PRADŽIOS KNYGA

PRADŽIOS KNYGA

A. PRIEŠISTORĖ

Pirmasis pasakojimas apie Kūrimą

Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę.
O žemė buvo padrika ir dyka, tamsa gaubė bedugnę,ir vėjas iš Dievo dvelkė viršum vandenų.

Tuomet Dievas tarė “Tebūna šviesa!” Ir šviesa pasirodė.
Dievas matė, kad šviesa buvo gera, ir Dievas atskyrė šviesą nuo tamsos.

Dievas pavadino šviesą Diena, o tamsą Naktimi. Atėjovakaras ir išaušo rytas, pirmoji diena.

Dievas tarė “Tebūna skliautas viduryje vandenų ir teatskiria vandenis nuo vandenų!”
Dievas padarė skliautą ir atskyrė vandenis,buvusius po skliautu, nuo vandenų, buvusių viršum skliauto. Taip ir įvyko.
Dievas pavadino skliautą Dangumi. Atėjo vakaras ir išaušo rytas, antroji diena.

Dievas tarė “Tebūna sutelkti vandenys po Dangumi į vieną vietą ir tepasirodo sausuma!” Taip ir įvyko.
Dievas pavadino sausumą Žeme, o vandenų telkinį Jūromis. Ir Dievas matė, kad tai gera.
Dievas tarė “Teželdina Žemė augmeniją augalus, duodančius sėklą, ir visų rūšių vaismedžius, nešančius žemėje vaisius su sėklomis!” Taip ir įvyko.
Žemė išželdino augmeniją augalus, duodančius visų rūšių sėklą, ir visų rūšių medžius, vedančius vaisius su sėklomis. Ir Dievas matė, kad tai gera.
Atėjo vakaras ir išaušo rytas, trečioji diena.

Dievas tarė “Tebūna šviesuliai dangaus skliaute dienai nuo nakties atskirti! Teženklina jie šventes, dienas ir metus,
tebūna jie šviesuliai dangaus skliaute žemei apšviesti!” Taip ir įvyko.
Dievas padarė du didžiulius šviesulius – didesnįjį šviesulį dienai valdyti ir mažesnįjį šviesulį nakčiai valdyti – ir žvaigždes.
Dievas sudėjo juos į dangaus skliautą šviesti žemei,
valdyti dienai bei nakčiai ir atskirti šviesai nuo tamsos. Ir Dievas matė, kad tai gera.
Atėjo vakaras ir išaušo rytas, ketvirtoji diena.

Dievas tarė “Teknibžda vandenyse gyvūnų daugybė, teskraido paukščiai viršum žemės po dangaus skliautu!” Taip ir įvyko.
Dievas sukūrė didžiąsias jūros pabaisas bei visus judančius visų rūšių gyvūnus, kurie knibžda vandenyse, ir visus visų rūšių sparnuočius. Ir Dievas matė, kad tai gera.
Dievas palaimino juos, tardamas “Būkite vaisingi ir dauginkitės! Pripildykite jūrų vandenis, o paukščiai tesidaugina žemėje!”
Atėjo vakaras ir išaušo rytas, penktoji diena.

Dievas tarė “Tepagimdo žemė visų rūšių gyvūnus galvijus, roplius ir visų rūšių laukinius gyvulius!” Taip ir įvyko.
Dievas padarė visų rūšių laukinius žemės gyvulius, visų rūšių galvijus ir visų rūšių žemės roplius. Ir Dievas matė, kad tai gera.

Tuomet Dievas tarė “Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą; tevaldo jie ir jūros žuvis, ir padangių sparnuočius, ir galvijus, ir visus laukinius žemės gyvulius, ir visus žemėje šliaužiojančius roplius!”

Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą,
pagal savo paveikslą sukūrė jį;
vyrą ir moterį; sukūrė juos.

Dievas juos palaimino, tardamas “Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją! Viešpataukite ir jūros žuvims, ir padangių paukščiams, ir visiems žemėje judantiems gyvūnams.

Dievas tarė “Štai aš jums daviau visus, visoje žemėje sėklą teikiančius augalus ir visus medžius, kurie veda vaisius su sėklomis; jie bus jums maistas.
O visiems laukų gyvuliams, visiems padangių paukščiams ir visiems žeme rėpliojantiems gyvūnams, turintiems gyvybės alsavimą, {daviau} maistui visus žaliuosius augalus”. Taip ir įvyko.
Dievas apžvelgė visa, ką buvo padaręs, ir iš tikrųjų matė, kad buvo labai gera. Atėjo vakaras ir išaušo rytas, šeštoji diena.
Taip buvo atbaigti dangus ir žemė bei visa jų galybė.
Kadangi septintą dieną Dievas buvo užbaigęs darbus, kuriais buvo užsiėmęs, jis ilsėjosi septintą dieną nuo visų darbų, kuriuos buvo atlikęs.
Dievas palaimino septintąją dieną ir padarė ją šventą, nes tą dieną jis ilsėjosi nuo visų kūrimo darbų.

Toks yra pasakojimas apie dangų ir žemę, kai jie buvo sukurti.

Antrasis pasakojimas apie Kūrimą Tą dieną, kai VIEŠPATS Dievas padarė žemę ir dangų,
kai žemės laukuose dar nebuvo jokių krūmokšnių ir dar nebuvo išdygusi jokia laukų žolė, nes VIEŠPATS Dievas dar nebuvo siuntęs žemėn lietaus ir žmogaus dar nebuvo dirvai arti,
tik versmė tryško iš žemės ir drėkino visą dirvos paviršių, –
tuomet VIEŠPATS Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam į nosį gyvybės alsavimą. Taip žmogus tapo gyva būtybe.

VIEŠPATS Dievas užveisė sodą Edene, rytuose, ir ten įkurdino žmogų, kurį buvo padaręs.
Iš žemės VIEŠPATS Dievas išaugino įvairių medžių, gražių akims ir gerų maistui, su gyvybės medžiu sodo viduryje ir gero bei pikto pažinimo medžiu.

Upė išsilieja Edene sodui drėkinti. Už sodo ji skiriasi į keturias upes.
Pirmosios vardas yra Pišonas. Tai toji, vingiuojanti per visą Havilos kraštą, kuriame yra aukso. {
To krašto auksas yra rinktinis. Ten yra ir bdelio bei lazurito.}
Antrosios upės vardas yra Gihonas. Tai toji, kuri vingiuoja per visą Kušo kraštą.
Trečiosios upės vardas yra Tigris. Tai toji, kuri teka į rytus nuo Asirijos. O ketvirtoji upė yra Eufratas.

VIEŠPATS Dievas paėmė žmogų ir apgyvendino jį Edeno sode, kad jį dirbtų ir juo rūpintųsi.
Ir įsakė žmogui VIEŠPATS Dievas, tardamas “Nuo visų sodo medžių tau leista valgyti,
bet nuo gero bei pikto pažinimo medžio tau neleista valgyti, nes kai tik nuo jo užvalgysi, turėsi mirti”.

VIEŠPATS Dievas tarė “Negera žmogui būti vienam. Padarysiu jam tinkamą bendrininką”.
Taigi VIEŠPATS Dievas padarė iš žemės visus laukinius gyvulius bei visus padangių paukščius ir atvedė juos pas žmogų parodyti, kaip jis juos pavadins. Kokiu vardu žmogus pavadins kiekvieną gyvą būtybę, toks turės būti jos vardas.
Žmogus davė vardus visiems galvijams, visiems padangių paukščiams ir visiems laukiniams žvėrims, tačiau sau tinkamo bendrininko nesurado.

Tuomet VIEŠPATS Dievas užmigdė žmogų kietu miegu ir, jam miegant, išėmė vieną jo šonkaulių, o jo vietą užpildė raumenimis.
O iš šonkaulio, kurį VIEŠPATS Dievas buvo išėmęs iš žmogaus, padarė moterį ir atvedė ją pas žmogų.
O žmogus ištarė

“Ši pagaliau yra kaulas mano kaulų
ir kūnas mano kūno.
Ši bus vadinama Moterimi,
nes iš jos Vyro ji buvo paimta”.

Todėl vyras palieka savo tėvą ir motiną, glaudžiasi prie savo žmonos, ir jie tampa vienu kūnu.

Jiedu buvo nuogi, žmogus ir jo žmona, tačiau jie nejautė jokios gėdos.

Pasakojimas apie nupuolimą pikto kilmė
O žaltys buvo suktesnis už visus kitus laukinius gyvulius, kuriuos VIEŠPATS Dievas buvo padaręs. Jis paklausė moterį “Ar tikrai Dievas sakė ‘Nevalgykite nuo jokio medžio sode!’?”
Moteris atsakė žalčiui “Vaisius sodo medžių mes galime valgyti.
Tik apie vaisių medžio sodo viduryje Dievas sakė ‘Jūs nuo jo nevalgysite nei jo liesite, kad nemirtumėte!'”
Bet žaltys tarė moteriai “Jūs tikrai nemirsite!
Ne! Dievas gerai žino, kad atsivers jums akys, kai tik jo užvalgysite, ir jūs būsite kaip Dievas, kuris žino, kas gera ir kas pikta”.
Kai moteris pamatė, kad tas medis buvo geras maistui, kad jis buvo žavus akims ir kad tas medis žadėjo duoti išminties, ji skynėsi jo vaisiaus ir valgė, davė jo ir savo vyrui, buvusiam su ja, ir jis valgė.
Tuomet abiejų akys atsivėrė ir jiedu suprato esą nuogi. Jie susiuvo figmedžio lapus ir pasidarė sau juosmens aprišalus.

Išgirdę garsą VIEŠPATIES Dievo, vaikščiojančio sode pavakario vėjeliui dvelkiant, žmogus ir jo žmona pasislėpė nuo VIEŠPATIES Dievo veido tarp sodo medžių.
Bet VIEŠPATS Dievas pašaukė žmogų ir paklausė “Kur tu esi?”
Jis atsiliepė “Išgirdau tavo garsą sode ir nusigandau, nes buvau nuogas, todėl pasislėpiau”.
{Dievas} jo klausė “Kas gi tau pasakė, kad tu nuogas? Ar valgei vaisių nuo medžio, kurio vaisių buvau tau įsakęs nevalgyti?”
Žmogus atsakė “Moteris, kurią tu man davei būti su manimi, man davė vaisių nuo to medžio, aš ir valgiau”.
VIEŠPATS Dievas kreipėsi į moterį “Kodėl tu taip padarei?” Moteris atsakė “Žaltys mane apgavo, aš ir valgiau”.
VIEŠPATS Dievas tarė žalčiui

“Kadangi tu taip padarei,
esi prakeiktas
tarp visų gyvulių ir
tarp visų žvėrių.
Ant pilvo šliaužiosi
ir dulkes ėsi
visas savo gyvenimo dienas.

Aš sukelsiu priešiškumą
tarp tavęs ir moters,
tarp tavo palikuonių ir jos palikuonių;
jis kirs tau per galvą,
o tu kirsi jam į kulną”.

O moteriai jis tarė
“Aš padauginsiu tavo skausmus ir nėštumą, –
skausme gimdysi vaikus, –
bet aistringai geisi savo vyro,
ir jis bus tavo galva”.

O žmogui jis tarė
“Kadangi tu paklausei savo žmonos balso
ir valgei nuo medžio,
apie kurį buvau tau įsakęs
‘Nuo jo nevalgysi!’ –
tebūna už tai pasmerkta žemė, –
triūsu maitinsies iš jos
visas savo gyvenimo dienas.

Erškėčius ir usnis tau ji želdins,
maitinsies laukų augalais.

Savo veido prakaitu valgysi duoną,
kol sugrįši žemėn,
nes iš jos buvai paimtas.
Juk tu dulkė esi
ir į dulkę sugrįši!”

Žmogus pavadino savo žmoną Eva, nes ji buvo visų gyvųjų motina.
VIEŠPATS Dievas padarė drabužius iš kailių žmogui bei jo žmonai ir juos aprengė.

Tuomet VIEŠPATS Dievas tarė “Tik pažiūrėk! Žmogus tapo kaip vienas iš mūsų, žinantis gera ir pikta. Kad tik jis kartais netiestų savo rankos, nepasiimtų ir nuo gyvybės medžio, valgytų ir gyventų amžinai!..”
Todėl VIEŠPATS Dievas išsiuntė jį iš Edeno sodo dirbti žemės, iš kurios jis buvo paimtas.
Išvaręs žmogų, jis pastatė į rytus nuo Edeno sodo kerubus ir liepsna švytruojantį kalaviją – kelio prie gyvybės medžio saugoti.

Kainas ir Abelis
Žmogus pažino savo žmoną Evą, ji pradėjo ir pagimdė Kainą. “VIEŠPATIES padedama, gavau berniuką”, – ji pasakė.
Po to ji pagimdė jo brolį Abelį. Abelis tapo aviganiu, o Kainas žemdirbiu.
Laikui bėgant, Kainas aukojo VIEŠPAČIUI žemės derliaus atnašą,
o Abelis savo ruožtu aukojo rinktines savo kaimenės pirmienas. VIEŠPATS maloniai pažvelgė į Abelį ir jo atnašą,
bet į Kainą ir jo atnašą nepažvelgė. Todėl Kainas buvo labai piktas ir prislėgtas.
VIEŠPATS užkalbino Kainą “Dėl ko tau taip pikta? Kodėl esi taip prislėgtas?
Jei gera darai, argi nebūsi pripažintas? Bet jei gero nedarai, prie durų iš pasalų tykoja nuodėmė. Ji geidžia tavęs, bet tu gali ją įveikti”.

Kainas tarė savo broliui Abeliui “Išeikime į lauką…” Pasiekus lauką, Kainas pakilo prieš savo brolį ir jį užmušė.
Tuomet VIEŠPATS paklausė Kainą “Kurgi tavo brolis Abelis?” – “Nežinau! Argi aš esu savo brolio sargas!?” – jis atsakė.
O VIEŠPATS jam tarė “Ką tu padarei? Tavo brolio kraujas šaukiasi manęs iš žemės!
Todėl būk prakeiktas toli nuo žemės, kuri atvėrė savo burną priimti tavo brolio kraują iš tavo rankos.
Kai tu dirbsi žemę, ji nebeduos tau daugiau savo derliaus. Tu būsi bėglys ir klajūnas žemėje”.
Kainas atsakė VIEŠPAČIUI “Per daug didelė man bausmė, jos pakelti negaliu!
Šiandien išvarei mane nuo žemės, aš turiu slėptis nuo tavo veido ir tapti bėgliu bei klajūnu žemėje, – kas tik mane sutiks, galės mane užmušti”.
Tuomet VIEŠPATS jam tarė “Taip nebus! Jei kas užmuštų Kainą, už Kainą bus atkeršyta septynis kartus”. Ir VIEŠPATS paženklino Kainą žyme, kad kas nors, jį užtikęs, neužmuštų.
Tada Kainas paliko VIEŠPATIES artumą ir apsigyveno Nodo krašte, į rytus nuo Edeno.

Kaino palikuonys
Kainas pažino savo žmoną, ji pradėjo ir pagimdė Enochą. Tada jis pastatė miestą, kurį pavadino Enochu, savo sūnaus Enocho vardu.
Enochui gimė Iradas, Iradas buvo Mehujaelio tėvas, Mehujaelis – Metušaelio tėvas ir Metušaelis – Lamecho tėvas.
Lamechas vedė dvi žmonas. Vienos vardas buvo Ada, o kitos vardas Zila.
Ada pagimdė Jabalį. Jis buvo protėvis visų, kurie gyvena palapinėse ir laiko kaimenes.
Jo brolis buvo Jubalas. Jis buvo protėvis visų, kurie groja lyra ir dūda.
Zila savo ruožtu pagimdė Tubal-Kainą, kuris kaldavo visokius žalvario ir geležies įrankius. Tubal-Kaino sesuo buvo Naama.
Lamechas sakydavo savo žmonoms

“Ada ir Zila, klausykitės mano balso;
jūs, Lamecho žmonos, išgirskite mano žodžius
užmušiau žmogų už žaizdą,
bernioką už įdrėskimą.

