Šėtonizme matomas dvigubas reiškinys: Pirma, viešos ar atviros šėtonistų grupės tebeegzistuoja, nors jų dydis pasikeitė. Tokios grupės pasilieka realityviai mažos ir nežalingos. Jos nesudaro grėsmės visuomenei. Antra, mažos trumpalaikės šėtonistų grupės dažniausiai susidedančios iš jaunų žmonių ir paauglių, kai kurios iš jų vadovaujamos psichopatų ar sociopatų, pasirdo ir vėl pranyksta. Nors jos nesudaro grėsmės platesnei visuomenei, bet sudaro tiesioginį pavojų į jas įsipainiojusiems. Jos dažnai įsivelia į kriminalinius nusikaltimus.
Šėtonizmą galima skirstyti į tris klases: vienišieji satanistai, kultai “Už įstatymo ribų” ir neošėtoniškos bažnyčios.
Vienišieji satanistai nepriklauso jokiam kultui. Jie, pasinaudodami tos srities literatūra, patys susidaro nuosavą kultą. Daugiausia šie šėtonistai yra susvetimėję paaugliai, kuriems sunku bendrauti su kitais. Jų atliekamos apeigos išreiškia, simbolizuoja tam tikrų troškimų įvykdymą, pvz., įsigijimo pinigų, populiarumo, romantikos. Dažnai šių individų kultinė praktika būna susijusi su narkotikų vartojimu ir fanatišku atsudavimu roko muzikai, įpač kietojo metalo rokui. O tos jų “apeigos” būna labai paprastos: apsisvaiginimas narkotikais, prie žvakių šviesos šėtoniškos biblijos skaitymas balsu. Atrodo, kad ir šitų šėtonistų “tikėjimas” nėra nei gilus, nei ilgai trunkantis. Anksčiau ar vėliau imama suprasti, kad šėtonas jų svajų neįvykdys. Vis dėl to retkarčiais blogio simbolis šėtonas gali būti įpainiojamas į antisocialinį įniršį ir į psichotinius impulsus. Tokiu atveju individui šėtonas tampa racionalizacija, klaidingų davo elgesio pateisinimu.
Būdingas šitos šėtonistų klasės pavyzdys galėtų būti septiniolikos metų jaunuolis iš oklahomos miesto, kuris buvo nuteistas mirties bausme už savo motinos, patėvio ir parduotuvės tarnautojo nužudymą. Būdamas dvylikos metų jis pradėjo domėtis okultizmu. Priverstas išsiskirti su savo mergaite ėmė vartoti alkoholį ir narkotikus. Savo gyvenimą “paskyrė šėtonui”. Miegamąjame įsirengė altorių, skaitė šėtonišką literatūrą ir savo kambaryje garbino šėtoną. Mokykloje jis sąmoningai rodėsi keistuoliu. Nusidažė rankų nagus juodai, mokyklos valgykloje iš buteliuko demonstratyviai gėrė savo kraują. Apleistame name su keletu klasės draugų praktikuodavo kraujo gėrimo “apeigas”. Teisme jis sakėsi nužudęs tėvus “iš pagarbos šėtonui”. Psichologai mano, kad impulsas žudyti greičiausiai buvęs didžiulio įniršio ir narkotikų išdava.
“Už įstatymo ribų” šėtoniškos grupės garbina blogio svasią. Šios grupės buvo sudaromos iš sadomazochistų ir kitokių lytinių iškrypėlių. Jų buvimo pagrindas ir buvo orgijos – nesivaržomas girtavimas ir ištvirkavimas. Dažniausiai šitos šėtonistų grupės nariai yra jauni, tarp 15 ir 25 m. amžiaus. Visuomeniškai susvetimėję žmonės. Jų būvimas grupėje priklauso nuo vado ir negatyvios laikysenos. Jie neturi nuoseklios, aiškios idealogijos. Šie šėtonistai renkasi nuošaliose, tuščiose vietose pvz. kapinėse, kur kalba užkeikimus, šoka ritualinius šokius. Dažnai aukoja gyvulius juos sudegindami arba perpjaudami jiem gerkles. Vapalioja nesuprantamus žodžius, nuogai išsirengia ir apsisiautę mantijomis šoka aplink gyvulio laviną. Įsiutusio susijaudinimo pagauti meta savo mantijas, maišo gyvulių kraują su savu ir kartais jį išgeria. Retkarčiais jie taip susižavi savo “apeigomis”, kad nutaria keliauti pas šėtoną – nusižudyti.
