Sidharta Gautama

Sidharta Gautama (Siddhartha Gautama) – žmogus, kurį vėlesnės kartos praminė Buda – gimė kaip Šakjų giminės princas, o ne kaip antgamtinė būtybė. Tradicijoje jis taip pat žinomas vardu Buda Šakjamunis, reiškiančiu „Šakjų išminčių“, nes būtent šios genties kultūrinėje terpėje formavosi jo pasaulėžiūra. „Buda“ nėra asmenvardis: tai titulas, kylantis iš sanskrito šaknies budh – „pabusti“, „praregėti“. Juo apibūdinama žmogaus būsena, kai visiškai išnyksta iliuzijos ir atsiveria tikroji tikrovė. Jo mokymas yra budizmas, o pats Sidharta nelaikė savęs religijos steigėju – jis tvirtino tik atradęs kelią, kuris egzistavo nuo seno, ir siekė jį perduoti kitiems. Jo gyvenimo istorija – tai kelionė nuo rūmų prabangos ir apsaugoto pasaulio iki radikalaus atsiskyrimo, nušvitimo ir mokymo, kuris ilgainiui tapo viena įtakingiausių dvasinių tradicijų pasaulyje.

Karališka kilmė ir gyvenimas „auksiniame narve“

Sidharta Gautama gimė maždaug VI–V a. pr. Kr. (tikslios datos tarp istorikų skiriasi) Lumbinyje (Lumbini), dabartinėje Nepalo teritorijoje. Jo tėvas, karalius Šudhodana (Suddhodana), valdė Šakjų gentį iš sostinės Kapilavastu (Kapilavastu). Motina, karalienė Maja (Maya), mirė praėjus vos savaitei po sūnaus gimimo, tad jį užaugino teta Mahapadžapatė Gotami.

Gimus sūnui, karalius sukvietė išminčius, kurie išpranašavo berniuko ateitį: jis taps arba galingu imperatoriumi, suvienysiančiu Indiją, arba didžiu dvasiniu mokytoju. Tėvas, troškęs matyti sūnų soste, nusprendė padaryti viską, kad Sidharta niekada nesusidurtų su gyvenimo sunkumais ar religiniais apmąstymais. Princas augo apsuptas neįtikėtinos prabangos, trijų skirtingų rūmų (pritaikytų kiekvienam sezonui) ir gražiausių sodų. Jis buvo mokomas karybos, meno ir politikos. Būdamas šešiolikos, jis vedė princesę Jašodharą (Yasodhara), jiems gimė sūnus Rahula.

Tačiau ši izoliacija nuo išorinio pasaulio ilgainiui sukėlė Sidhartai smalsumą. Būdamas 29-erių, jis paprašė savo vežėjo Čanos (Channa) išvežti jį pasivaikščioti už rūmų sienų. Šios kelionės metu jis pamatė keturis dalykus, kurie visam laikui pakeitė jo požiūrį į egzistenciją.

Keturi lemiami regėjimai (The Four Sights)

Šie keturi susitikimai su realybe budizmo tradicijoje laikomi esminiu lūžiu Sidharto gyvenime:

• Paliegėlis (Liga): Jis pamatė žmogų, besikankinantį nuo baisios ligos, ir suprato, kad niekas, net karalius, nėra apsaugotas nuo fizinio skausmo.
• Senis (Senatvė): Pamatęs susenusį, sulinkusį žmogų, jis suvokė, kad grožis ir jėga yra laikini dalykai, kurie neišvengiamai nyksta.
• Mirusysis (Mirtis): Pamatęs laidotuvių procesiją, jis suprato, kad kiekvienas gyvenimas turi pabaigą ir mirtis yra galutinė visų gyvų būtybių lemtis.
• Vienuolis (Išeitis): Galiausiai jis sutiko ramų, asketišką vienuolį. Tai buvo ženklas, kad egzistuoja kelias, vedantis už šio kančios rato, ir kad įmanoma rasti atsakymus į egzistencinius klausimus.