Jei už Kainą atkeršijama septyngubai,
tai už Lamechą septyniasdešimt kartų septyngubai”.

Setas ir jo palikuonys
Adomas vėl pažino savo žmoną, ji pagimdė sūnų ir pavadino jį Setu, nes ji sakė “Dievas parūpino man kitą palikuonį vieton Abelio, kadangi Kainas jį užmušė”.
Ir Setui gimė sūnus, kurį jis pavadino Enošu. Tuo metu žmonės pradėjo šauktis {Dievo} VIEŠPATIES vardu.

Žmonijos kartos nuo Adomo lig Nojaus
Toks yra Adomo kartų sąrašas. Kai Dievas sukūrė žmogų, jis padarė jį panašų į Dievą.
Kaip vyrą ir moterį juos sukūrė. Kai jie buvo sukurti, jis juos palaimino ir davė jiems vardą Žmonija.

Adomas buvo šimto trisdešimties metų, kai jam gimė sūnus, panašus į jį, pagal jo paveikslą, ir pavadino jį Setu.
Adomas po to, kai jis tapo Seto tėvu, gyveno aštuonis šimtus metų ir jam gimė sūnų bei dukterų.
Taigi iš viso Adomas gyveno devynis šimtus trisdešimt metų. Tada jis mirė.

Setas buvo šimto penkerių metų, kai jam gimė Enošas.
Enošui gimus, Setas gyveno aštuonis šimtus septynerius metus ir jam gimė sūnų bei dukterų.
Taigi iš viso Setas gyveno devynis šimtus dvylika metų. Tada jis mirė.

Enošas buvo devyniasdešimties metų, kai jam gimė Kenanas.
Kenanui gimus, Enošas gyveno aštuonis šimtus penkiolika metų ir jam gimė sūnų bei dukterų.
Taigi iš viso Enošas gyveno devynis šimtus penkerius metus. Tada jis mirė.

Kenanas buvo septyniasdešimties metų, kai jam gimė Mahalalelis.
Mahalaleliui gimus, Kenanas gyveno aštuonis šimtus keturiasdešimt metų ir jam gimė sūnų bei dukterų.
Taigi iš viso Kenanas gyveno devynis šimtus dešimt metų. Tada jis mirė.

Mahalalelis buvo šešiasdešimt penkerių metų, kai jam gimė Jaredas.
Jaredui gimus, Mahalalelis gyveno aštuonis šimtus trisdešimt metų ir jam gimė sūnų bei dukterų.
Taigi iš viso Mahalalelis gyveno aštuonis šimtus devyniasdešimt penkerius metus. Tada jis mirė.

Jaredas buvo šimto šešiasdešimt dvejų metų, kai jam gimė Enochas.
Enochui gimus, Jaredas gyveno aštuonis šimtus metų ir jam gimė sūnų bei dukterų.
Taigi iš viso Jaredas gyveno devynis šimtus šešiasdešimt dvejus metus. Tada jis mirė.

Enochas buvo šešiasdešimt penkerių metų, kai jam gimė Metušelahas.
Metušelahui gimus, Enochas ėjo su Dievu tris šimtus metų ir jam gimė sūnų bei dukterų.
Taigi iš viso Enochas gyveno tris šimtus šešiasdešimt penkerius metus.
Enochas ėjo su Dievu. Paskui jo nebebuvo, nes Dievas jį pasiėmė.

Metušelahas buvo šimto aštuoniasdešimt septynerių metų, kai jam gimė Lamechas.
Lamechui gimus, Metušelahas gyveno septynis šimtus aštuoniasdešimt dvejus metus ir jam gimė sūnų bei dukterų.
Taigi iš viso Metušelahas gyveno devynis šimtus šešiasdešimt devynerius metus. Tada jis mirė.

Lamechas buvo šimto aštuoniasdešimt dvejų metų, kai jam gimė sūnus.
Jis pavadino jį Nojumi, tardamas “Iš tos pačios žemės, kurią VIEŠPATS prakeikė, šis atneš mums atgaivos nuo mūsų darbų ir mūsų rankų triūso”.
Nojui gimus, Lamechas gyveno penkis šimtus devyniasdešimt penkerius metus ir jam gimė sūnų bei dukterų.
Taigi iš viso Lamechas gyveno septynis šimtus septyniasdešimt septynerius metus. Tada jis mirė.

Nojus buvo penkių šimtų metų, kai jam gimė Šemas, Hamas ir Jafetas.

Pasakojimo apie Tvaną įžanga
Kai žemėje žmonės pradėjo daugėti ir jiems gimė dukterys,
Dievo sūnūs, žiūrėdami į jas, matė, kokios jos buvo gražios, ir ėmė iš jų sau žmonomis tas, kurios jiems patiko.
Tuomet VIEŠPATS tarė “Mano dvasia nepasiliks amžinai žmoguje, nes jis yra ir kūnas. Tebūna jų dienos šimtas dvidešimt metų”.
Tomis dienomis, – kaip ir vėliau, – kai Dievo sūnūs susijungė su žmonių dukterimis, žemėje pasirodė milžinai. Jie buvo senovės galiūnai, garsūs vyrai.

Pasakojimas apie Tvaną
VIEŠPATS matė, koks didelis buvo žmonių nedorumas žemėje ir kaip kiekvienas užmojis, sumanytas jų širdyse, linko visą laiką tik į pikta.
Ir VIEŠPATS gailėjosi sukūręs žmogų žemėje, ir jam gėlė širdį.
VIEŠPATS tarė “Nušluosiu nuo žemės veido žmones, kuriuos sukūriau, – žmones drauge su gyvuliais, ropliais ir padangių paukščiais, – nes gailiuosi juos padaręs”.
Bet Nojus rado malonę Dievo akyse.

Tokie yra Nojaus palikuonys. Nojus buvo teisus vyras, savo kartoje be dėmės, nes Nojus ėjo su Dievu.
Nojui gimė trys sūnūs Šemas, Hamas ir Jafetas.

Betgi Dievo akyse žemė buvo sugedusi ir pilna smurto.
Dievas matė, kad žemė buvo sugedusi, nes visi marieji buvo sudarkę savo kelius žemėje.
Tuomet Dievas tarė Nojui “Aš nusprendžiau padaryti galą visiems mariesiems, nes per juos žemė prisipildė smurto, – tikėk manimi, sunaikinsiu juos drauge su žeme.
Statyk sau arką iš gofero medžių, padaryk arkoje perdaras ir užglaistyk ją iš vidaus ir iš lauko derva.
Šitokią ją padirbsi arkos ilgis bus trys šimtai uolekčių, jos plotis penkiasdešimt uolekčių ir aukštis trisdešimt uolekčių.
Padaryk stoglangį arkai ir užbaik arką vienu uolekčiu viršum jo. Įtaisyk arkos šone angą ir pastatyk arką su žemutiniu, antruoju ir trečiuoju deniu.
Tikėk manimi, užliesiu tvanu – vandenimis – žemę po dangumi sunaikinti visiems mariesiems, turintiems gyvybės alsavimą. Visa, kas žemėje, pražus.
Bet su tavimi sudarysiu sandorą, – tu, tavo sūnūs, tavo žmona ir tavo sūnų žmonos įeisite į arką.
O iš visų gyvūnų, visų mariųjų, įvesk į arką po du – patiną ir patelę, kad jie išliktų gyvi drauge su tavimi.
Iš paukščių pagal jų rūšį, gyvulių pagal jų rūšį, visų žemės roplių pagal jų rūšį, – iš visų po du įeis su tavimi, kad išliktų gyvi.
Taip pat apsirūpink įvairiu maistu, tinkamu valgyti, ir jį sukrauk, kad būtų maisto atsargų tau ir jiems”.

Nojus tai padarė. Kaip Dievas buvo jam įsakęs, jis taip ir padarė.
Tuomet VIEŠPATS tarė Nojui “Eik į arką su visa savo šeima, nes iš šios kartos tik tave vieną radau teisų savo akivaizdoje.
Paimk su savimi po septynias poras visų švariųjų gyvulių, patinus ir pateles, o visų nešvariųjų gyvulių po vieną porą, patiną ir patelę.
Taip pat po septynias poras padangių paukščių, patinus ir pateles, kad išliktų jų rūšis gyva visoje žemėje.
Juk už septyneto dienų siųsiu žemėn lietų keturiasdešimt dienų bei keturiasdešimt naktų ir visus gyvūnus, kuriuos padariau, nušluosiu nuo žemės veido”.
Ir Nojus taip padarė, kaip Dievas buvo jam įsakęs.

Nojus buvo šešių šimtų metų, kai atėjo tvanas ir vandenys užliejo žemę.
Tuomet Nojus drauge su savo sūnumis, savo žmona ir savo sūnų žmonomis įėjo į arką išsigelbėti nuo tvano vandenų.
Iš švariųjų gyvulių ir gyvulių, kurie yra nešvarūs, paukščių ir visų žemės roplių,
po du, patinas ir patelė, įėjo į arką drauge su Nojumi, kaip Dievas buvo Nojui įsakęs.
Po septynių dienų žemė aptvino vandenimis.

Šešišimtaisiais Nojaus gyvenimo metais, antrą mėnesį, septynioliktą mėnesio dieną, – tą dieną prasiveržė visi didžiosios bedugnės šaltiniai ir atsivėrė visi dangaus skliauto šliužų vartai.
Lietus pylė ant žemės keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų.
Tą pačią dieną Nojus drauge su savo sūnumis – Šemu, Hamu ir Jafetu, su savo žmona ir trimis sūnų žmonomis įėjo į arką, –
jie ir visi visų rūšių žvėrys, visi visų rūšių galvijai, visi visų rūšių žemės ropliai ir visi visų rūšių paukščiai – visi paukščiai ir visi sparnuočiai.
Poros visų mariųjų, turinčių gyvybės alsavimą, įėjo į arką su Nojumi.
Įėjusieji buvo visų mariųjų patinas ir patelė. Jie įėjo, kaip Dievas buvo Nojui įsakęs.

Tuomet VIEŠPATS jį uždarė iš lauko.

Tvanas žemėje tęsėsi keturiasdešimt dienų. Vandenų daugėjo ir taip iškėlė arką, kad ji pakilo nuo žemės.
Vandenys žemėje labai patvino ir padaugėjo, o arka plūduriavo ant vandenų.
Aukščiau ir aukščiau ant žemės kilo vandenys, kol visi aukščiausi kalnai visur po dangumi liko apsemti.
Penkiolika uolekčių aukščiau pritvino vandenų virš apsemtų kalnų.
Ir visi marieji, krutėję žemėje, žuvo – paukščiai, galvijai, žvėrys, visi gyvūnai, knibždantys žemėje, taip pat ir visi žmonės.
Sausumoje visi, turėję gyvybės alsavimą nosimi, mirė.
Jis nušlavė nuo žemės visus gyvūnus – ir žmones, ir gyvulius, ir roplius, ir padangių paukščius. Visi buvo nušluoti nuo žemės. Tik Nojus buvo paliktas ir tie, kurie buvo su juo arkoje.

Vandenys aptvindę žemę laikėsi šimtą penkiasdešimt dienų.
Tuomet Dievas atsiminė Nojų ir visus žvėris, ir visus galvijus, esančius su juo arkoje. Dievas pasiuntė vėją pūsti virš žemės, ir vandenys atslūgo.
Bedugnės šaltiniai ir dangaus skliauto šliuzų vartai buvo uždaryti, liūtis iš dangaus buvo sulaikyta,
ir vandenys pamažu traukėsi nuo žemės. Praslinkus šimtui penkiasdešimčiai dienų, vandenys buvo taip nusekę,
kad septintą mėnesį, septynioliktą mėnesio dieną, arka sustojo Ararato kalnuose.
O vandenys vis labiau ir labiau seko iki dešimto mėnesio. Dešimtą mėnesį, pirmą mėnesio dieną, pasirodė kalnų viršūnės.

Praslinkus keturiasdešimčiai dienų, Nojus atidarė arkos langą, kurį buvo įtaisęs,
ir išleido varną. Jis skraidžiojo šen ir ten, laukdamas, kol žemėje išdžiūvo vandenys.
Tuomet Nojus išleido iš arkos balandį pažiūrėti, ar vandenys buvo nusekę nuo žemės veido.
O balandis negalėjo rasti vietos sau kojoms pailsėti ir sugrįžo pas jį į arką, nes vandenys dar tebebuvo ant visos žemės veido. Jis ištiesė ranką, paėmė balandį ir įkėlė į savo arką.
Palaukęs dar septynias dienas, jis vėl išleido iš arkos balandį.
Vakaro metu balandis sugrįžo pas jį, ir štai jo snape buvo nuskintas alyvmedžio lapas! Nojus nūn žinojo, kad vandenys žemėje jau buvo nusekę.
Tuomet jis palaukė kitas septynias dienas ir vėl išleido balandį. Šį kartą tasai pas jį nebesugrįžo.

Šeši šimtai pirmaisiais metais, pirmą mėnesį, pirmojo mėnesio pirmą dieną, vandenys pradėjo sekti žemėje. Nojus nuėmė arkos dangą, apsižvalgė ir pamatė, kad žemės veidas džiūvo.
Antrą mėnesį, dvidešimt septintą mėnesio dieną, žemė buvo sausa.
Tuomet Dievas tarė Nojui
“Eik iš arkos drauge su savo žmona, savo sūnumis ir savo sūnų žmonomis.
Išlaipink kartu su savimi visus su tavimi esančius gyvūnus, visus mariuosius paukščius, gyvulius ir visus žemės roplius. Teužplūsta jie žemę, tebūna vaisingi ir tesidaugina žemėje”.
Išėjo tat Nojus drauge su sūnumis ir savo žmona bei savo sūnų žmonomis.
Visi gyvuliai, visi ropliai ir visi paukščiai – visa, kas juda žemėje, išėjo iš arkos šeimomis.

Tuomet Nojus pastatė VIEŠPAČIUI aukurą ir, parinkęs iš visų švariųjų gyvulių ir visų švariųjų paukščių, paaukojo ant aukuro deginamąsias aukas.
Kai VIEŠPATS užuodė malonų kvapą, VIEŠPATS sau tarė “Niekad daugiau nebepasmerksiu žemės už žmonių kaltes, nes žmogaus širdies polinkiai yra pikti nuo pat jaunystės. Niekad daugiau nebenaikinsiu visų gyvūnų, kaip esu padaręs.

Ligi tik žemė tvers,
sėja ir pjūtis,
šaltis ir šiluma,
vasara ir žiema,
diena ir naktis nesiliaus”.

Dievo Sandora su Nojumi

Dievas palaimino Nojų bei jo sūnus ir jiems tarė “Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę.
Bijos jūsų ir drebės prieš jus visi žemės gyvuliai, visi padangių paukščiai – visa, kas juda žemėje, ir visos jūros žuvys. Į jūsų rankas jie yra atiduoti.
Kas juda ir yra gyva, bus jums maistui. Duodu juos visus jums, lygiai kaip daviau jums žaliuosius augalus.
Tiktai mėsos su jos gyvybe, su krauju joje, nevalgysite.
Taip pat ir už jūsų kraują, jūsų gyvybę reikalausiu atsiskaityti iš kiekvieno gyvulio to reikalausiu ir iš žmonių – iš kiekvieno už artimo kraują – reikalausiu atsiskaityti už žmogaus gyvybę.

Kas išlieja žmogaus kraują,
to asmens kraują taip pat išlies žmogus,
nes pagal savo paveikslą
Dievas sukūrė žmogų.

O jūs būkite vaisingi ir dauginkitės,
daugėkite žemėje ir ją užvaldykite!”