Neošėtoniškos bažnyčios vengia nelegalių veiksmų. Jos viešai verbuoja narius. Dauguma jų į velnią žiūri ne kaip į asmeninę būtybę, bet kaip į kūniškumo, geiduliškumo ir racionalumo simbolį. Jos propoguoja savilaidą malonumams, asmeninių ir politinių galių įsigyjimą bei jų panaudojimą. Jos visos turi aiškią doktriną ir hierarchinę struktūrą. Nors jos ir viešai veikia, vis dėlto yra sunku sužinoti jų narių skaičių bei jų įtaką visuomenei.
Įdomu pažymėti, kad šėtonizme dažnai matomi vidiniai paradoksai. Nors kai kurios grupės ir asmenys skelbia viešą atsidavimą Šėtonui ar blogio dvasiai, daugelio šėtonistų veiklos formos yra labiau susijusios su maištavimu prieš visuomenės normatyvus ar autoritetus, nei su rimta religinės praktikos forma. Šėtonizmas neretai tampa būdu išreikšti nepasitenkinimą ar frustraciją dėl asmeninių, socialinių ar psichologinių problemų. Šėtonas, kaip blogio įsikūnijimas, suteikia simbolį, kuris atspindi vidinį maištą ir savęs destrukciją.
Dar vienas šėtonizmo aspektas yra tai, kad dauguma šėtonistų religinių praktikų yra trumpalaikės. Jų simbolinis ir ritualinis elgesys dažnai būna laikinas, ypač tarp jaunų žmonių, kurių susidomėjimas šėtonizmu kyla iš smalsumo arba bandymo sukurti atskirą tapatybę maišto būdu. Tai gali trukti nuo kelių mėnesių iki kelių metų, kol galiausiai išblėsta, kai jie pasiekia brandaus amžiaus ir atranda kitus gyvenimo tikslus. Šiuo atveju, šėtonizmas tampa ne tiek religiniu judėjimu, kiek pereinamuoju reiškiniu, kuriame jaunimas bando išreikšti savo emocijas ir individualumą.
Kalbant apie “Už įstatymo ribų” šėtoniškas grupes, verta pažymėti, kad daugelis jų ritualų ir simbolikos kyla ne iš gilios teologinės filosofijos, o iš fantazijų ir sadistinių potraukių. Šie asmenys dažnai ieško kraštutinumo, kuris išsiveržia per ritualus, susijusius su smurtu, kraujo išliejimu ar seksualinėmis orgijomis. Tokie ritualai yra labiau destruktyvūs nei dvasiniai, o jų narių elgesys neretai gali sukelti grėsmę tiek patiems dalyviams, tiek aplinkiniams. Kiekvienas narys tampa tarsi nesąmoninga blogio simbolio dalimi, kuris tampa jų elgesio katalizatoriumi.
Neošėtoniškose bažnyčiose matome labiau struktūruotą ir organizuotą judėjimą, tačiau jos filosofija dažniausiai yra ateistinė arba agnostinė. Velnio, kaip simbolio, naudojimas čia tampa priemone atskleisti žmogaus hedonistines ir materialistines tendencijas, kurios remiasi racionalumu ir savanaudiškumu. Neošėtonistai dažnai propaguoja šiuolaikinį požiūrį į žmogaus laisvę ir siekį patenkinti asmeninius poreikius be moralinių apribojimų, kuriuos nustato tradicinės religijos. Tačiau, nors šie judėjimai siekia išsiskirti iš visuomenės normų, jie dažniausiai vengia nelegalios veiklos ir operuoja viešai, nors ir ne visada sugeba atskleisti savo tikrąjį poveikį.
Įdomu tai, kad šėtonizmas kartais siejamas su tam tikrais meno ir kultūros judėjimais. Tarp šėtonizmo šalininkų galima pastebėti ryšį su underground subkultūromis, įskaitant gotus, punkus ir kietojo metalo gerbėjus. Šios subkultūros dažnai maištauja prieš tradicinę visuomenę, demonstruoja tamsųjį žmogaus prigimties aspektą ir siekia išreikšti atotrūkį nuo visuotinių vertybių.
Šio judėjimo populiarumas sukilus prieš tradicines religines dogmas rodo ne tik norą išsiskirti, bet ir gilesnį poreikį ieškoti naujų tapatybių ar prasmės, ypač tarp tų, kurie jaučiasi atskirti nuo visuomenės.