Ieškojimai ir nušvitimas Bodigojoje

Supratęs, kad rūmų prabanga tėra iliuzija, Sidharta priėmė drastišką sprendimą. Vieną naktį jis slapta paliko šeimą, nusikirpo savo ilgus plaukus ir prabangius drabužius iškeitė į paprastą atsiskyrėlio skraistę. Tai vadinama Didžiuoju pasitraukimu.

Šešerius metus jis praleido klajodamas ir mokydamasis iš to meto Indijos išminčių. Jis praktikavo kraštutinę asketizmo formą – badavo tiek, kad tapo panašus į griaučius, tikėdamas, kad kūno kankinimas išlaisvins dvasią. Galiausiai jis suprato, kad tai klaida: nualintas kūnas negali generuoti aiškių minčių. Jis priėmė dubenėlį ryžių košės ir suformulavo Viduriniojo kelio principą – vengti tiek besaikio malonumų siekimo, tiek beprasmiško savęs kankinimo.

Būdamas 35-erių, Sidharta atsisėdo po šventuoju figmedžiu (vėliau pavadintu Bodhio medžiu) vietovėje, vadinamoje Bodh Gaja (Bodh Gaya). Jis pasižadėjo neatsikelti, kol nesuras tiesos. Meditacijos metu jį bandė gundyti ir bauginti demonas Mara (simbolizuojantis mūsų pačių troškimus ir baimes), tačiau Sidharta liko nepalenkiamas. Auštant jis pasiekė nušvitimą – tapo Buda. Nuo tos akimirkos jis suprato, kodėl kyla kančia ir kaip ją sustabdyti. Ši būsena, kai žmogus visiškai išsivaduoja iš troškimų ir reinkarnacijos ciklo, vadinama Nirvana.

Pagrindinės idėjos: Trys visuotinos tiesos

Buda mokė, kad pasaulis veikia pagal tam tikrus dėsnius, kuriuos supratus gyvenimas tampa paprastesnis. Jis išskyrė tris fundamentalias tiesas apie visą egzistenciją:

1. Nepastovumas (Anicca): Viskas pasaulyje nuolat kinta. Nėra nieko amžino – nei kalnai, nei mūsų kūnai, nei mūsų emocijos. Kančia kyla tada, kai mes bandome įsikibti į tai, kas neišvengiamai keičiasi.
2. Nepasitenkinimas (Dukkha): Kadangi viskas kinta, joks malonumas negali teikti amžino pasitenkinimo. Mes kenčiame ne tik tada, kai skauda, bet ir tada, kai bijome prarasti tai, ką turime.
3. Nerasti savęs arba „ne-aš“ (Anatta): Tai viena sudėtingiausių Budos minčių. Jis teigė, kad nėra jokios amžinos, nekintančios sielos ar „Aš“. Tai, ką vadiname savimi, yra tik besikeičiančių pojūčių, minčių ir fizinių charakteristikų suma.

Keturios tauriosios tiesos ir aštuongubas kelias

Savo pirmąjį pamokslą Buda pasakė Sarnate (Sarnath), kuriame išdėstė savo mokymo esmę – Keturias tauriąsias tiesas (Cattari Ariyasaccani):

Aštuongubas kelias yra praktinių gyvenimo normų kodeksas. Jis apima teisingą supratimą, teisingą ketinimą, teisingą kalbą (nemelavimą), teisingus veiksmus (nevogimą, nežudymą), teisingą pragyvenimą, teisingas pastangas, teisingą budrumą ir teisingą sutelktumą (meditaciją). Tai nėra bausmių sistema, o veikiau rekomendacijos, kaip gyventi harmonijoje su savimi ir aplinka.

Simboliai, raštai ir bendruomenė

Budizme gausu simbolikos, kuri padeda suprasti mokymą:

• Lotosas: Tai bene svarbiausias simbolis. Lotosas auga dumbliname vandenyje (purvas simbolizuoja kančių pilną žmogaus gyvenimą), tačiau jo žiedas iškyla virš vandens švarus ir gražus (simbolizuoja nušvitimą).
• Trigubas perlas (Triratna): Tai trys dalykai, kuriais pasitiki budistai: Buda (mokytojas), Dharma (mokymas) ir Sanga (vienuolių bei pasekėjų bendruomenė).
• Tripitaka (Tipitaka): Tai pagrindinis šventųjų raštų rinkinys, dar vadinamas „Triguba pintine“. Jį sudaro Budos posakiai, jų komentarai ir griežtos taisyklės vienuoliams. Šie tekstai buvo užrašyti I a. pr. Kr. Šri Lankoje.