Tuomet Dievas tarė Nojui ir su juo buvusiems sūnums
“Štai aš sudarau savo sandorą su jumis ir jūsų būsimais palikuonimis,
su visais gyvūnais, esančiais su jumis, – paukščiais, galvijais ir visais su jumis buvusiais žemės gyvuliais, kurie tik išėjo iš arkos.
Aš palaikysiu savo sandorą su jumis niekad daugiau visi marieji gyvūnai nebus tvano vandenų išnaikinti, niekad daugiau nebus tvano žemei nuniokoti.
Ir šis, – Dievas pridėjo, – bus ženklas, kurį aš duodu visiems amžiams, mano sandoros tarp manęs ir jūsų bei visų su jumis esančių gyvūnų.
Savo lanką padėjau į debesis, ir jis bus ženklas sandoros tarp manęs ir žemės.
Kai supūsiu viršum žemės debesis ir pasirodys debesyje mano lankas,
aš atsiminsiu savo sandorą, kuri yra tarp manęs ir jūsų bei visų mariųjų gyvūnų, ir vandenys niekad daugiau netaps tvanu visiems mariesiems sunaikinti.
Kai lankas bus debesyje, aš į jį pažvelgsiu ir atsiminsiu sandorą tarp Dievo ir visų gyvūnų – visų žemėje esančių mariųjų”.
Dievas pasakė Nojui “Tai bus ženklas sandoros, kurią sudariau tarp savęs ir visų žemėje esančių mariųjų”.

Nojus ir jo sūnūs
Nojaus sūnūs, išėjusieji iš arkos, buvo Šemas, Hamas ir Jafetas. Hamas buvo Kanaano tėvas.
Tie trys buvo Nojaus sūnūs, ir iš jų buvo apgyvendinta visa žemė.

Nojus, žemės artojas, buvo pirmasis, kuris įsiveisė vynuogyną.
Jis gėrė vyno, pasigėrė ir gulėjo nuogas savo palapinėje.
Hamas, Kanaano tėvas, pamatė savo tėvo nuogumą ir papasakojo savo dviem broliams lauke.
Tuomet Šemas ir Jafetas paėmė drabužį, užsidėjo jį ant abiejų pečių ir, eidami atbulomis, uždengė savo tėvo nuogumą. Kadangi jų veidai buvo nugręžti į kitą pusę, nuogo savo tėvo jie nematė.
Kai Nojus išsiblaivė nuo vyno ir sužinojo, ką jo jauniausias sūnus buvo jam padaręs,
jis tarė

“Tebūna prakeiktas Kanaanas!
Jis bus žemiausias vergas
savo broliams”.

“Ir pridėjo
Šlovė VIEŠPAČIUI,
Šemo Dievui!
Tebūna Kanaanas jiems vergas!

Tepadaro Dievas vietos Jafetui,
teleidžia jam gyventi Šemo palapinėse,
o Kanaanas tebūna jų vergas”.

Po tvano Nojus gyveno tris šimtus penkiasdešimt metų.

Iš viso Nojus gyveno devynis šimtus penkiasdešimt metų. Tada jis mirė.

Tautų sąrašas
Tie yra palikuonys Nojaus sūnų – Šemo, Hamo ir Jafeto vaikai jiems gimė po tvano.

Jafeto palikuonys Gomeras, Magogas, Madajis, Javanas, Tubalas, Mešechas ir Tyras.
Gomero palikuonys Aškenazas, Rifatas ir Togarma.
Javano palikuonys Elišas, Taršišas, Kitimai ir Rodanimai.
Iš jų išsklido salų tautos. {Tie yra Jafeto palikuonys} jų kraštuose, su jų pačių kalba pagal jų šeimas ir tautas.

Hamo palikuonys Kušas, Egiptas, Putas ir Kanaanas.
Kušo palikuonys Seba, Havila, Sabta, Raama ir Sabteka. Raamos palikuonys Šeba ir Dedanas.
Kušui gimė Nimrodas, pirmasis galiūnas žemėje.
VIEŠPATIES malone jis buvo galingas medžiotojas, dėl to ir sakoma “Kaip Nimrodas VIEŠPATIES malone galingas medžiotojas”.
Jo karalystės pradžia buvo Babilonas, Erechas ir Akadas – miestai Šinaro krašte.
Iš to krašto jis išėjo į Asiriją, kur pastatė Ninevę, Rehobot-Irą, Kalahą
bei Reseną tarp Ninevės ir Kalaho. Pastarasis miestas buvo sostinė.
Egiptui gimė ludimai, anamimai, lehabimai, naftuhimai,
patrusimai, kasluhimai ir kaftorimai. Iš pastarųjų kilo filistinai.

Kanaanui gimė Sidonas, jo pirmagimis, ir Hetas;
taip pat jebusitai, amoriečiai, girgašitai,
hivitai, arkitai, sinitai,
arvaditai, zemaritai ir hamatitai. Tada kanaaniečių klanai pasklido.
Kanaaniečių žemė driekėsi nuo Sidono Geraro kryptimi iki pat Gazos, o Sodomos, Gomoros, Admos ir Zebojimų kryptimi iki pat Lašos.
Tie yra Hamo palikuonys pagal jų šeimas ir kalbas, pagal jų kraštus ir tautas.

Taip pat ir Šemui, visų Ebero vaikų protėviui ir vyresniam Jafeto broliui, gimė vaikų.
Šemo palikuonys Elamas, Ašūras, Arpachsadas, Ludas ir Aramas.
Aramo palikuonys Uzas, Hulas, Geteras ir Mašas.
Arpachsadui gimė Šelahas ir Šelahui gimė Eberas.
Eberui gimė du sūnūs pirmojo vardas buvo Pelegas, nes jo dienomis buvo padalyta žemė, o jo brolio vardas buvo Joktanas.
Joktanui gimė Almodadas, Šalefas, Hazarmavetas, Jerahas,
Hadoramas, Uzalas, Dikla,
Obalas, Abimaelis, Šeba,
Ofyras, Havila ir Jobabas. Tie visi buvo Joktano palikuonys.
Jų gyvenvietės driekėsi nuo Mešos iki pat Sefaro, iki kalnų krašto rytuose.
Tie yra Šemo palikuonys pagal jų šeimas ir kalbas, pagal jų kraštus ir tautas.

Šios yra Nojaus sūnų šeimos, pagal jų kilmę ir tautas. Po tvano iš jų tautos pasklido visur žemėje.

Babelio bokštas
Visa žemė turėjo vieną kalbą ir tuos pačius žodžius.
Kai žmonės kėlėsi iš rytų, jie rado slėnį Šinaro krašte ir ten įsikūrė.
Vieni kitiems sakė “Eime, pasidirbkime plytų ir jas išdekime”. – Vietoj akmens jie naudojo plytas, o vietoj kalkių – bitumą.
“Eime, – jie sakė, – pasistatykime miestą ir bokštą su dangų siekiančia viršūne ir pasidarykime sau vardą, kad nebūtume išblaškyti po visą žemės veidą”.

O VIEŠPATS nužengė pamatyti miesto ir bokšto, kurį mirtingieji buvo pastatę.
Ir VIEŠPATS tarė “Štai! Jie yra viena tauta ir visi kalba ta pačia kalba. Tai yra tik jų užsimanymų pradžia! Ką tik jie užsimos daryti, nieko nebus jiems negalimo!
Eime, nuženkime ir sumaišykime jų kalbą, kad nebesuprastų, ką sako vienas kitam”.
Taip tat VIEŠPATS išsklaidė juos iš ten visur po žemės veidą, ir jie metė statę miestą.
Todėl jis buvo pavadintas Babeliu, nes ten VIEŠPATS sumaišė visos žemės kalbą ir iš ten VIEŠPATS išsklaidė juos po visą žemės veidą.

Žmonijos kartos nuo Šemo iki Abraomo
Šie yra Šemo palikuonys Šemas buvo šimto metų, kai jam praėjus dvejiems metams po tvano, gimė Arpachsadas.
Arpachsadui gimus, Šemas gyveno penkis šimtus metų ir turėjo kitų sūnų bei dukterų.

Arpachsadas buvo trisdešimt penkerių metų, kai jam gimė Šelahas.
Šelahui gimus, Arpachsadas gyveno keturis šimtus trejus metus ir turėjo kitų sūnų bei dukterų.

Šelahas buvo trisdešimties metų, kai jam gimė Eberas.
Eberui gimus, Šelahas gyveno keturis šimtus trejus metus ir turėjo kitų sūnų bei dukterų.

Eberas buvo trisdešimt ketverių metų, kai jam gimė Pelegas.
Pelegui gimus, Eberas gyveno keturis šimtus trisdešimt metų ir turėjo kitų sūnų bei dukterų.

Pelegas buvo trisdešimties metų, kai jam gimė Reu’as.
Reu’ui gimus, Pelegas gyveno du šimtus devynerius metus ir turėjo kitų sūnų bei dukterų.

Reu’as buvo trisdešimt dvejų metų, kai jam gimė Serugas.
Serugui gimus, Reu’as gyveno du šimtus septynerius metus ir turėjo kitų sūnų bei dukterų.

Serugas buvo trisdešimties metų, kai jam gimė Nahoras.
Nahorui gimus, Serugas gyveno du šimtus metų ir turėjo kitų sūnų bei dukterų.

Nahoras buvo dvidešimt devynerių metų, kai jam gimė Terahas.
Terahui gimus, Nahoras gyveno šimtą devyniolika metų ir turėjo kitų sūnų bei dukterų.

Terahas buvo septyniasdešimties metų, kai jam gimė Abramas, Nahoras ir Haranas.

Teraho palikuonys
Šie yra Teraho palikuonys Terahui gimė Abramas, Nahoras ir Haranas. O Haranui gimė Lotas.
Haranas mirė savo gimtajame krašte kaldėjų Ūre anksčiau už savo tėvą Terahą.
Abramas ir Nahoras vedė. Abramo žmonos vardas buvo Sarai, o Nahoro žmonos vardas buvo Milka, duktė Harano, Milkos ir Iskos tėvo.
Sarai buvo nevaisinga ir neturėjo vaikų.

Terahas pasiėmė sūnų Abramą, savo vaikaitį Lotą, Harano sūnų, savo marčią Sarai, Abramo žmoną, ir išėjo su jais iš kaldėjų Ūro į Kanaano kraštą. Atėję lig Harano, jie ten apsigyveno.
Terahas gyveno du šimtus penkerius metus. Terahas mirė Harane.

B. TIKĖJIMO PROTĖVIAI

ABRAOMAS

Abraomo pašaukimas ir kelionė
VIEŠPATS tarė Abramui

“Eik iš savo gimtojo krašto,
iš savo tėvo namų,
į kraštą, kurį tau parodysiu.

Padarysiu iš tavęs didelę tautą
ir tave palaiminsiu;
išaukštinsiu tavo vardą,
ir tu būsi palaiminimas.

Laiminsiu tave laiminančius
ir keiksiu tave keikiančius;
visos žemės gentys ras
tavyje palaiminimą”.

Abramas išėjo, kaip VIEŠPATS jam buvo paliepęs, ir Lotas ėjo su juo. Abramas buvo septyniasdešimt penkerių metų, kai paliko Haraną.
Abramas pasiėmė savo žmoną Sarai, savo brolio sūnų Lotą, visus turtus, kuriuos jie buvo sukaupę, ir visus asmenis, kuriuos jie buvo Harane įsigiję. Jie leidosi į Kanaano kraštą ir į Kanaano kraštą atkeliavo.
Tarpais sustodamas, Abramas per Kanaano kraštą keliavo iki pat Morės ąžuolo vietovės prie Šechemo. {Kanaaniečiai tuomet buvo krašte.}

VIEŠPATS pasirodė Abramui ir tarė “Šį kraštą aš duosiu tavo palikuonims”. Ten Abramas pastatė aukurą VIEŠPAČIUI, kuris jam pasirodė.
Iš čia jis pajudėjo kalnų į rytus nuo Bet-Elio link ir pasistatė savo palapinę, nuo kurios į vakarus buvo Bet-Elis, o į rytus Ai. Ir čia pastatė aukurą ir vardu šaukėsi VIEŠPATIES.
Tada Abramas, tarpais sustodamas, keliavo Negebo link.

Abraomas ir Sara Egipte
Krašte kilo badas. Abramas kėlėsi į Egiptą gyventi kaip ateivis, nes badas krašte buvo nuožmus.
Prieš pat įėjimą į Egiptą jis kreipėsi į savo žmoną Sarai “Štai žinau, kokia tu graži moteris.
Egiptiečiai, tave pamatę, pamanys ‘Tai jo žmona’. Mane jie užmuš, o tave paliks gyvą.
Prašyčiau tad sakyti, jog esi mano sesuo, kad per tave man būtų gera ir tavo dėka gyvas išlikčiau”.

Abramui įėjus į Egiptą, egiptiečiai matė, kad moteris buvo labai graži.
Kai ją pastebėjo faraono dvariškiai, ją labai išgyrė faraonui. Moteris tada buvo paimta į faraono šeimyną.
Per ją Abramui gerai sekėsi. Jis įsigijo avių, jaučių, asilų, vergų ir vergių, asilių ir kupranugarių.

Bet už Sarai, Abramo žmoną, VIEŠPATS baudė faraoną ir jo šeimyną didelėmis nelaimėmis.
Faraonas pasišaukė Abramą ir jam sakė “Ką tu man padarei! Kodėl man nepasakei, kad ji tavo žmona?
Kodėl man sakei ‘Ji mano sesuo’? O dabar štai tavo žmona! Pasiimk ir išeik!”

Faraonas davė savo vyrams nurodymų, ką daryti, ir jie išvarė jį drauge su žmona ir viskuo, ką jis turėjo.

Lotas atsiskiria nuo Abraomo
Abramas drauge su žmona ir viskuo, ką turėjo, iš Egipto nusikėlė į Negebą. Kartu buvo ir Lotas.
Nūn Abramas turėjo labai daug galvijų, sidabro ir aukso.
Iš Negebo, vienur kitur sustodamas, jis nukeliavo iki pat Bet-Elio, tos vietos, kur iš pradžių buvo pasistatęs palapinę tarp Bet-Elio ir Ai,
– į vietą, kur anksčiau buvo padaręs aukurą. Čia Abramas vardu šaukėsi VIEŠPATIES.
Lotas, keliavęs kartu su Abramu, taip pat turėjo avių ir galvijų kaimenių bei palapinių.
O kraštas negalėjo jų abiejų, gyvenančių drauge, pakelti. Jų nuosavybė buvo tokia didelė, kad jie nebegalėjo liktis kartu.
Be to, vaidai kildavo tarp Abramo galvijų piemenų ir Loto galvijų piemenų. Krašte tuomet gyveno kanaaniečiai ir perizitai.

Abramas tada tarė Lotui “Prašyčiau, kad nebūtų vaido tarp manęs ir tavęs ar tarp mano piemenų ir tavo piemenų, nes esame giminaičiai.
Argi ne visas kraštas prieš tave? Prašyčiau atsiskirti nuo manęs. Jei tu eisi į kairę, aš eisiu į dešinę, jei tu eisi į dešinę, aš eisiu į kairę”.
Lotas apsižvalgė aplinkui ir pamatė, kad Jordano lyguma iki pat Zoaro buvo gerai drėkinama, – visa kaip paties VIEŠPATIES sodas, kaip Egipto žemė.{Tai buvo prieš VIEŠPAČIUI sunaikinant Sodomą ir Gomorą.}
Lotas pasirinko visą Jordano lygumą ir nusikėlė rytų link. Taip jiedu ir atsiskyrė vienas nuo kito.
Abramas apsigyveno Kanaano krašte, o Lotas įsikūrė tarp Lygumos miestų, pastatydamas savo palapines prie Sodomos.
O Sodomos gyventojai buvo nedori ir labai nusidėję VIEŠPAČIUI.

