dvasią sakė pranašui (plg. 1 Klem 8, 3): „Sakyk mano tautos vaikams: ‘Jei jūsų nuodėmės tęstųsi nuo žemės iki dangaus, jei jos taptų raudonos kaip skaisčiavilnis ir juodesnės už ašutinę, ir jei jūs sugrįžtumėte pas mane visa siela ir sakytumėte man: „mano Tėve!“, aš išklausysiu jus kaip šventą tautą’“.
Vėlgi kitoje vietoje (Iz 30, 15): „Taip sako Viešpats, Izraelio Šventasis: ‘Jei sugrįši ir dūsausi, tuomet būsi išgelbėtas ir žinosi, kur buvai, kai pasitikėjai tuo, kas tuščia’“.
Vėlgi jis sakė kitoje vietoje (Iz 30, 19–20): „Jeruzalė daug verkė sakydama: ‘Pasigailėk manęs’. Jis pasigailės tavo verksmo garso. Ir kai jis pamatė, jis tave išklausė. Ir Viešpats duos tau priespaudos duonos ir vargo vandens. Nuo šiol tie, kurie apgaudinėja, nebesiartins prie tavęs. Tavo akys matys tuos, kurie tave apgaudinėja“.
Todėl dera melstis Dievui naktį ir dieną, tiesiant į jį rankas, kaip daro žmonės, plaukiantys vidury jūros: jie meldžiasi Dievui visa širdimi be veidmainystės. Mat tie, kurie meldžiasi veidmainiškai, apgaudinėja tik save pačius. Iš tiesų, tam, kad sužinotų, kas yra vertas išganymo, Dievas tiria vidines dalis ir tyrinėja širdies dugną. Mat niekas nėra vertas išganymo, kas vis dar myli apgaulės vietą.
Todėl parašyta pas poetą (Homeras, „Odisėja“ 1.48–1.59): „Odisėjas sėdėjo saloje verksmingas ir sielvartingas, nusukęs veidą nuo Kalipsės žodžių ir jos klastų, trokšdamas pamatyti savo kaimą ir iš jo kylančius dūmus. Ir jei jis nebūtų gavęs pagalbos iš dangaus, jis nebūtų galėjęs sugrįžti į savo kaimą“.
Vėlgi Elena <…> sakydama („Odisėja“ 4.260–261): „Mano širdis nusisuko nuo manęs. Būtent į savo namus aš noriu sugrįžti“.
Mat ji dūsavo sakydama („Odisėja“ 4.261–264): „Tai Afroditė mane apgavo ir išvedė iš mano kaimo. Savo vienintelę dukrą palikau po savęs ir savo gerą, supratingą, gražų vyrą“.
Mat kai siela palieka savo tobulą vyrą dėl klastos Afroditės, kuri egzistuoja čia gimdymo veiksme, tuomet ji patirs žalą. Bet jei ji dūsauna ir atgailauja, ji bus sugrąžinta į savo namus.
Tikrai Izraelis nebūtų buvęs aplankytas pirmiausia, kad būtų išvestas iš Egipto žemės, iš vergijos namų, jei nebūtų dūsavęs Dievui ir verkęs dėl savo darbų priespaudos.
Vėlgi parašyta Psalmėse (Ps 6, 7–10): „Esu labai prislėgtas savo dejavimo. Kas naktį ašarosm drėkinsiu savo lovą ir užtiesalą. Pasenau tarp visų savo priešų. Pasitraukite nuo manęs visi, kurie darote nedorybę, nes štai Viešpats išgirdo mano verksmo garsą ir Viešpats išklausė mano maldą“.
Jei atgailausime, Dievas tikrai mus išklausys, jis, kuris yra kantrus ir gausiai gailestingas, kuriam tebūna šlovė per amžius. Amen!