Ar Buda yra Dievas?

Daugeliui kyla klausimas: kas garbina Budą ir ar jis laikomas dievu? Atsakymas yra neigiamas. Buda pats save laikė tiesiog mokytoju ir pabrėždavo, kad jis neatleidžia nuodėmių ir neatidaro durų į dangų. Jo mokiniai jį gerbia už tai, kad jis atvėrė kelią į laisvę. Budizmas – tai veikiau saviugdos sistema nei religija vakarietiška prasme.

Buda mirė sulaukęs 80-ies metų Kušinagare (Kushinagar). Jo mokymas sparčiai plito po Indiją, o vėliau ir po visą Aziją. Nors pačioje Indijoje laikui bėgant budizmas susiliejo su induizmu (kai kurie induistai laiko Budą viena iš dievo Višnaus inkarnacijų), jis tapo vyraujančia jėga Rytuose.

Budizmo srovės ir paplitimas

Po Budos mirties jo pasekėjai suskilo į dvi pagrindines kryptis:

1. Teravada (Theravada): „Senolių mokymas“. Tai konservatyvesnė šaka, labiausiai paplitusi Šri Lankoje, Tailande, Birmoje. Ji akcentuoja asmenines pastangas siekiant nušvitimo.
2. Mahajana (Mahayana): „Didysis vežimas“. Ši kryptis paplitusi Kinijoje, Japonijoje, Vietname, Tibete. Ji pabrėžia užuojautą kitiems ir moko, kad nušvitimas prieinamas visiems, ne tik vienuoliams.

Buda norėjo pasakyti viena: kančia nėra bausmė, o mūsų pačių proto sukurta būsena. Per sąmoningumą, meditaciją ir dorą elgesį kiekvienas žmogus gali tapti „nubudusiuoju“.

Budos mokymo sklaida ir pirmosios bendruomenės

Nors Sidharta Gautama niekada nesiekė sukurti religijos, jo mokymas greitai pritraukė įvairių visuomenės sluoksnių žmones – nuo valstiečių iki valdovų. Vienas svarbiausių jo globėjų buvo karalius Bimbisaras iš Magadhos, kuris suteikė vienuoliams pirmąją nuolatinę buveinę – Bambukų giraitę (Veluvana). Buda taip pat įkūrė moterų vienuolynų bendruomenę, nors iš pradžių tam priešinosi. Jo įtikinėjo ne tik mokiniai, bet ir jo paties įmotė Mahapadžapatė Gotami, tapusi pirmąja budiste vienuole. Šis žingsnis buvo revoliucinis to meto Indijos visuomenėje, kur moterų dvasinis kelias dažnai buvo ribojamas.

Istorinė ir legendinė Buda: kur baigiasi faktai ir prasideda mitas

Per kelis šimtmečius po Budos mirties jo gyvenimo istorija įgavo tiek istorinių, tiek legendinių bruožų. Pavyzdžiui, kai kuriuose tekstuose pasakojama, kad gimus Sidhartai žemė sudrebėjo, o lotosai pražydo po jo pėdomis. Tokios detalės nėra skirtos istorinei rekonstrukcijai – jos išreiškia pagarbą mokytojui ir simboliškai perteikia jo dvasinę reikšmę. Istorikai šiandien sutaria, kad Buda buvo reali asmenybė, gyvenusi tarp VI ir V a. pr. Kr., tačiau daugelis jo biografijos epizodų buvo išplėtoti vėlesnių kartų, siekiant perteikti moralines ar filosofines žinutes. Tai leidžia matyti Budą ne tik kaip istorinį žmogų, bet ir kaip kultūrinį simbolį, formavusį ištisų civilizacijų pasaulėžiūrą.