Lotui atsiskyrus, VIEŠPATS tarė Abramui “Nūn pakelk akis ir pasižiūrėk nuo vietos, kurioje stovi, į šiaurę ir į pietus, į rytus ir į vakarus,
nes visą kraštą, kurį matai, duosiu tau ir tavo palikuonims amžinai.
Padarysiu tavo palikuonis gausius tarsi žemės dulkes. Jei kas galėtų suskaityti žemės dulkes, tuomet ir tavo palikuonys galėtų būti suskaityti.
Pakilk, pereik išilgai ir skersai kraštą, nes jį tau duosiu”.
Abramas pajudino savo palapinę, nusikėlė gyventi prie Mamrės ąžuolų, arti Hebrono. Ten jis pastatė VIEŠPAČIUI aukurą.

Keturi karaliai
Šinaro karaliaus Amrafelio, Elasaro karaliaus Arjocho, Elamo karaliaus Chedorlaomero ir Gojimų karaliaus Tidalo dienomis
šie karaliai išėjo į karą su Sodomos karaliumi Bera, Gomoros karaliumi Birša, Admos karaliumi Šinabu, Zebojimų karaliumi Šemeberiu ir Belos {tai yra Zoaro} karaliumi.
Pastarieji susirinko Sidimų slėnyje – nūdien Druskos jūra.
Dvylika metų jie buvo vergavę Chedorlaomerui, bet tryliktaisiais metais jie sukilo.
Keturioliktaisiais metais Chedorlaomeras ir jam artimi karaliai atžygiavo ir numalšino refajimus Ašterot-Karnajimuose, zuzimus Hame, emimus Šave-Kirjatajimuose
ir huritus Seiro kalnuose iki pat El-Parano dykumos pakraščio.
Grįždami jie atėjo į En-Mišpatą {tai yra Kadešą} ir numalšino visą amalekitų kraštą bei amoriečius, gyvenančius Hazazon-Tamare.
Tuomet Sodomos karalius, Gomoros karalius, Admos karalius, Zebojimų karalius ir Belos {tai yra Zoaro} karalius išžygiavo ir stojo į mūšį Sidimų slėnyje
su Elamo karaliumi Chedorlaomeru, Gojimų karaliumi Tidalu, Šinaro karaliumi Amrafeliu ir Elasaro karaliumi Arjochu – keturi karaliai prieš penkis.
O Sidimų slėnis buvo pilnas bitumo duobių. Sodomos ir Gomoros karaliai, bėgdami {iš mūšio}, įkrito į jas, o likusieji pabėgo į kalnus.
{Priešai} pagrobė visus Sodomos ir Gomoros turtus bei visas jų maisto atsargas ir pasitraukė,
pagrobdami ir Sodomoje gyvenusį Abramo brolio sūnų Lotą su jo turtais.

Bėglys atnešė žinią Abramui hebrajui, gyvenusiam prie amoriečio Mamrės, Eškolo ir Anero brolio, ąžuolų. Jie buvo Abramo sąjungininkai.
Abramas, išgirdęs, kad jo brolio sūnus buvo pagrobtas į nelaisvę, sutelkė tris šimtus aštuoniolika vyrų, – savo išlaikytinių, gimusių jo šeimynoje, – ir vijosi iki pat Dano.
Naktį, paskirstęs prieš juos savo vyrus, jis ir jo tarnai grobikus užpuolė, nugalėjo ir nusivijo iki Hobos, šiaurėje nuo Damasko.
Jis atėmė visus turtus, atėmė taip pat ir savo brolio sūnų Lotą ir jo turtus, moteris ir kitus asmenis.

Melchizedekas palaimina Abraomą
Kai Abramas sugrįžo nugalėjęs Chedorlaomerą ir su juo buvusius karalius, Sodomos karalius išėjo jo pasitikti į Šavės {tai yra Karaliaus} slėnį.
O Salemo karalius Melchizedekas atnešė duonos ir vyno, – jis buvo Dievo Aukščiausiojo kunigas.

Jis palaimino Abramą, tardamas
“Tepalaimina Abramą
Dievas Aukščiausiasis, dangaus ir žemės Kūrėjas!

Tebūna pašlovintas Dievas Aukščiausiasis,
kuris tau į rankas atidavė tavo priešus!”

Abramas jam davė nuo visko dešimtinę.
Tuomet Sodomos karalius tarė Abramui “Duok man asmenis, o turtus pasiimk sau.”
Abramas Sodomos karaliui atsakė “Aš prisiekiau VIEŠPAČIUI, Dievui Aukščiausiajam, dangaus ir žemės Kūrėjui,
kad neimsiu nei siūlo galo, nei autuvo dirželio, nei ko nors, kas tau priklauso, idant nesakytumei ‘Aš padariau Abramą turtingą’.
Tebūna man tiktai tas, ką suvalgė su manimi ėjusieji vyrai, ir su manimi ėjusiųjų vyrų – Anero, Eškolo ir Mamrės – dalis. Tebūna leista jiems pasiimti savo dalį”.

Sandora su Abraomu
Po šių įvykių VIEŠPATIES žodis atėjo regėjimo metu. Jis tarė

“Nebijok, Abramai,
aš esu tavo skydas.
Tavo atpildas bus labai didelis”.

Bet Abramas atsakė “Viešpatie DIEVE, kas man iš tavo dovanų, nes aš lieku bevaikis ir mano namų įpėdinis yra damaskietis Eliezaras!”
Abramas pridėjo “Palikuonio man nedavei, todėl vergas, gimęs mano namuose, bus mano įpėdinis”.
Ir štai atėjo jam VIEŠPATIES žodis “Tas nebus tavo paveldėtojas. Tavo paveldėtojas gims iš tavęs paties”.
Išvedęs jį laukan, tęsė “Pažvelk į dangų ir suskaityk žvaigždes, jei gali jas suskaityti”.Tada jis jam tarė “Taip gausūs bus tavo palikuonys”.
Jis patikėjo VIEŠPAČIU, ir tai jam VIEŠPATS įskaitė teisumu.

Tuomet jis jam tarė “Aš esu VIEŠPATS, kuris išvedžiau tave iš kaldėjų Ūro, kad duočiau tau šį kraštą kaip paveldą”.
“Viešpatie DIEVE, – jis paklausė, – kaip aš žinosiu, kad jį paveldėsiu?”
Jis atsakė “Parūpink man treigę telyčią, treigę ožką, treigį aviną, purplelį ir jauną balandį”.
Jis visus juos parūpino, perkirto per vidurį ir suguldė puses vieną priešais kitą. O paukščių pusiau neperkirto.
Plėšrieji paukščiai leidosi ant skerdienos, bet Abramas juos nuvaikė.

Saulei leidžiantis, Abramą apėmė didelis miegas ir jį apgaubė didelė, baisi tamsa.
Tuomet VIEŠPATS tarė Abramui “Tu turi žinoti, kad tavo palikuonys bus ateiviai ne savo krašte. Ten jie bus pavergti ir kentės priespaudą per keturis šimtus metų.
Bet tautą, kuriai jie vergaus, aš teisiu. Tada jie išeis su dideliu lobiu.
O tu nueisi pas savo protėvius ramybėje ir būsi palaidotas sulaukęs žilos senatvės.
O čia sugrįš jų ketvirtoji karta, nes amoriečių nedorumo saikas dar nėra pilnas”.

Saulei nusileidus ir tamsai įsiviešpatavus, rūkstantis žarijų indas ir liepsnojantis deglas perėjo tarp anų skerdienos pusių.
Tą dieną VIEŠPATS sudarė su Abramu sandorą, tardamas “Tavo palikuonims duosiu šį kraštą nuo Egipto upės lig didžiosios upės – Eufrato upės,
kraštą kenitų, kenizitų, kadmonitų,
hetitų, perizitų, refajimų,
amoriečių, kanaaniečių, girgašitų ir jebusitų”.

Išmaelio gimimas
Abramo žmona Sarai nebuvo pagimdžiusi jam vaikų. Ji turėjo egiptietę tarnaitę, vardu Hagara.
Sarai kreipėsi į Abramą “Štai VIEŠPATS sulaikė mane nuo gimdymo. Todėl įeik pas mano tarnaitę. Gal nors per ją aš turėsiu sūnų”. Abramas paklausė Sarai prašymo.
Taigi tada, kai Abramas buvo gyvenęs dešimt metų Kanaano krašte, Abramo žmona Sarai paėmė savo egiptietę tarnaitę Hagarą ir davė ją savo vyrui Abramui kaip žmoną.
Jis įėjo pas Hagarą, ir ji pradėjo. Pamačiusi, kad tapo nėščia, ji ėmė žiūrėti į savo šeimininkę su panieka.
Tuomet Sarai tarė Abramui “Man daroma skriauda yra tavo kaltė! Daviau savo tarnaitę tau į glėbį, o ji, pasijutusi nėščia, žiūri į mane su panieka. Tebūna VIEŠPATS tavo ir mano teisėjas!”
Abramas atsakė Sarai “Tavo tarnaitė tavo rankose. Daryk su ja, kaip tau tinka”. Sarai tat su ja taip šiurkščiai elgėsi, kad ji nuo jos pabėgo.

VIEŠPATIES angelas atrado ją prie vandens šaltinio dykumoje, – prie šaltinio pakeliui į Šurą, –
ir tarė “Hagara, Sarai verge, iš kur ateini ir kur tu eini?” Ji atsakė “Bėgu nuo savo šeimininkės Sarai”.
VIEŠPATIES angelas jai tarė “Grįžk pas savo šeimininkę ir paklusk jos šiurkščiai rankai,
nes, – kalbėjo toliau jai VIEŠPATIES angelas, –

padarysiu tavo palikuonis taip gausius,
kad jie per daugumą bus nesuskaitomi”.

VIEŠPATIES angelas tęsė, jai sakydamas
“Štai tu esi nėščia ir pagimdysi sūnų;
pavadinsi jį Išmaeliu,
nes VIEŠPATS išgirdo tavo sielvarto šauksmus.

Jis bus smarkus žmogus,
su ranka prieš visus,
ir visų rankos prieš jį.
Pykdamasis su visa savo gimine gyvens”.

Ji su ja kalbėjusį VIEŠPATĮ pavadino “Tu esi ‘Matymo Dievas’, nes, – sakė ji, – argi aš iš tikrųjų mačiau Dievą ir, jį pamačiusi, išlikau gyva?”
Todėl šaltinis buvo pavadintas ‘Šaltiniu Gyvojo, kuris mane mato’. Jis yra tarp Kadešo ir Beredo.

Hagara pagimdė Abramui sūnų. Abramas sūnų, kurį jam pagimdė Hagara, pavadino Išmaeliu.
Abramas buvo aštuoniasdešimt šešerių metų, kai Hagara jam pagimdė Išmaelį.

Apipjaustymo sandora
Kai Abramas buvo devyniasdešimt devynerių metų, VIEŠPATS pasirodė jam ir tarė “Aš esu Dievas Visagalis. Eik mano keliu ir būk be priekaišto.
Aš padarysiu sandorą tarp savęs ir tavęs; padarysiu tave be galo gausingą”.
Abramas parpuolė kniūbsčias, o Dievas toliau kalbėjo
“Tikėk manimi, tai aš! Ši yra mano sandora su tavimi tu būsi daugybės tautų protėvis.
Daugiau nebūsi vadinamas Abramu, bet tavo vardas bus Abraomas, nes padariau tave daugybės tautų tėvu.
Padarysiu tave be galo vaisingą, – iš tavęs padarysiu tautas, iš tavęs kils karaliai.
Palaikysiu savo sandorą tarp savęs ir tavęs ir tavo palikuonių po tavęs per jų kartas, kaip amžiną sandorą, būti Dievu tavo ir tavo palikuonių po tavęs.
Aš duosiu tau ir tavo palikuonims po tavęs kraštą, – kuriame gyveni kaip ateivis, – visą Kanaano kraštą kaip amžiną nuosavybę. Aš būsiu jų Dievas”.

Dievas kalbėjo Abraomui “O tu savo ruožtu laikysies mano sandoros, tu ir tavo palikuonys po tavęs per savo kartas.
Tokia yra mano sandora, kurios laikysies, tarp manęs ir tavęs ir tavo palikuonių po tavęs kiekvienas vyriškis iš jūsų bus apipjaustytas.
Apipjaustysite apyvarpės odelę, ir tai bus ženklas sandoros tarp manęs ir jūsų.
Per jūsų kartas kiekvienas vyriškis iš jūsų, sulaukęs aštuonių dienų, bus apipjaustytas; taip pat namuose gimęs vergas ar pirktinis iš pašaliečio, kuris nėra iš tavo palikuonių.
Abu – ir vergas, gimęs tavo namuose, ir nupirktas už tavo pinigus, – turi būti apipjaustyti. Taip bus mano sandora jūsų kūne amžina sandora”.
Neapipjaustytas vyriškis, – kiekvienas, kurio apyvarpės odelė nėra apipjaustyta, – tas asmuo bus nukirstas nuo savo giminės. Jis sulaužė mano sandorą”.

Dievas kalbėjo Abraomui “O savo žmonos Saros nebevadinsi Sarai, nes jos vardas Sara.
Aš ją palaiminsiu ir, be to, duosiu tau per ją sūnų. Aš ją laiminsiu, – ji duos pradžią tautoms, iš jos kils karaliai”.
Abraomas parpuolė veidu žemėn ir juokėsi, širdyje galvodamas “Argi gali kūdikis gimti šimtamečiui seniui? Argi gali Sara, būdama devyniasdešimties metų, gimdyti?
Abraomas tad Dievui ir sakė “O kad Išmaelis gyvuotų tavo malone!”
O Dievas tarė “O vis dėlto Sara pagimdys tau sūnų, ir tu pavadinsi jį Izaoku. Aš palaikysiu savo sandorą su juo kaip amžiną sandorą jo palikuonims.
Ir dėl Išmaelio tave išgirdau tikėk manimi, laiminsiu jį, padarysiu jį be galo gausingą. Jis bus dvylikos vadų tėvas, – padarysiu iš jo didelę tautą.
Bet savo sandorą aš palaikysiu su Izaoku, kurį Sara tau pagimdys šiuo laiku kitais metais”.
Vos pabaigęs kalbėtis, Dievas nukilo nuo Abraomo.

Tuomet Abraomas paėmė savo sūnų Išmaelį ir visus vergus, gimusius jo namuose bei pirktus jo pinigais, – visus Abraomo namų vyriškius, – ir tą pačią dieną, kaip Dievas jam buvo įsakęs, apipjaustė jų apyvarpės odelę.
Abraomas buvo devyniasdešimt devynerių metų, kai jam buvo apipjaustyta apyvarpės odelė.
O jo sūnus Išmaelis buvo trylikos metų, kai jam buvo apipjaustyta apyvarpės odelė.
Tą pačią dieną buvo apipjaustyti Abraomas ir Išmaelis.
Drauge su jais buvo apipjaustyti visi jo namų vyrai – vergai, gimę namuose, ir pirktiniai iš pašaliečių.

Abraomo svečiai
VIEŠPATS pasirodė jam prie Mamrės ąžuolų, sėdinčiam pačioje dienos kaitroje prie savo palapinės angos.
Jis pakėlė akis ir pamatė netoli savęs stovinčius tris vyrus. Juos pamatęs, jis nubėgo nuo palapinės angos jų pasitikti ir, nusilenkdamas iki žemės,
tarė “Mano viešpatie, jei randu malonę tavo akyse, neaplenk savo tarno.
Tebūna atnešta truputį vandens, – nusiplaukite kojas ir pailsėkite po medžiu.
Atnešiu kąsnį duonos, kad galėtumėte atsigaivinti. Tada galėsite toliau eiti, nes juk užsukote pas savo tarną”. Jie atsakė “Daryk, kaip sakai”.
Abraomas nuskubėjo į palapinę pas Sarą ir paliepė “Greitai įmaišyk tris saikus gerų miltų, išminkyk ir iškepk plokštainių”.
Abraomas nubėgo prie kaimenės, paėmė veršį, jauną ir rinktinį, padavė jį tarnui, kuris greitai jį paruošė.
Tuomet, paėmęs varškės bei pieno ir paruoštą veršieną, padėjo visa prieš juos, o pats tarnavo jiems valgant po medžiu.

“Kurgi tavo žmona Sara?” – jie paklausė. Jis atsakė “Va ten, palapinėje”.
Tuomet vienas jų tarė “Aš tikrai sugrįšiu pas tave šiuo laiku kitais metais, ir tavo žmona Sara turės sūnų”. Tuo tarpu Sara, stovėdama jam už nugaros prie palapinės angos, klausėsi.
Abraomas ir Sara buvo senyvo amžiaus, pažengę metuose. Sara jau buvo liovusis sirgti mėnesinėmis.
Sara tad juokėsi sau, sakydama “Tada, kai nuvytau, negi patirsiu malonumo – mano vyras toks senas?”
VIEŠPATS tarė Abraomui “Kodėl Sara juokiasi, sakydama ‘Nejau aš iš tikrųjų dar gimdysiu, būdama tokia sena?’
Argi yra Dievui negalimų dalykų? Aš sugrįšiu pas tave šiuo laiku kitais metais, ir Sara turės sūnų”.
O Sara gynėsi, sakydama “Aš nesijuokiau”, – nes ji buvo išsigandusi. Bet jis atsakė “Tu tikrai juokeisi”.

Abraomas užtaria Sodomą
Vyrai pakilo ir žvalgėsi, kaip eiti Sodomos link. Abraomas palydėdamas ėjo kartu su jais.
VIEŠPATS mąstė “Argi aš slėpsiu nuo Abraomo, ką žadu tuojau daryti,
žinodamas, kad Abraomas taps didele bei galinga tauta ir kad visos žemės tautos ras jame palaiminimą?
Juk aš išrinkau jį, kad galėtų pamokyti savo vaikus ir savo būsimą šeimą laikytis VIEŠPATIES kelio, darant kas teisu ir teisinga, idant VIEŠPATS galėtų įvykdyti Abraomui, ką jis yra jam pažadėjęs”.
Tuomet VIEŠPATS tarė “Šauksmas prieš Sodomą ir Gomorą taip padidėjo ir jų nuodėmė yra tokia sunki,
kad aš turėjau nužengti ir pamatyti, ar jie iš tikro elgėsi pagal mane pasiekusį šauksmą. O jei ne, aš žinosiu”.

Iš ten tat du vyrai pasuko ir ėjo Sodomos link. Tuo tarpu Abraomas pasiliko stovėti prieš VIEŠPATĮ.
Abraomas priėjo arčiau ir tarė “Argi iš tikrųjų pražudysi teisųjį su nedorėliu?
Jei mieste rastųsi penkiasdešimt teisiųjų, nejau pražudytum tą vietą ir neatleistum jai dėl penkiasdešimties mieste esančių teisiųjų?
Ne tavo būdas daryti tokį dalyką – žudyti teisųjį su nedorėliu ir padaryti teisųjį lygų nedorėliui! Tai ne tavo būdas! Argi tas, kuris yra visos žemės Teisėjas, nesielgs teisingai?”
VIEŠPATS atsakė “Jei rasiu Sodomos mieste penkiasdešimt teisiųjų, dėl jų pasigailėsiu visos jų vietos”.
O Abraomas vėl tarė “Štai kaip drįstu kalbėti VIEŠPAČIUI, būdamas dulkė ir pelenai.
O jeigu trūktų penkių lig penkiasdešimties teisiųjų? Argi dėl tų penkių sunaikintum visą miestą?” Jis atsakė “Nesunaikinsiu, jei rasiu ten keturiasdešimt penkis”.
Bet jis vėl jam kalbėjo, sakydamas “O jei rastųsi ten keturiasdešimt?” Jis atsakė “Dėl keturiasdešimties to nedarysiu”.
“Tenesupyksta ant manęs VIEŠPATS, – jis tarė, – jei aš vėl kalbu. O jei ten rastųsi trisdešimt?” Jis atsakė “To nedarysiu, jeigu ten rasiu trisdešimt”.
Jis tarė “Štai kaip drįstu kalbėti VIEŠPAČIUI. O jei ten rastųsi dvidešimt?” Jis atsakė “Ir dėl dvidešimties jo nesunaikinsiu”.
Tuomet jis tarė “Tenesupyksta ant manęs VIEŠPATS, jei dar vieną kartą kalbėsiu. O jei ten rastųsi dešimt?” “Jo nesunaikinsiu dėl dešimties,” – jis atsakė.

Baigęs kalbėtis su Abraomu, VIEŠPATS nuėjo savo keliu, o Abraomas parėjo į savo gyvenvietę.

Sodomos sunaikinimas
Anie du angelai atėjo į Sodomą vakare. Lotas sėdėjo Sodomos vartuose. Juos pamatęs, Lotas pakilo jų pasveikinti ir, nusilenkdamas iki žemės,
tarė “Mano viešpačiai, prašyčiau užsukti į savo tarno namus pernakvoti ir nusiplauti kojas. Anksti galėsite atsikelti ir keliauti toliau savo keliu”. Bet jie atsakė “Ne. Praleisime naktį aikštėje”.

O jis taip labai juos kvietė, kad jie pasuko pas jį ir įėjo į jo namus. Jis tada paruošė jiems vaišes, iškepė neraugintos duonos, ir jie papietavo.
Bet jiems dar neatsigulus, miesto vyrai – Sodomos vyrai, jauni ir seni, – visi žmonės iki paskutinio, – apsupo namus
ir šaukė Lotui “Kur tie vyrai, atėjusieji pas tave šį vakarą? Atvesk juos mums, kad galėtume juos pažinti”.
Lotas išėjo pas juos už durų ir, uždaręs už savęs duris,
kalbėjo “Maldauju, mano broliai, nesielkite nedorai!
Štai aš turiu dvi dukteris, kurios dar nėra pažinusios vyro. Leiskite man jas jums atvesti, darykite su jomis, kaip jums patinka, tik nedarykite nieko aniems vyrams, nes jie įėjo po mano stogo pavėsiu”.
Bet jie atsakė “Pasitrauk į šalį! Šis žmogelis, – jie šaipėsi, – atkeliavo čionai kaip ateivis, o jau elgiasi kaip teisėjas! Dabar su tavimi pasielgsime pikčiau negu su jais!” Tuomet jie apniko su įniršiu Lotą ir prisigrūdo prie durų jų išlaužti.
Bet anie vyrai iškišo rankas, įtraukė Lotą pas save į vidų ir uždarė duris.
O žmones, esančius prie namų durų, – jaunus ir senus, – jie nuplieskė tokia akinančia šviesa, kad veltui jie stengėsi surasti duris.

Tuomet anie vyrai klausė Lotą “Ką daugiau iš savųjų turi čia? Žentus, sūnus, dukteris ir bet ką iš savųjų – išvesk juos iš šios vietos,
nes mes šią vietą tuojau sunaikinsime! Šauksmas prieš Sodomos žmones, pasiekęs VIEŠPATĮ, pasidarė toks garsus, kad VIEŠPATS atsiuntė mus jos sunaikinti”.
Lotas tada išėjo ir kalbėjosi su savo žentais, ketinančiais vesti jo dukteris “Kelkitės, išeikite iš šios vietos, nes VIEŠPATS tuojau sunaikins miestą”. Bet žentams atrodė, kad jis juokauja.

Rytui auštant, angelai ragino Lotą, sakydami “Skubėk, paimk savo žmoną ir abi čia esančias savo dukteris, kad nepražūtumėte už miesto kaltę”.
Bet jis vis delsė. Anie vyrai tad paėmė jį, jo žmoną ir abi jo dukteris už rankų, – VIEŠPATS buvo jam gailestingas, – išvedė jį saugiai už miesto.
Kai jie buvo išvedę juos už miesto, vienas jų tarė “Bėgdami gelbėkite savo gyvybę, atgal nesižvalgykite ir Lygumoje niekur nesustokite. Gelbėkitės kalnuose, kad nepražūtumėte!”
O Lotas jam atsakė “O ne, mano viešpatie!
Tikėk manimi, tavo tarnas rado malonės tavo akyse, ir tu parodei man didelį gerumą, išgelbėdamas mano gyvybę! Tačiau gelbėtis bėgdamas į kalnus aš nepajėgiu iš baimės, kad nelaimė mane užklups ir aš numirsiu.
Prašyčiau žiūrėti, va anas miestas yra gana arti nubėgti ir jis tokia maža vieta. Leisk man ten nubėgti, – jis tokia maža vieta, ar ne? – ten išliksiu gyvas!”
Jis atsakė “Labai gerai! Suteiksiu tau malonę ir šiuo atveju, – miesto, apie kurį kalbi, nesunaikinsiu.
Skubėk, gelbėkis ten, nes aš negaliu nieko daryti, kol tu ten nenueisi”. Todėl anas miestas buvo pavadintas Zoaru.
Saulė buvo pakilusi virš akiračio, kai Lotas atėjo į Zoarą.

Tuomet VIEŠPATS lijo ant Sodomos ir Gomoros siera ir ugnimi {nuo VIEŠPATIES iš dangaus}.
Jis sunaikino tuos miestus ir visą Lygumą drauge su visais miestų gyventojais ir žemės augmenija.
Ir jo žmona, eidama iš paskos, dairėsi atgal ir pavirto druskos stulpu.

Anksti rytą Abraomas nuskubėjo į tą vietą, kur buvo stovėjęs prieš VIEŠPATĮ,
ir, žvelgdamas žemyn Sodomos ir Gomoros bei viso Lygumos krašto link, jis matė tik kylančius nuo žemės dūmus, tarsi dūmus iš krosnies.

Taigi, kai Dievas naikino Lygumos miestus ir sugriovė miestus, kuriuose buvo gyvenęs Lotas, Dievas prisiminė Abraomą ir išgelbėjo Lotą iš tikros pražūties.

Loto dukterys
Lotas pakilo iš Zoaro ir apsigyveno kalnuose su savo dviem dukterimis. Zoare pasilikti bijojo. Gyveno tad su savo dviem dukterimis oloje.
Pirmagimė tarė jaunesniajai “Mūsų tėvas sensta, nėra kito vyro žemėje susidėti su mumis, kaip įprasta visame pasaulyje.
Eikš, nugirdykime savo tėvą vynu, – gulėsime su juo, idant turėtume palikuonį iš savo tėvo”.

Tą naktį juodvi nugirdė savo tėvą vynu, pirmagimė įėjo ir gulėjo su savo tėvu. Jis nežinojo nei kada ji atsigulė, nei kada ji atsikėlė.
Kitą dieną pirmagimė tarė jaunesniajai “Štai praėjusią naktį aš gulėjau su savo tėvu. Nugirdykime jį vynu ir šią naktį. Tu įeik ir gulėk su juo, idant turėtume palikuonį iš savo tėvo”.
Taigi juodvi nugirdė savo tėvą ir tą naktį. Jaunesnioji pakilo ir gulėjo su juo. O jis nežinojo nei kada ji atsigulė, nei kada ji atsikėlė.
Taigi abi Loto dukterys tapo nėščios iš savo tėvo.
Pirmagimė pagimdė sūnų ir pavadino jį Moabu, – jis yra dabartinių moabiečių protėvis.
Ir jaunesnioji pagimdė sūnų ir davė Ben-Ammi vardą, – jis yra dabartinių amoniečių protėvis.

Abraomas ir Abimelechas
Iš ten Abraomas keliavo Negebo srities link, įsikūrė tarp Kadešo ir Šuro. Gyvendamas Geraroje kaip ateivis,
Abraomas apie savo žmoną sakė “Ji yra mano sesuo”. Užtat Geraros karalius Abimelechas ją sau parsigabeno.
Naktį sapne Dievas atėjo pas Abimelechą ir jam sakė “Tu mirsi dėl moters, kurią pasiėmei, nes ji yra ištekėjusi moteris”.
O Abimelechas dar nebuvo jos palietęs, todėl jis tarė “Viešpatie, argi tu pražudytum nekaltą žmogų?
Argi ne jis pats man sakė ‘Ji yra mano sesuo’? Ir ji pati patvirtino ‘Jis yra mano brolis’. Kai tai padariau, mano širdis buvo dora ir rankos nekaltos”.
Tuomet sapne Dievas jam atsakė “Taip, aš žinojau, kad tu tai darai dora širdimi ir nekaltomis rankomis. Be to, aš pats sulaikiau tave, kad man nenusidėtum, todėl ir neleidau tau jos paliesti.
Dabar tad sugrąžink vyrui žmoną, – kadangi jis yra pranašas, jis tave užtars, – ir liksi gyvas. Bet jei nesugrąžinsi, žinok, kad tikrai mirsi – pražūsi tu pats ir visa, kas tau priklauso”.

Abimelechas atsikėlė anksti rytą, susišaukė visus savo tarnus ir jiems papasakojo visa, kas buvo įvykę. Žmonės buvo baimės priblokšti.
Tuomet Abimelechas pasišaukė Abraomą ir jam tarė “Ką tu mums padarei! Kuo aš tau nusidėjau, kad tu užtraukei man ir mano karalystei tokią didelę kaltę? Padarei man dalykų, kurie neturėtų būti daromi.
Ką gi tu sau manei, – klausė Abimelechas, – darydamas tokį dalyką?”
“Aš pamaniau, – atsakė Abraomas, – kad šioje vietoje visiškai nėra Dievo baimės ir jie mane užmuš dėl mano žmonos.
Be to, ji iš tikrųjų yra mano sesuo – duktė mano tėvo, nors ir ne mano motinos duktė. Ji tapo mano žmona.
Kai Dievas išvedė mane klajoti toli iš tėvo namų, aš jai sakiau ‘Prašyčiau tavęs, padaryk man šią malonę – į kokią tik vietą nueitume, apie mane visur sakyk jis yra mano brolis'”.

Abimelechas paėmė avių ir jaučių, vergų ir vergių ir davė juos Abraomui. Sugrąžino jam ir Sarą, jo žmoną.
“Mano kraštas yra prieš tavo akis, – tarė Abimelechas, – apsigyvenk, kur tik tau patiks”.
O Sarai sakė “Štai! Duodu tavo broliui tūkstantį sidabro gabalų. Tai tau tarnaus kaip apgynimas nuo visų, esančių su tavimi, – tu esi visiškai išteisinta”.
Tuomet Abraomas užtarė pas Dievą, ir Dievas išgydė Abimelechą. Jis pagydė ir Abimelecho žmoną, ir verges, idant vėl galėtų gimdyti,
nes VIEŠPATS buvo padaręs visas Abimelecho namų moteris visiškai nevaisingas dėl Saros, Abraomo žmonos.

Izaoko gimimas
VIEŠPATS pasielgė su Sara, kaip buvo sakęs, ir įvykdė, ką buvo pažadėjęs.
Sara pradėjo ir pagimdė Abraomui jo senatvėje sūnų tuo laiku, kurį Dievas buvo nurodęs.
Sūnui, kurį jam pagimdė Sara, Abraomas davė Izaoko vardą.
Abraomas apipjaustė savo sūnų Izaoką aštuntąją dieną, kaip jam buvo įsakęs Dievas.
Abraomas buvo šimto metų, kai jam gimė jo sūnus Izaokas.
O Sara sakė

“Dievas iškrėtė man juoką;
kas tik apie tai išgirs,
juoksis su manimi”.

Ir ji pridėjo
“Kas gi būtų galėjęs pasakyti Abraomui,
kad Sara žindys vaikus?
O vis dėlto pagimdžiau jam sūnų jo senatvėje”.

Vaikas augo ir buvo nujunkytas. Tą dieną, kai Izaokas buvo nujunkytas, Abraomas surengė didelį pokylį.