Citatos

• „Įsivaizduokite žmogų, kurį peršovė nuodinga strėle. Jei jis sakytų: ‘Aš neišsitrauksiu šios strėlės, kol nesužinosiu, kas ją iššovė, kokios jis kastos ar kokio lanko tai būta’, jis mirtų taip ir nesužinojęs atsakymų.“ (Cula-Malunkyovada Sutta, MN 63). Buda šia metafora paaiškino, kad teoriniai klausimai apie pasaulio pradžią ar sielos amžinybę yra antraeiliai; svarbiausia yra spręsti tiesioginę problemą – žmogaus kančią čia ir dabar.
• „Yra du kraštutinumai, kurių nederėtų laikytis: pasidavimas jusliniams malonumams, kas yra žema ir nenaudinga, bei savęs kankinimas, kas yra skausminga ir bevaisis. Tathagata (Buda) eina Viduriniu keliu.“ (Dhammacakkappavattana Sutta, SN 56.11). Tai pirmasis Budos pamokslas, kuriame jis nurodo, kad nei prabanga, nei badavimas neatves prie tiesos – tik proto pusiausvyra leidžia nušvisti.
• „Mokymas yra panašus į plaustą, skirtą perplaukti upę, o ne tam, kad jį nuolat nešiotumėtės ant savo pečių pasiekę kitą krantą.“ (Alagaddupama Sutta, MN 22). Ši mintis primena, kad net patys budizmo mokymai tėra įrankis tikslui pasiekti, o ne dogma, prie kurios reikėtų aklai prisirišti.
• „Viskas, vienuoliai, dega. Akis dega, vaizdai dega, matymas dega. Jie dega godumo, neapykantos ir neišmanymo ugnimi.“ (Adittapariyaya Sutta, SN 35.28). Vadinamajame „Ugnies pamoksle“ Buda vaizdžiai paaiškina, kad mūsų pojūčiai ir troškimai yra nuolatinio nerimo šaltinis, kuris mus sekina.
• „Pelnas ir praradimas, šlovė ir panieka, pagyrimas ir peikimas, džiaugsmas ir skausmas – šie aštuoni pasaulio vėjai pučia visiems. Išmintingas žmogus išlieka ramus tiek sėkmėje, tiek nesėkmėje.“ (Lokavipatti Sutta, AN 8.6). Buda mokė emocinio atsparumo, primindamas, kad išorinės aplinkybės nuolat keičiasi ir nereikėtų leisti joms valdyti mūsų vidinės būsenos.
• „Tegul visos būtybės, be jokių išimčių – silpnos ar stiprios, didelės ar mažos, matomos ar nematomos – būna laimingos ir saugios savo širdyse.“ (Karaniya Metta Sutta, Sn 1.8). Tai pagrindinė atjautos praktika, kuria raginama ugdyti beribį geranoriškumą visiems gyviems padarams be jokio išankstinio nusistatymo.
• „Kai regėsite, tegul regėjime būna tik tai, kas regima; kai girdėsite, tegul girdėjime būna tik tai, kas girdima. Taip jūsų nebevaldys aistros ir jūs pasieksite kančios pabaigą.“ (Bahiya Sutta, Ud 1.10). Tai viena giliausių instrukcijų apie tiesioginį patyrimą – Buda ragina matyti realybę be jokių proto interpretacijų, lūkesčių ar vertinimų.
• „Tikras draugas yra tas, kuris yra toks pat laimėje ir nelaimėje, kuris nepalieka tavęs varge ir net gyvybę paaukotų dėl tavo gerovės.“ (Sigalovada Sutta, DN 31). Šiame tekste, skirtame paprastiems žmonėms, Buda pateikia labai praktiškus patarimus apie socialinius ryšius, pabrėždamas ištikimybės ir moralės svarbą draugystėje.
• „Pasaulis paprastai remiasi priešprieša: ‘yra’ (egzistuoja) arba ‘nėra’ (neegzistuoja). Tačiau tas, kuris mato tiesą, supranta, kad viskas kyla dėl priežasčių ir vėl išnyksta, todėl abiejų kraštutinumų vengia.“ (Kaccayanagotta Sutta, SN 12.15). Tai filosofinis pagrindas, paaiškinantis, kad niekas neturi pastovios savasties, bet kartu nėra ir visiška tuštuma – viskas yra nuolatinis procesas.
• „Aš esu savo veiksmų savininkas, savo veiksmų paveldėtojas, gimęs iš savo veiksmų, susietas su savo veiksmais. Ką aš bedaryčiau – gera ar bloga – aš tai paveldėsiu.“ (Upajjhatthana Sutta, AN 5.57). Ši citata apibendrina karmos dėsnį: kiekvienas poelgis palieka pėdsaką mūsų sąmonėje ir formuoja mūsų ateitį.