Hagaros ir Išmaelio išvarymas
Sara, pamačiusi egiptietės Hagaros sūnų, kurį ji buvo pagimdžiusi Abraomui, žaidžiantį su jos sūnumi Izaoku,
sakė Abraomui “Išvaryk šią vergę su jos sūnumi, nes tos vergės sūnus nesidalys paveldu su mano sūnumi Izaoku!”
Šis reikalas Abraomą labai kankino, nes jis lietė jo paties sūnų.
Bet Dievas tarė Abraomui “Nesikankink dėl berniuko ar dėl savo vergės. Ką tau sako Sara, daryk, kaip ji tau sako, nes per Izaoką bus tęsiami tavo palikuonys.
Bet ir vergės sūnų padarysiu didele tauta, nes ir jis yra tavo palikuonis”.

Abraomas pakilo anksti rytą, paėmė šiek tiek duonos bei vandenmaišį ir padavė Hagarai. Užkėlęs juos jai ant pečių, drauge su vaiku ją išsiuntė. Išėjusi ji klajojo Beer-Šebos dykumoje.

Išsibaigus vandenmaišyje vandeniui, ji pasodino vaiką po vienu krūmu,
paėjėjo į šalį ir atsisėdo priešais atstu maždaug per lanko šūvį, sakydama “Negaliu žiūrėti, kaip vaikas miršta”. Sėdėdama priešais, ji pravirko graudžiomis ašaromis.

Bet Dievas išgirdo berniuko verksmą, ir Dievo angelas iš dangaus pašaukė Hagarą, klausdamas “Hagara, kas tau? Nebijok, nes Dievas išgirdo berniuko verksmą iš ten, kur jis yra.
Eikš, pakelk berniuką ir paimk jį už rankos, nes aš iš jo padarysiu didelę tautą”.
Tuomet Dievas atvėrė jai akis, ir ji pamatė vandens šaltinį. Nuėjusi prisėmė vandenmaišį vandens ir pagirdė berniuką.

Dievas buvo su berniuku, jam augant. Jis gyveno dykumoje ir tapo įgudęs lankininkas.
Parano dykuma buvo jo namai. Jo motina gavo jam žmoną iš Egipto žemės.

Abraomo ir Abimelecho sandora
Atsitiko, kad tuo metu Abimelechas ir jo kariuomenės vadas Fikolas sakė Abraomui “Dievas yra su tavimi, kad ir ką tu darytum.
Todėl prisiek man šioje vietoje dabar Dievo vardu, kad nesielgsi su manimi ar su mano pažįstamais ir giminėmis apgaulingai, bet elgsiesi taip palankiai su manimi ir su kraštu, kuriame gyveni kaip ateivis, kaip aš elgiausi su tavimi”.
Abraomas atsakė “Aš prisiekiu!”

Kai Abraomas pareiškė skundą Abimelechui dėl vandens šulinio, kurį buvo užgrobę Abimelecho tarnai,
Abimelechas atsakė “Aš nežinau, kas tai padarė. Iš tikrųjų tu man nieko apie tai nepranešei, o aš iki šiai dienai apie tai nebuvau girdėjęs”.
Abraomas paėmė avių ir jaučių, davė juos Abimelechui, ir juodu sudarė sutartį.
Tuomet Abraomas atskyrė iš kaimenės septynis ėriukus.
Abimelechas klausė Abraomą “Ką reiškia šie septyni atskirtieji ėriukai?”
Jis atsakė “Tu priimsi šiuos septynis ėriukus iš mano rankų, idant būtum man liudytojas, kad aš iškasiau šį šulinį”.
Todėl ta vieta buvo pavadinta Beer-Šeba, nes ten jiedu padavė priesaiką.

Taigi, sudarę Beer-Šeboje sutartį, Abimelechas ir jo kariuomenės vadas Fikolas pakilo ir sugrįžo į filistinų kraštą.
O {Abraomas} pasodino Beer-Šeboje tamariską ir ten šaukėsi VIEŠPATIES, Dievo Amžinojo, vardo.
Filistinų krašte Abraomas gyveno kaip ateivis ilgą laiką.

Abraomo auka ir bandymas
Po šių įvykių Dievas išbandė Abraomą. Jis tarė jam “Abraomai!” Jis atsiliepė “Aš čia!”-
“Paimk savo sūnų, – jis tęsė, – savo vienatinį sūnų Izaoką, kurį myli, nueik į Morijos kraštą ir paaukok jį kaip deginamąją auką ten viename kalne, kurį aš tau nurodysiu”.

Pakilęs anksti rytą, pasibalnojo savo asilą, pasiėmė su savimi du tarnus ir savo sūnų Izaoką. Prisiskaldęs malkų deginamajai aukai, jis leidosi kelionėn į vietą, apie kurią buvo jam kalbėjęs Dievas.
Trečią dieną Abraomas pakėlė akis ir iš tolo pamatė tą vietą.
“Pabūkite čia su asilu, – jis paliepė tarnams, – berniukas ir aš kopsime ten. Pagarbinsime ir tada sugrįšime pas jus”.

Abraomas paėmė malkas deginamajai aukai ir uždėjo jas ant pečių savo sūnui Izaokui, o ugnį ir peilį nešėsi pats. Jiedu keliavo toliau.
Izaokas kreipėsi į savo tėvą Abraomą “Tėve!” “Aš čia, mano sūnau”, – atsiliepė. Jis tarė “Ugnies ir malkų yra, bet kurgi avis deginamajai aukai?”
Abraomas atsakė “Dievas pats parūpins avį deginamajai aukai, mano sūnau”. Ir jiedu drauge ėjo toliau.

Jiedu atėjo į vietą, apie kurią buvo kalbėjęs jam Dievas. Abraomas pastatė ten aukurą ir sukrovė malkas. Jis surišo savo sūnų Izaoką ir paguldė jį ant aukure sukrautų malkų.
Tuomet Abraomas ištiesė savo ranką ir pakėlė peilį, kad nužudytų savo sūnų.
Bet VIEŠPATIES angelas sušuko jam iš dangaus, tardamas “Abraomai! Abraomai!” – “Aš čia!” – jis atsiliepė.
“Nekelk rankos prieš berniuką, – tęsė, – nieko jam nedaryk! Dabar aš žinau, kad tu bijai Dievo, nes neatsisakei atiduoti man savo vienatinio sūnaus”.
Kai Abraomas pakėlė akis, jis pamatė aviną, ragais įstrigusį krūme. Abraomas tada priėjo, paėmė aviną ir paaukojo jį kaip deginamąją auką vietoj savo sūnaus.
O tą vietą Abraomas pavadino “VIEŠPATS parūpins” vardu, kaip ir nūdien yra sakoma “VIEŠPATIES kalne bus parūpinta”.

VIEŠPATIES angelas pašaukė Abraomą iš dangaus antrąkart
ir tarė “Prisiekiau pačiu savimi, – tai VIEŠPATIES žodis, – kadangi tu tai padarei, neatsisakei atiduoti savo vienatinio sūnaus,
todėl aš tikrai laiminsiu tave ir padarysiu tavo palikuonis tokius gausius, kaip dangaus žvaigždės ir pajūrio smiltys. Tavo palikuonys užims savo priešų vartus ir
visos tautos žemėje ras sau palaiminimą per tavo palikuonis, nes tu buvai klusnus mano balsui”.

Abraomas tada sugrįžo pas tarnus. Jie pakilo ir drauge nuėjo į Beer-Šebą. Ir Abraomas likosi gyventi Beer-Šeboje.

Nahoro palikuonys
Atsitiko, kad po šių įvykių Abraomas gavo žinią “Milka irgi pagimdė vaikų tavo broliui Nahorui
pirmagimį Uzą, jo brolį Buzą, Aramo tėvą Kemuelį,
Kesedą, Hazo’ą, Pildašą, Jidlafą ir Betuelį”.
Betueliui gimė Rebeka. Šiuos aštuonis pagimdė Milka Abraomo broliui Nahorui.
O jo sugulovė, vardu Reuma, irgi pagimdė vaikų Tebą, Gahamą, Tahašą ir Maaką.

Tikėjimo protėvių kapai
Saros gyvenimas – Sara gyveno šimtą dvidešimt septynerius metus.
Sara mirė Kirjat-Arbos mieste {tai yra Hebrone}, Kanaano krašte. Abraomas Sarą apverkė ir apraudojo.
Pasitraukdamas nuo savo mirusiosios, jis kreipėsi į hetitus
“Nors esu svetimšalis ir ateivis, gyvenantis tarp jūsų, parduokite man vietą kapui pas jus, kad galėčiau išnešti savo mirusiąją ir palaidoti”.
Hetitai Abraomui atsakė
“Viešpatie, klausykis mūsų! Tu esi tarp mūsų Dievo išrinktasis. Laidok savo mirusiąją rinktinėse mūsų kapinėse. Niekas iš mūsų neatsakys tau savo kapo tavo mirusiajai palaidoti”.
Abraomas atsikėlė, nusilenkė hetitams, krašto gyventojams,
ir jiems tarė “Jeigu jūs sutinkate, kad aš išneščiau savo mirusiąją palaidoti, tai paklausykite manęs ir užtarkite mane pas Zoharo sūnų Efroną.
Teparduoda jis man Machpelos olą, kuri jam priklauso. Ji yra jo lauko pakraštyje. Teparduoda man ją už visą kainą kapavietei tarp jūsų”.
O Efronas sėdėjo tarp hetitų. Hetitas Efronas atsakė Abraomui, girdint visiems hetitams – visiems, ėjusiems pro jo miesto vartus, tardamas
“O ne, mano viešpatie, klausykis manęs! Aš duodu tau tą. Palaidok savo mirusiąją”.
Tuomet Abraomas nusilenkė krašto gyventojams
ir tarė Efronui, girdint visiems krašto gyventojams lauką ir duodu tau olą, esančią jame. Aš tau ją duodu savo tautiečių akivaizdoje “A, kad tu manęs paklausytum! Aš duosiu tau lauko kainą. Priimk ją nuo manęs, kad galėčiau ten palaidoti savo mirusiąją”.
Abraomui Efronas atsakė
“Mano viešpatie, paklausyk manęs! Žemės laukas vertas keturių šimtų sidabrinių šekelių – kas tai mudviem, ar ne tiesa? Eik ir laidok savo mirusiąją”.
Abraomas susiderėjo su Efronu dėl kainos. Abraomas tat atsvėrė Efronui sidabrą, kurį jis buvo išsilygęs hetitams girdint, – keturis šimtus sidabrinių šekelių, pagal įprastinius pirklių svarsčius.

Tokiu būdu Efrono laukas Machpeloje, priešais Mamrę, – laukas su ola jame ir visais tame lauke esančiais medžiais, – perėjo
Abraomui kaip jo nuosavybė hetitų akivaizdoje – akivaizdoje visų, ėjusių pro jo miesto vartus.
Tada Abraomas palaidojo savo žmoną Machpelos lauko oloje, priešais Mamrę {tai yra Hebroną}, Kanaano krašte.
Laukas ir ola perėjo iš hetitų į Abraomo nuosavybę kaip kapavietė.

Izaokas ir Rebeka
Abraomas buvo senas ir nugyvenęs daug metų. O VIEŠPATS Abraomą buvo laiminęs visapusiškai.
Abraomas tarė vyriausiajam savo namų tarnui, buvusiam visų jo turtų valdytoju “Padėk savo ranką po mano šlaunimi ,
ir aš prisaikdinsiu tave VIEŠPAČIU, dangaus Dievu ir žemės Dievu, kad tu neimsi žmonos mano sūnui iš kanaaniečių dukterų, tarp kurių aš gyvenu,
bet nuvyksi į mano paties kraštą, pas mano giminę ir parūpinsi žmoną mano sūnui Izaokui”.
Tarnas jam atsakė “O jei moteris nesutiktų sekti paskui mane į šį kraštą? Ar tada privalau nuvesti tavo sūnų į tą kraštą, iš kurio tu atėjai?”
Abraomas jam tarė “Jokiu būdu nevesk ten mano sūnaus!
VIEŠPATS, dangaus Dievas, kuris paėmė mane iš mano tėvo namų ir iš mano gimtojo krašto, kuris priesaika patvirtino man padarytą pažadą ‘Tavo palikuonims aš duosiu šį kraštą’, jis nusiųs angelą pirma tavęs, ir tu gausi iš ten žmoną mano sūnui.
O jei moteris nesutiktų sekti paskui tave, tuomet tu būsi laisvas nuo šios mano priesaikos, betgi mano sūnaus ten atgal nevesk!”
Tarnas tad padėjo savo ranką po savo šeimininko Abraomo šlaunimi ir prisiekė jam.

Tuomet tarnas paėmė dešimt savo šeimininko kupranugarių ir, pasiėmęs su savimi iš savo šeimininko visokių rinktinių dovanų, išvyko ir atkeliavo į Nahoro miestą Aram-Naharajimuose.
Jis suklupdė kupranugarius už miesto prie šulinio. Diena slinko vakarop. Tuo metu paprastai moterys išeidavo semti vandens.
Tuomet jis meldėsi “VIEŠPATIE, mano šeimininko Abraomo Dieve, suteik sėkmę šią dieną man ir parodyk ištikimą meilę mano šeimininkui Abraomui.
Aš stoviu čia prie šulinio, o miestiečių dukros štai ateina vandens semtis.
Jei mergaitė, kurios paprašysiu ‘Prašyčiau palenkti savo ąsotį, duoti man atsigerti’, – atsakytų ‘Gerk, aš ir tavo kupranugarius pagirdysiu’, – tebūna ji ta, kurią tu paskyrei savo tarnui Izaokui. Tokiu būdu aš žinosiu, kad tu parodei ištikimą meilę mano šeimininkui”.

Vos tik jam pabaigus tarti šiuos žodžius, atėjo Rebeka, Abraomo brolio Nahoro žmonos Milkos sūnaus Betuelio duktė, su ąsočiu ant peties.
Mergina buvo labai graži, vyro nepažinta mergaitė. Ji nusileido žemyn prie šulinio, prisipildė ąsotį ir išlipo.
Tuomet tarnas, pribėgęs jos pasitikti, paprašė “Prašyčiau man duoti gurkšnelį vandens iš savo ąsočio”.
“Gerk, mano viešpatie”, – ji atsakė ir, skubiai nukėlusi ąsotį ant savo rankos, davė jam gerti.
Jam sočiai atsigėrus, ji tarė “Pasemsiu ir tavo kupranugariams, kad ir jie atsigertų”.
Skubiai išpylusi savo ąsotį į lovį, ji vėl bėgo prie šulinio daugiau vandens semti, kol prisėmė visiems jo kupranugariams.
Tuo tarpu anas vyras ją stebėjo tylomis, norėdamas žinoti, ar VIEŠPATS padarė jo kelionę sėkmingą, ar ne.

Kupranugariams atsigėrus, anas vyras paėmė auksinį žiedą nosiai, sveriantį pusę šekelio, ir dvi apyrankes jos rankoms, sveriančias dešimt auksinių šekelių.
“Prašyčiau man pasakyti, – klausė jis, – kieno tu duktė? Ar yra vietos tavo tėvo namuose mums pernakvoti?”
Ji atsakė “Aš esu duktė Betuelio, Milkos sūnaus, kurį ji pagimdė Nahorui”.
Ir ji tęsė “Mes turime apsčiai šiaudų ir pašaro namuose, taip pat ir vietos nakvynei”.
Anas vyras žemai nusilenkė ir pagarbino VIEŠPATĮ,
tardamas “Tebūna pagarbintas VIEŠPATS, mano šeimininko Abraomo Dievas, kuris niekad nepagailėjo savo gerumo ir ištikimybės mano šeimininkui, nes VIEŠPATS mane atvedė tiesiai į mano šeimininko brolio namus”.