• Mintis yra visų dalykų priešakyje, mintis jiems vadovauja, iš minties jie kyla. Jei žmogus kalba ar veikia vedamas piktos minties, kančia seka paskui jį, kaip vežimo ratas seka jaučio pėdą. (Dhammapada, 1 posmas). Buda norėjo pasakyti, kad mūsų gyvenimo kokybė ir visi potyriai prasideda nuo proto būsenos – dora intencija gimdo ramybę, o bloga – neišvengiamą atpildą.
• Pats esi sau šeimininkas, kas gi kitas galėtų juo būti? Tik gerai suvaldęs save, žmogus randa sunkiai pasiekiamą šeimininką. (Dhammapada, 160 posmas). Šia citata pabrėžiama asmeninė atsakomybė: joks dievas ar mokytojas negali padaryti darbo už patį žmogų, nes tik savidisciplina leidžia suvaldyti protą.
• Šiame pasaulyje neapykanta niekada nenumalšinama neapykanta; tik neneapykanta (atjauta) ją numalšina. Tai amžinas dėsnis. (Dhammapada, 5 posmas). Buda aiškino, kad agresija tik kursto naują agresiją, todėl vienintelis būdas nutraukti konfliktų grandinę yra atsisakyti pykčio, net jei esi puolamas.
• Kaip stiprus vėjas nepajudina uolos, taip pagyrimas ar peikimas nepajudina išmintingojo. (Dhammapada, 81 posmas). Tai nurodo į emocinę pusiausvyrą: nušvitęs žmogus neleidžia savo vidinės ramybės trikdyti kitų žmonių nuomonei, ar ji būtų gera, ar bloga.
• Visi sudėtiniai dalykai yra nykstantys. Uoliai siekite savo tikslo pasitelkdami budrumą. (Mahaparinibbana Sutta, DN 16). Tai paskutiniai Budos žodžiai prieš mirtį, kuriais jis priminė, kad viskas pasaulyje yra laikina, todėl dvasinis darbas turi būti atliekamas dabar, neatidėliojant.
• Pergalė gimdo neapykantą, nes nugalėtasis kenčia. Tas, kuris atsisako ir pergalės, ir pralaimėjimo, gyvena laimingas ir ramus. (Dhammapada, 201 posmas). Buda norėjo pasakyti, kad konkurencija ir noras būti „aukščiau už kitus“ sukelia įtampą, o tikroji laisvė ateina nustojus lygintis su kitais.
• Budrumas yra kelias į nemirtingumą, o apsileidimas – kelias į mirtį. Budrieji nemiršta, o apsileidusieji jau yra tarsi numirėliai. (Dhammapada, 21 posmas). Čia „nemirtingumas“ reiškia Nirvaną. Buda pabrėžė, kad sąmoningumas (buvimas čia ir dabar) yra vienintelis būdas iš tiesų gyventi, o mechaniškas egzistavimas prilygsta dvasinei mirčiai.
• Nepriimkite mano mokymų vien iš pagarbos man, bet patys juos ištirkite ir išbandykite, kaip auksakalys tikrina auksą j jį kaitindamas, pjaustydamas ir trindamas. (Kalama Sutta, AN 3.65). Mokytojas ragino ne aklu tikėjimu priimti dogmas, o pačiam per praktiką ir logiką įsitikinti, ar tie mokymai veikia realiame gyvenime.
• Geriau už tūkstantį tuščių žodžių yra vienas prasmingas žodis, kurį išgirdęs žmogus randa ramybe. (Dhammapada, 100 posmas). Buda vertino žodžio svorį ir mokė vengti plepėjimo bei tuščių teorijų, kurios neduoda jokios naudos dvasiniam tobulėjimui.
• Nėra jokios ugnies, prilygstančios aistrai, jokio nusikaltimo, prilygstančio neapykantai, ir jokios nelaimės, prilygstančio neišmanymui. (Dhammapada, 202 posmas). Jis norėjo pasakyti, kad didžiausi žmogaus priešai yra ne išorinės aplinkybės, o jo paties vidiniai nuodai: nevaldomas troškimas, pyktis ir tikrosios realybės nesupratimas.
• Nereikia ieškoti kitų klaidų; verčiau stebėk tai, ką pats padarei ir ko nepadarei. (Dhammapada, 50 posmas). Buda mokė, kad dvasinis augimas prasideda nuo savianalizės, o nuolatinis kitų teisimas tik atitraukia dėmesį nuo savo paties trūkumų šalinimo.
• Geriau nugalėti save nei tūkstantį vyrų mūšyje. Tikra pergalė yra pergalė prieš save patį. (Dhammapada, 103 posmas). Šia mintimi pabrėžiama, kad didžiausias iššūkis žmogui yra suvaldyti savo aistras, baimes ir ego, o išorinė galia prieš kitus yra menkavertė ir laikina.
• Pats žmogus daro blogį ir pats save suteršia; pats žmogus nedaro blogio ir pats save apvalo. Švara ir nešvara priklauso nuo tavęs paties – niekas kitas negali kito apvalyti. (Dhammapada, 165 posmas). Buda akcentavo visišką asmeninę atsakomybę už savo moralinę būseną, paneigdamas idėją, kad išorinės apeigos ar kiti asmenys gali „nuplauti“ žmogaus poelgius.
• Susilaikyti nuo visokio blogio, daryti gera ir apvalyti savo protą – tai visų nubudusiųjų mokymas. (Dhammapada, 183 posmas). Tai glausta viso budizmo esmė: etika (moralė) yra tik pradžia, o galutinis tikslas yra proto higiena ir visiškas jo išgryninimas nuo neigiamų impulsų.
• Viskas, kas sudėtinė, yra nykstantis. Kai tai suvokiama išmintimi, žmogus atsiriboja nuo kančios. (Dhammapada, 277 posmas). Buda norėjo pasakyti, kad suvokus, jog viskas (kūnas, jausmai, daiktai) susideda iš dalių ir anksčiau ar vėliau suirs, žmogus nustoja desperatiškai prie jų prisirišti.
• Kaip motina saugo savo vienintelį vaiką, net rizikuodama savo gyvybe, taip ugdykite beribę meilę visoms gyvoms būtybėms. (Karaniya Metta Sutta, Sn 1.8). Tai pagrindinis atjautos principas, rodantis, kad budizmas nėra tik šaltas intelektualus suvokimas, bet ir aktyvus, besąlygiškas geranoriškumas visai gyvybei.
• Nepasikliaukite vien tradicija, autoritetais ar raštais; kai patys suprasite, kad tam tikri dalykai yra nenaudingi ir skausmingi – jų atsisakykite. (Kalama Sutta, AN 3.65). Buda ragino žmones būti kritiškais mąstytojais ir tikėti tik tuo, ką jie patys patikrina savo patirtimi ir kas duoda teigiamų rezultatų jų gyvenime.
• Mažai po mažai, akimirka po akimirkos, išmintingas žmogus turi šalinti savo ydas, kaip auksakalys šalina priemaišas iš sidabro. (Dhammapada, 239 posmas). Mokytojas priminė, kad nušvitimas ar asmenybės pokytis neįvyksta akimirksniu; tai kruopštus, kasdienis ir nuoseklus darbas su savo charakteriu.
• Nenuvertinkite mažo blogio sakydami: „Tai man nepakenks“. Net ir vandens ąsotis užsipildo krentant po vieną lašą. (Dhammapada, 121 posmas). Buda perspėjo, kad net nedideli neigiami veiksmai ar mintys kaupiasi ir ilgainiui suformuoja žalingus įpročius bei sunkias pasekmes.
• Kitų klaidos lengvai pastebimos, bet savąsias pamatyti sunku. Žmogus sijojo kitų klaidas kaip pelus, bet savąsias paslepia kaip sukčius nuslepia klaidingą kauliuką. (Dhammapada, 252 posmas). Ši metafora nurodo į žmogaus tendenciją būti veidmainiu ir ragina siekti visiško sąžiningumo prieš save patį.
• Pirmiausia įsitvirtink tame, kas teisinga, ir tik tada mokyk kitus. Tik toks išminčius nebus suteptas. (Dhammapada, 158 posmas). Buda griežtai vertino teoretikus, kurie moko kitus dorovės, bet patys jos nesilaiko; jis teigė, kad tik asmeninis pavyzdys suteikia mokymui tikrą galią.
• Paleisk tai, kas buvo, paleisk tai, kas bus, paleisk tai, kas dabar, ir perženk į kitą būties krantą. (Dhammapada, 348 posmas). Tai nurodymas visiškai paleisti bet kokį prisirišimą prie laiko tėkmės ir savo „aš“ projekcijų, kad būtų pasiekta visiška dvasinė laisvė.
• Tą, kuris suvaldo kylantį pyktį kaip vadeliotojas suvaldo lekiantį vežimą, aš vadinu tikru vadeliotoju. Kiti tik laiko vadeles rankose. (Dhammapada, 222 posmas). Buda norėjo pasakyti, kad tikrasis stiprumas pasireiškia kritiniu momentu, kai sugebi suvaldyti impulsyvią emociją, o ne tiesiog vadovautis taisyklėmis, kai viskas ramu.
• Naktis ilga tam, kas nemiega; kelias ilgas tam, kas pavargęs; atgimimų ratas ilgas kvailiui, kuris nežino tikrosios tiesos. (Dhammapada, 60 posmas). Šia mintimi pabrėžiama, kad gyvenimas be suvokimo ir išminties tampa varginančia ir beprasmiška kančia, kurioje žmogus sukasi be pabaigos.
• Jei keliaudamas nesutinki už save protingesnio ar sau lygaus, geriau tęsk kelionę vienas. Su kvailiu draugystės nėra. (Dhammapada, 61 posmas). Buda vertino vienatvę labiau nei žalingą draugiją, teigdamas, kad aplinka turi mus skatinti tobulėti, o ne traukti žemyn į neišmanymą ir paviršutiniškumą.