Tuomet mergaitė nubėgo ir visa tai papasakojo savo motinos šeimynai.
Rebeka turėjo brolį, vardu Labanas. Labanas išskubėjo pas vyrą prie šulinio,
kai tik pamatė žiedą nosiai bei apyrankes ant sesers rankų ir išgirdo savo sesers Rebekos žodžius “Taip tas vyras man kalbėjo”. Kai atėjo pas vyrą, rado jį tebestovintį šalia kupranugarių prie šaltinio.
“Užeik, VIEŠPATIES palaimintasis! Kodėl dar stovi lauke, kai tau prirengiau namus ir vietą kupranugariams?”
Vyras tat užėjo į namus, ir nuo kupranugarių buvo nuimtos naštos. Kupranugariai buvo pašerti šiaudais ir pašaru, o jam ir vyrams, esantiems su juo, atnešta vandens kojoms nusiplauti.
Bet kai jam buvo paduota valgyti, jis tarė “Aš nieko nevalgysiu, kol nepasakysiu, ką turiu pasakyti”. Labanas atsakė “Kalbėk!”

“Aš esu Abraomo tarnas, – jis pradėjo, –
VIEŠPATS mano šeimininką apsčiai palaimino, ir jis tapo turtingas davė jam avių ir galvijų, sidabro ir aukso, vergų ir vergių, kupranugarių ir asilų.
Sara, mano šeimininko žmona, būdama senyvo amžiaus, pagimdė mano šeimininkui sūnų, kuriam jis paskyrė visa, ką turi.
Mano šeimininkas prisaikdino mane, tardamas ‘Neimsi žmonos mano sūnui iš dukterų kanaaniečių, kurių krašte gyvenu,
bet nuvyksi į mano tėvo namus, pas mano giminę, ir gausi žmoną mano sūnui’.
Aš sakiau savo šeimininkui ‘O jei moteris nesutiktų sekti paskui mane?’.
Betgi jis man sakė ‘VIEŠPATS, kurio keliais aš ėjau, pasiųs savo angelą su tavimi ir padarys tavo kelionę sėkmingą. Tu gausi žmoną mano sūnui iš mano giminės, iš mano tėvo namų.
Nuo mano priesaikos būsi laisvas tik tada, kai nuvyksi pas mano giminę. Net jeigu jie ir atsisakytų, būsi laisvas nuo mano priesaikos’.

Kai atvykau šiandien prie šaltinio, meldžiausi ‘VIEŠPATIE, mano šeimininko Dieve, tebūna tavo valia padaryti mano kelionę sėkmingą!
Aš stoviu čia prie vandens šaltinio. Tebūna ta jauna moteris, atėjusi semtis vandens, kurios aš paprašysiu ‘Prašyčiau pagirdyti mane gurkšniu vandens iš savo ąsočio’,
ir kuri man atsakys ‘Atsigerk tu pats, aš pasemsiu vandens ir tavo kupranugariams’, – tebūna ji ta moteris, kurią VIEŠPATS paskyrė mano šeimininko sūnui’.

Man dar nebaigus širdyje kalbėti, išėjo Rebeka su savo ąsočiu ant peties. Ji nulipo prie šaltinio ir pasisėmė vandens. Aš jos paprašiau ‘Prašyčiau man duoti atsigerti’.
Ji skubiai nukėlė savo ąsotį nuo peties ir tarė ‘Gerk! Aš pagirdysiu ir tavo kupranugarius’. Aš atsigėriau, ji pagirdė ir mano kupranugarius.
Tuomet aš jos ir paklausiau ‘Kieno tu būsi duktė?’ O ji atsakė ‘Betuelio, Nahoro sūnaus, kurį Milka jam pagimdė’. Užkabinau tat jai ant nosies žiedą ir užmoviau jai ant rankų apyrankes.
Žemai nusilenkiau ir pagarbinau VIEŠPATĮ, mano šeimininko Abraomo Dievą, atvedusį mane tiesiu keliu gauti mano šeimininko giminaičio dukters jo sūnui.
O dabar, jeigu ketinate parodyti mano šeimininkui ištikimą gerumą, man sakykite, ir jeigu ne, man sakykite, idant galėčiau pasukti į kairę ar į dešinę”.

Tuomet Labanas ir Betuelis atsakė “Reikalas yra VIEŠPATIES nuspręstas. Mes negalime nieko tau sakyti nei prieš, nei už.
Štai Rebeka stovi prieš tave, paimk ją ir keliauk. Tebūna ji tavo šeimininko sūnaus žmona, kaip VIEŠPATS kalbėjo”.

Kai Abraomo tarnas išgirdo šiuos žodžius, jis parpuolė kniūbsčias prieš VIEŠPATĮ.
Tada tarnas ištraukė sidabro ir aukso brangenybes bei drabužius ir juos įteikė Rebekai. Jis davė taip pat brangių dovanų jos broliui ir motinai.

Tuomet jis ir jo palydovai valgė ir gėrė. Jie ten ir pernakvojo. Kai jie atsikėlė ryto metą, jis tarė “Leiskite mane atgal pas savo šeimininką”.
Bet jos brolis ir motina sakė “Tepabūna mergaitė su mumis dar kiek, bent dešimt dienų, o paskui tegu keliauja”.
“Neužlaikykite manęs, – jis prašėsi, – kadangi VIEŠPATS padarė mano kelionę sėkmingą. Leiskite tat man grįžti pas savo šeimininką”.
Jie atsakė “Pasišaukime mergaitę, paklauskime, ką ji sakys”.
Pasišaukę Rebeką, jie klausė “Ar nori eiti su šiuo vyru?” Ji atsakė “Eisiu”.
Tuomet jie išleido savo seserį Rebeką kartu su žindyve, drauge su Abraomo tarnu ir jo vyrais.
Laimindami Rebeką, jie sakė jai

“Tu, mūsų sesuo,
tapk tūkstančiais miriadų!
Tepaima tavo palikuonys
savo priešų vartus”.

Tuomet Rebeka ir jos tarnaitės pakilo, užsėdo ant kupranugarių ir sekė paskui vyrą. Tarnas tada paėmė Rebeką ir išvyko.

O Izaokas buvo ką tik sugrįžęs iš Beer-Lahai-Roi apylinkės ir apsigyvenęs Negebe.
Vieną dieną vakarop Izaokas vaikštinėjo laukuose ir, pakėlęs akis, pamatė besiartinančius kupranugarius.
Ir Rebeka pakėlė akis ir pamatė Izaoką. Skubiai nulipusi nuo kupranugario,
ji klausė tarną “Kas tas vyras, einantis mūsų link, ten lauke?” Tarnas tarė “Tai yra mano šeimininkas”. Tuomet ji, paėmusi šydą, apsidengė.

Tarnas papasakojo Izaokui visa, ką jis buvo atlikęs.
Izaokas tuomet nuvedė ją į savo motinos Saros palapinę, vedė Rebeką, ir ji tapo jo žmona. Izaokas ją mylėjo ir rado paguodos po savo motinos mirties.

Keturos palikuonys
Abraomas vedė kitą žmoną, vardu Ketura.
Ji pagimdė jam Zimraną, Jokšaną, Medaną, Midjaną, Išbaką ir Šuahą.
Jokšanui gimė Šeba ir Dedanas. Dedano palikuonys buvo ašurimai, letušimai ir leumimai.
Midjano palikuonys buvo Efa, Eferis, Hanochas, Abida ir Eldaa. Jie visi buvo Keturos palikuonys.

Abraomas paliko visa, ką turėjo, savo sūnui Izaokui.
O savo sugulovių vaikams Abraomas davė dovanų dar prie savo gyvos galvos, prieš juos išsiųsdamas tolyn nuo savo sūnaus Izaoko rytų link, į Kedemo kraštą.

Abraomo mirtis
Visa Abraomo gyvenimo trukmė buvo šimtas septyniasdešimt penkeri metai.
Jis atsikvėpė paskutinį kartą, mirdamas laimingoje senatvėje, sulaukęs ilgo amžiaus, ir buvo suvienytas su savo gimine.
Izaokas ir Išmaelis, jo sūnūs, palaidojo jį Machpelos oloje, Efrono, hetito Zoharo sūnaus, lauke, esančiame į rytus nuo Mamrės, –
tame lauke, kurį Abraomas nupirko iš hetitų. Abraomas ir jo žmona Sara buvo ten palaidoti.
Po Abraomo mirties Dievas laimino jo sūnų Izaoką. Izaokas apsigyveno prie Beer- Lahai-Roi vietovės.

Išmaelio palikuonys
Toks yra kartų sąrašas Abraomo sūnaus Išmaelio, kurį Abraomui pagimdė egiptietė Hagara, Saros vergė.
Šie yra Išmaelio sūnų vardai, pagal jų gimimo eilę Nebajotas, Išmaelio pirmagimis, Kedaras, Adbėelis, Mibsamas,
Mišma, Duma, Masa,
Hadadas, Tema, Jeturas, Nafišas ir Kedma.
Šie yra Išmaelio sūnūs ir šie yra jų vardai, pagal jų gyvenvietes ir stovyklas, – dvylika vadų, pagal jų gentis.

{Išmaelis gyveno šimtą trisdešimt septynerius metus. Kai atsikvėpė paskutinį kartą ir mirė, jis buvo suvienytas su savo gimine.}

Jie klajojo nuo Havilos prie Šuro, esančio netoli Egipto, iki pat Asirijos. Kiekvienas jų statėsi stovyklas šalia visų savo giminių.

IZAOKAS IR JOKŪBAS

Esavo ir Jokūbo gimimas
Ši yra Abraomo sūnaus Izaoko šeimos istorija. Abraomui gimė Izaokas.
Izaokas buvo keturiasdešimties metų, kai vedė Rebeką, aramiečio Betuelio iš Padan-Aramo dukterį, o aramiečio Labano seserį.
Izaokas maldavo VIEŠPATĮ už savo žmoną, kadangi ji buvo nevaisinga. VIEŠPATS išklausė jo maldą, ir jo žmona Rebeka tapo nėščia.
Bet kūdikiai taip grūmėsi vienas su kitu jos įsčiose, kad ji prasitarė “Jei taip, kam aš dar gyvenu?” Ji tat nuėjo VIEŠPATIES pasiteirauti.
O VIEŠPATS jai atsakė

“Dvi gentys yra tavo įsčiose,
dvi atskiros tautos kils iš tavęs.
Bet viena tauta bus stipresnė už kitą,
vyresnioji tarnaus jaunesniajai”.

Atėjus metui jai gimdyti, paaiškėjo, kad jos įsčiose buvo dvyniai!
Pirmasis buvo rusvas, o visas jo kūnas buvo tarsi plaukuota skraistė. Užtat jie pavadino jį Esavu.
Tada išėjo jo brolis, laikantis ranka Esavo kulną. Užtat jie pavadino jį Jokūbu. Izaokas buvo šešiasdešimties metų, kai jiedu gimė.

Kai berniukai užaugo, Esavas buvo įgudęs medžiotojas, laukus mėgstąs vyras, o tuo tarpu Jokūbas buvo tylus, mėgstąs būti namie prie palapinių.
Izaokas mylėjo Esavą, nes mėgo žvėrieną, bet Rebeka mylėjo Jokūbą.

Kartą, Jokūbui verdant sriubą, Esavas parėjo iš laukų. Jis buvo labai išalkęs.
Esavas Jokūbui tarė “Labai prašau duoti man pasrėbti to raudono viralo, nes esu baisiai išalkęs!”{Todėl Esavas buvo vadinamas Edomu.}
“Parduok man pirmiau savo pirmagimystę”, – atsakė Jokūbas.
Esavas tarė “Štai! Aš prie mirties, kas man iš pirmagimystės?”
Bet Jokūbas užsispyrė “Pirmiau turi man prisiekti”. Jis tada prisiekė ir pardavė savo pirmagimystę Jokūbui.
Tuomet Jokūbas davė Esavui duonos ir lęšių sriubos. Jis pavalgė, atsigėrė, pakilo ir nuėjo sau. Tiek Esavui terūpėjo jo pirmagimystė.

Izaokas keliauja į Gerarą
Krašte kilo badas, – skirtingas nuo ankstesnio bado, kilusio Abraomo dienomis, – ir Izaokas išsikėlė į Gerarą pas filistinų karalių Abimelechą.
VIEŠPATS buvo jam pasirodęs ir sakęs “Neik į Egiptą. Įsikurk krašte, kurį aš tau nurodysiu.
Gyvenk tame krašte kaip ateivis. Aš būsiu su tavimi ir laiminsiu tave. Juk tau ir tavo palikuonims atiduosiu visus šiuos kraštus, idant įvykdyčiau priesaiką, duotą tavo tėvui Abraomui.
Aš padarysiu tavo palikuonis tokius gausius kaip dangaus žvaigždės, atiduosiu visus šiuos kraštus tavo palikuonims, idant visos tautos rastų per tavo palikuonis sau palaiminimą
dėl to, kad Abraomas pakluso mano balsui ir vykdė, ką buvau jam paliepęs mano įsakymus, mano nuostatus ir mano įstatymus”.

Izaokas todėl ir apsigyveno Geraroje.
Kai vietiniai vyrai ėmė teirautis apie jo žmoną, jis sakydavo “Ji mano sesuo”. Mat jis baiminosi sakyti “Mano žmona”, – manydamas sau “Šie vietiniai vyrai gali mane užmušti dėl Rebekos, nes ji tokia graži”.
Atsitiko, kad jam ten ilgesnį laiką pagyvenus, kartą karalius Abimelechas, žiūrėdamas pro langą, pamatė jį glamonėjantį savo žmoną Rebeką.
Abimelechas pasišaukė Izaoką ir sakė “Tikrai ji tavo žmona! Dėl ko tat sakei ‘Ji mano sesuo’? Izaokas jam atsakė “Dėl to, kad aš maniau, jog per ją galiu netekti gyvybės”.
O Abimelechas tarė “Ką tu mums padarei! Kas nors iš žmonių galėjo su tavo žmona prigulti, ir tu mums kaltę būtumei užtraukęs!”
Todėl Abimelechas įspėjo visus žmones, tardamas “Kas užgautų šį vyrą ar jo žmoną, tas bus nubaustas mirtimi”.

Izaokas tame krašte sėjo javus ir tais metais susilaukė šimteriopo derliaus. VIEŠPATS jį laimino,
ir žmogus praturtėjo. Jam vis labiau ir labiau sekėsi. Jis tapo labai turtingas,
įsigijo tiek avių bei galvijų kaimenių ir tokią gausią šeimyną, kad filistinai jam pavydėjo.
O filistinai, užpildami žemėmis, buvo užvertę visus šulinius, iškastus jo tėvo tarnų, tėvo Abraomo dienomis.
Ir Abimelechas sakė Izaokui “Pasitrauk nuo mūsų, nes pasidarei daug stipresnis už mus”.

Todėl Izaokas iš tenai ir pasitraukė. Pasistatė palapines Geraros slėnyje ir ten apsigyveno.
Izaokas atnaujino šulinius, iškastus jo tėvo Abraomo dienomis, – filistinai buvo juos užvertę po Abraomo mirties, – ir davė jiems tuos pačius vardus, kuriais buvo juos pavadinęs tėvas.
Bet kai Izaoko tarnai, kasdami tame slėnyje, aptiko šaltinio vandens šulinį,
Geraros kerdžiai susiginčijo su Izaoko kerdžiais, sakydami “Tas vanduo yra mūsų!” Todėl jis pavadino tą šulinį Eseko vardu, kadangi ten jie su juo ginčijosi.
Tada jie iškasė kitą šulinį. Ir dėl jo susiginčijo, užtat jį pavadino Sitna.
Jis iš ten išsikėlė ir iškasė dar kitą šulinį. Dėl jo jie nebesiginčijo. Užtat pavadino jį Rehobotais, sakydamas “Šį kartą VIEŠPATS davė mums šiame krašte apsčiai vietos daugintis”.

Iš čia jis nukilo į Beer-Šebą.
Tą pačią naktį pasirodė jam VIEŠPATS ir tarė

“Aš esu tavo tėvo Abraomo Dievas.
Nebijok, nes aš esu su tavimi!
Laiminsiu tave ir padauginsiu tavo palikuonis
dėl savo tarno Abraomo”.

Tenai jis pastatė aukurą ir šaukėsi VIEŠPATIES vardo. Ten pastatė ir savo palapinę, ten Izaoko tarnai ėmė kasti šulinį.