Literatūra

Pagrindiniai šaltiniai: Pali kanonas

• Pali kanonas (Tipitaka / „Triguba pintinė“) – tai seniausias ir autoritetingiausias Budos mokymų rinkinis, užrašytas pali kalba. Jį sudaro trys pagrindinės sekcijos:
  • Vinaja Pitaka (Vinaya Pitaka / „Taisyklių pintinė“) – etikos kodeksas ir elgesio taisyklės, skirtos vienuolių bendruomenei.
  • Suta Pitaka (Sutta Pitaka / „Pamokslų pintinė“) – didžiausia dalis, kurioje surinkti visi Budos pasakyti pamokslai, diskusijos ir pokalbiai su mokiniais.
  • Abhidhama Pitaka (Abhidhamma Pitaka / „Aukštesniojo mokymo pintinė“) – techninė ir sisteminga Budos mokymo analizė, skirta giliai psichologinei ir filosofinei studijai.
• Svarbiausios Suta Pitakos dalys:
  • Dhamapada (Dhammapada / „Mokymo pėdos“) – trumpas, 423 posmų rinkinys, kuriame glaustai ir aiškiai išdėstyta visa budizmo etika.
  • Madžhima Nikaja (Majjhima Nikaya / „Vidutinio ilgio mokymai“) – 152 tekstai, kuriuose Buda detaliai aiškina meditaciją, karmą ir kelią į nušvitimą.
  • Dygha Nikaja (Digha Nikaya / „Ilgieji mokymai“) – 34 ilgi tekstai, kuriuose gausu filosofinių debatų su kitų krypčių atstovais ir aprašytos paskutinės Budos gyvenimo dienos.
  • Samjuta Nikaja (Samyutta Nikaya / „Susietieji mokymai“) – trumpi tekstai, sugrupuoti pagal konkrečias temas (pvz., apie Keturias kilnias tiesas).
  • Angutara Nikaja (Anguttara Nikaya / „Mokymai pagal skaičius“) – tekstai, suklasifikuoti pagal juose minimų dalykų skaičių (pvz., aštuoni kelio etapai).

Patikimiausi vertimai į vakarų kalbas

• Bhikkhu Bodhi – „Vidutinio ilgio Budos pamokymai“ (The Middle Length Discourses of the Buddha / MN) – šiuolaikinis standartas; vertimas pasižymi dideliu tikslumu ir labai vertingais paaiškinimais.
• Maurice Walshe – „Ilgieji Budos pamokymai“ (The Long Discourses of the Buddha / DN) – sklandus ir aiškus vertimas, leidžiantis lengvai suprasti sudėtingas filosofines diskusijas.
• Bhikkhu Ñanamoli ir Bhikkhu Bodhi – „Susietieji Budos pamokymai“ (The Connected Discourses of the Buddha / SN) – milžiniškas darbas, pateikiantis teminę Budos mokymų struktūrą.
• Bhikkhu Bodhi – „Skaitiniai Budos pamokymai“ (The Numerical Discourses of the Buddha / AN) – puikiai suorganizuotas rinkinys, itin patogus studijoms pagal temas.
• Acharya Buddharakkhita – „Dhamapada“ (The Dhammapada) – vienas labiausiai pripažintų šio trumpo kūrinio vertimų, išlaikantis originalo dvasią.

Klasikiniai ir senoviniai komentarai

• Budaghosa – „Išsivalymo kelias“ (Visuddhimagga / The Path of Purification) – V a. parašytas traktatas, kuriame sistemingai aprašyta visa budistinė psichologija ir meditacijos pakopos. Tai pagrindinis vadovėlis Teravados tradicijoje.
• Atakatha (Atthakatha / „Komentarai“) – senoviniai aiškinamieji tekstai, padedantys suprasti Nikajų kontekstą, kultūrinę terpę ir tiesioginę žodžių prasmę.

Šiuolaikinė akademinė literatūra apie Budą

• Richard Gombrich – „Apie ką mąstė Buda“ (What the Buddha Thought) – Oksfordo profesoriaus analizė, kurioje bandoma rekonstruoti autentiškas, originalias Budos idėjas.
• Walpola Rahula – „Ko mokė Buda“ (What the Buddha Taught) – klasika tapęs įvadas, pripažintas akademiškai tiksliu ir lengvai suprantamu bet kuriam skaitytojui.
• Bhikkhu Analayo – „Satipatana: tiesioginis kelias į nušvitimą“ (Satipatthāna: The Direct Path to Realization) – geriausia mokslinė studija apie tai, kaip Buda mokė praktikuoti sąmoningumą.
• Rupert Gethin – „Budizmo pagrindai“ (The Foundations of Buddhism) – išsamus darbas, apžvelgiantis budizmo raidą, istoriją ir doktrinos elementus.
• Karen Armstrong – „Buda“ (Buddha) – istoriniu požiūriu pagrįsta biografija, parašyta lengvai skaitomu stiliumi.
• Thich Nhat Hanh – „Senas kelias, balti debesys“ (Old Path White Clouds) – poetiška ir įtraukianti Budos gyvenimo istorija, sukonstruota remiantis Pali kanonu.

Biografinės studijos

• Bhikkhu Ñanamoli – „Budos gyvenimas“ (The Life of the Buddha) – unikali biografija, kurioje autorius tiesiogiai cituoja kanono tekstus, vengdamas vėlesnių mitų ir interpretacijų.
• Hermann Oldenberg – „Buda: jo gyvenimas, mokymas, bendruomenė“ (The Buddha: His Life, His Doctrine, His Order) – XIX a. klasika, padėjusi Europai suprasti budizmą kaip racionalią sistemą.
• André Bareau – „Budos gyvenimas“ (The Life of the Buddha) – griežta prancūzų mokslininko atlikta kritinė šaltinių analizė, siekiant atskirti faktinę istoriją nuo legendų.