Sandora su Abimelechu
Ir Abimelechas atėjo pas jį iš Geraros su savo patarėju Ahuzatu ir savo kariuomenės vadu Fikolu.
Izaokas jų paklausė “Ko atėjote pas mane, nes manęs nekenčiate ir atstūmėte mane nuo savęs?”
Jie atsakė “Dabar mes aiškiai matome, kad VIEŠPATS yra su tavimi, todėl mes siūlome, kad sudarytumėm sutartį su priesaika tarp abiejų pusių – tarp tavęs ir mūsų. Sudarykime sandorą su tavimi,
kad tu nedarytum mums nieko pikta, lygiai kaip mes kad tavęs neužgavome, visad su tavimi tik gerai elgėmės ir leidome tau iškeliauti taikingai. Nuo dabar būk VIEŠPATIES palaimintasis!”
Jis iškėlė jiems vaišes, – jie valgė ir gėrė.
Rytą jie pakilo anksti ir prisiekė vienas kitam. Tuomet Izaokas su jais atsisveikino, ir jie atsiskyrė taikingai.
Atsitiko, kad tą pačią dieną Izaoko tarnai atėjo pas jį su žinia apie jų iškastą šulinį ir jam pranešė “Radome vandens!”
Jis pavadino jį Šiba. Todėl iki šios dienos ir miesto vardas yra Beer-Šeba.

Esavas buvo keturiasdešimties metų, kai vedė hetito Beerio dukterį Juditą ir hetito Elono dukterį Basematą.
Jos apkartino Izaoko ir Rebekos gyvenimą.

Izaokas palaimina Jokūbą
Kai Izaokas buvo senas ir jo akys buvo taip aptemusios, kad nebegalėjo matyti, jis pasišaukė savo vyresnįjį sūnų ir jam tarė “Mano sūnau!” O šis atsiliepė “Aš čia”.
Jam tarė “Matai, kad jau pasenau. Nežinau savo mirties dienos.
Taigi imk savo ginklus – strėlinę ir lanką, išeik į laukus ir sumedžiok man žvėrienos.
Tuomet paruošk man gardų valgį, kaip aš mėgstu, ir atnešk jį man pavalgyti, idant prieš mirdamas tau suteikčiau savo sielos palaiminimą”.

O Rebeka klausėsi, kai Izaokas kalbėjosi su sūnumi Esavu. Jam išėjus į laukus medžioti ir parnešti žvėrienos,
Rebeka tarė savo sūnui Jokūbui “Ką tik nugirdau tavo tėvą sakant tavo broliui Esavui
‘Parnešk žvėrienos ir paruošk man gardų valgį pavalgyti, idant tave prieš mirdamas palaiminčiau VIEŠPATIES akivaizdoje’.
O dabar, mano sūnau, paklausyk mano žodžio ir daryk, ką tau liepiu.
Nueik tu prie kaimenės ir parnešk man iš ten du geriausius ožiukus, o aš iš jų paruošiu tavo tėvui valgį, kaip jis mėgsta.
Tu nuneši jį savo tėvui pavalgyti, idant palaimintų tave prieš mirdamas”.
“Betgi mano brolis Esavas yra gauruotas vyras, – atsakė Jokūbas savo motinai Rebekai, – o aš juk plikas!
Jei mane tėvas apčiupinės, aš būsiu jo akyse sukčius ir užsitrauksiu ant savęs prakeikimą, o ne palaiminimą!”
O motina jam tarė “Tekrinta ant manęs tavo prakeikimas, mano sūnau. Tik paklausyk mano žodžio, eik ir juos man parnešk”.

Taigi jis nuėjo, paėmė ir parnešė juos savo motinai, o jo motina paruošė gardų valgį, kaip jo tėvas mėgo.
Tuomet Rebeka paėmė geriausius savo vyresniojo sūnaus Esavo drabužius, paliktus namie, ir apvilko jais savo jaunesnįjį sūnų Jokūbą.
Be to, jo rankas ir pliką kaklo dalį apdengė ožiukų kailiais.
Tada padavė savo sūnui Jokūbui į rankas gardųjį valgį ir duoną, kurią buvo iškepusi.

Jis įėjo pas tėvą ir tarė “Mano tėve!” – “Aš čia, – šis atsiliepė. – Kas tu esi, mano sūnau?”
Jokūbas tėvui atsakė “Aš esu Esavas, tavo pirmagimis. Padariau, kaip buvai man liepęs. O dabar prašyčiau sėstis ir pavalgyti mano žvėrienos, idant man suteiktum savo sielos palaiminimą”.
Bet Jokūbas savo sūnų paklausė “Kaipgi, mano sūnau, taip greitai suradai?” O jis atsakė “VIEŠPATS, tavo Dievas, suteikė man laimę”.
Tuomet Izaokas tarė Jokūbui “Eikš arčiau, kad galėčiau tave apčiupinėti ir žinoti, ar iš tikrųjų tu esi mano sūnus Esavas, ar ne”.
Jokūbas priėjo prie savo tėvo Izaoko, kuris jį apčiupinėjo ir tarė “Balsas yra kaip Jokūbo, bet rankos kaip Esavo”.
Taigi jo neatpažino, nes jo rankos buvo gauruotos, lygiai kaip ir jo brolio Esavo. Todėl jį ir palaimino.

Jis paklausė “Ar tu iš tikrųjų esi mano sūnus Esavas?” Ir kai Jokūbas atsakė “Aš esu”, –
jis tarė “Paduok man valgį, idant pavalgyčiau savo sūnaus žvėrienos ir tau suteikčiau savo sielos palaiminimą”. Jis padavė jam valgį, ir jis suvalgė, padavė jam vyną, ir jis išgėrė.
Tuomet jo tėvas Izaokas jam tarė “Mano sūnau, eikš arčiau ir pabučiuok mane”.
Kai Jokūbas priėjo arčiau ir jį pabučiavo, jis užuodė jo drabužių kvapą ir jį laimino, tardamas

“Ai, kvapas mano sūnaus
tarsi kvapas laukų,
kuriuos VIEŠPATS palaimino.

Teduoda tau Dievas iš dangaus rasos,
iš žemės derlingumo
ir apsčiai grūdų bei vyno.

Tetarnauja tau tautos
ir tesilenkia tau gentys.
Valdovu būk savo broliams, –
tesilenkia tau tavo motinos sūnūs.
Tebūna prakeiktas, kas tave keikia,
tebūna palaimintas, kas tave laimina!”

Vos tik Jokūbui palikus savo tėvą, kai Izaokas buvo pabaigęs laiminti Jokūbą, – parėjo iš medžioklės jo brolis Esavas.
Jis taip pat paruošė gardų valgį ir atnešė savo tėvui. “Teatsisėda mano tėvas, – tarė savo tėvui, – ir tepavalgo savo sūnaus žvėrienos, idant suteiktum man savo sielos palaiminimą”.
Jo tėvas Izaokas paklausė “O kas tu būsi?” “Tavo pirmagimis sūnus Esavas”, – jis atsakė.
Dabar Izaoką apėmė baisus drebulys. Jis ir vėl klausė “Betgi kas buvo anas, kuris sumedžiojo žvėrieną ir atnešė ją man? Be to, aš suvalgiau ją prieš tau ateinant ir jį palaiminau! Taip, jis bus palaimintas!”
Esavas, išgirdęs savo tėvo žodžius, pratrūko garsiu ir karčiu kukčiojimu ir sakė savo tėvui “Palaimink mane! Taip pat ir mane, tėve!”
Bet tėvas atsakė “Tavo brolis atėjo apgaulingai ir paėmė tavo palaiminimą”.
{Esavas} pratarė “Argi veltui jis buvo pavadintas Jokūbu? Juk mane jis du kartus apgavo! Pirma jis atėmė mano pirmagimystę, o dabar štai pasiėmė ir mano palaiminimą!” Jis pridėjo “Nejaugi nebeliko man jokio tavo palaiminimo?”
Izaokas atsakė Esavui “Matai, aš jį jau paskyriau tavo valdovu, padariau visus jo brolius jo tarnais ir jį praturtinau grūdais ir vynu. Ką tat dar begaliu padaryti tau, mano sūnau?”
Esavas maldavo savo tėvą “Nejau tik vieną palaiminimą teturi, tėve? Palaimink mane, taip pat ir mane, tėve!” {Izaokas nieko neatsakė}, o Esavas ėmė garsiai verkti.

Tuomet jo tėvas Izaokas jam atsakė
“Štai, tavo buveinė bus toli nuo žemės derliaus
ir toli nuo rasos iš aukšto dangaus.

Iš kalavijo gyvensi
ir savo broliui tarnausi.
Bet kai tu sukilsi,
nusimesi jo jungą nuo sprando”.

Esavas tat nekentė Jokūbo už palaiminimą, kurį jo tėvas buvo jam suteikęs. Esavas galvojo “Artinasi mano tėvo gedulo dienos, tuomet aš užmušiu savo brolį Jokūbą”.
Betgi vyresniojo sūnaus Esavo žodžiai buvo persakyti Rebekai. Ji pasišaukė savo jaunesnįjį sūnų ir jam pasakė “Štai tavo brolis Esavas niršta, norėdamas tave nužudyti.
Todėl dabar, mano sūnau, paklausyk manęs. Bėk tuojau pat pas mano brolį Labaną į Haraną.
Pasilik pas jį kurį laiką, kol atauš tavo brolio įtūžis,
kol tavo brolio įniršis ant tavęs atslūgs ir jis užmirš, ką tu jam padarei. Tuomet pasiųsiu ką nors tave iš ten parvesti. Kam gi turėčiau netekti judviejų abiejų tą pačią dieną!”

Jokūbas išsiunčiamas pas Labaną
Tuomet Rebeka kalbėjo Izaokui “Apkarto man gyvenimas dėl tų hetičių moterų. Jei ir Jokūbas vestų hetitę moterį, tokią kaip jos – kitą čiabuvę, kas gero man gyvenime beliktų?”
Izaokas tada pasišaukė Jokūbą, palaimino ir įsakė “Neimk žmonos iš kanaaniečių dukterų!
Keliauk tuojau pat į Padan-Aramą, į Betuelio, tavo motinos tėvo, namus ir ten paimk sau žmoną iš Labano, tavo motinos brolio, dukterų.
Telaimina tave Dievas Visagalis, tepadaro tave vaisingą ir gausų, idant taptum tautų bendrija.
Tesuteikia tau jis Abraomo palaiminimą – tau ir tavo palikuonims, idant paveldėtum kraštą, kuriame dabar gyveni kaip ateivis, – kraštą, kurį Dievas davė Abraomui”.
Izaokas išsiuntė Jokūbą, ir jis iškeliavo į Padan-Aramą pas Betuelio aramiečio sūnų Labaną, Rebekos, Jokūbo ir Esavo motinos, brolį.

O Esavas pastebėjo, kad Izaokas palaimino Jokūbą bei išsiuntė jį į Padan-Aramą gauti sau ten žmonos, kad, duodamas savo palaiminimą, įsakė “Neimk žmonos iš kanaaniečių dukterų”
ir kad Jokūbas, paklusdamas tėvui ir motinai, iškeliavo į Padan-Aramą.
Esavas tada pamatė, kad kanaanietės moterys labai nepatiko jo tėvui Izaokui.
Todėl Esavas nuėjo pas Išmaelį ir prie savo turimų žmonų dar paėmė sau žmona Abraomo sūnaus Išmaelio dukterį Mahalatą, Nebajoto seserį.

Jokūbo sapnas prie Bet-Elio
Jokūbas paliko Beer-Šebą ir leidosi Harano link.
Pasiekęs žinomą vietą, jis apsistojo nakvoti, nes saulė jau buvo nusileidusi. Paėmęs iš tos vietos akmenį, pasidėjo jį po galva ir toje vietoje atsigulė miegoti.
Jis sapnavo žiūri, laiptai stovi žemėje, o jų viršus siekia dangų, ir Dievo angelai jais laipioja aukštyn ir žemyn.
Žiūri, VIEŠPATS stovi prie jo ir sako “Aš esu VIEŠPATS, Dievas tavo senelio Abraomo ir Dievas Izaoko. Žemę, ant kurios guli, duosiu tau ir tavo palikuonims.
Tavo palikuonys bus tokie gausūs kaip žemės dulkės, tu išsiplėsi į vakarus ir rytus, į šiaurę ir pietus. Visos žemės gentys per tave ir tavo palikuonis ras sau palaiminimą.
Būk tikras, aš esu su tavimi! Globosiu tave, kur tik eitum, ir sugrąžinsiu tave į šią žemę. Niekad tavęs nepaliksiu, kol neįvykdysiu, ką tau pažadėjau”.

Jokūbas pabudo iš miego ir tarė “Iš tikrųjų VIEŠPATS yra šioje vietoje, bet aš to nežinojau!”
Drebulio krečiamas jis sakė “Kokia baugi ši vieta! Tai ne kas kita kaip Dievo namai ir dangaus vartai”.

Atsikėlęs anksti rytą, Jokūbas paėmė akmenį, kurį buvo pasidėjęs po galva, pastatė jį kaip paminklą ir užpylė ant jo viršaus aliejaus.
O tą vietą jis pavadino Bet-Eliu, nors ankstesnis to miesto vardas ir yra Luzas.
Tuomet Jokūbas padarė įžadą, sakydamas “Jei Dievas pasiliks su manimi, saugodamas mane kelionėje, kurią pradedu, ir duos man duonos valgyti ir drabužių apsivilkti,
idant sugrįžčiau ramybėje vėl į tėvo namus, tuomet VIEŠPATS bus mano Dievas,
ir šis akmuo, kurį pastačiau kaip paminklą, bus Dievo namai. O iš viso, ką tu man duodi, tikrai atseikėsiu tau dešimtinę”.

Jokūbas atkeliauja pas Labaną
Jokūbas vėl leidosi kelionėn ir nuėjo į rytiečių kraštą.
Ten laukuose jis pamatė šulinį. Trys avių kaimenės būriavosi prie šulinio, nes kaimenės buvo iš jo girdomos. Ant šulinio angos buvo užristas didžiulis akmuo.
Tik kai būdavo ten suvaromos visos kaimenės, piemenys nuritindavo akmenį nuo šulinio angos, pagirdydavo avis ir vėl užritindavo akmenį į savo vietą.

Jokūbas juos prakalbino “Mano broliai, iš kur jūs?” Tie atsakė “Iš Harano”.
“O gal pažįstate Labaną, Nahoro sūnų?” – jų paklausė. “Taip, pažįstame”, – jie atsakė.
Jis jų klausė “Kaip jo sveikata?” “Gera, jis sveikas, – jie atsakė, – štai jo duktė Rachelė ateina su savo avimis”.
Jis tarė “Štai diena dar ilga, dar ne laikas ginti gyvulius namo. Pagirdykite avis ir ginkite jas ganytis”.
“Mes negalime, – jie atsakė, – kol nėra suvarytos visos kaimenės. Tik tuomet nuritiname akmenį nuo šulinio angos ir pagirdome avis”.

Jokūbui dar su jais tebesikalbant, atėjo Rachelė su savo tėvo avimis. Ji buvo piemenaitė.
Kai tik Jokūbas pamatė Rachelę, savo motinos brolio Labano dukterį, ir savo motinos brolio Labano avis, jis priėjo, nuritino akmenį nuo šulinio angos ir pagirdė savo motinos brolio Labano kaimenę.
Tuomet Jokūbas pabučiavo Rachelę ir pravirko balsu.
Jokūbas pasisakė Rachelei, kad jis yra jos tėvo giminaitis, Rebekos sūnus. O ji nubėgo ir pasakė savo tėvui.

Išgirdęs žinią apie savo sesers sūnų Jokūbą, Labanas atskubėjo jo pasitikti. Apkabinęs ir išbučiavęs, parsivedė jį į savo namus. Jokūbas papasakojo Labanui visa, kas buvo įvykę,
ir Labanas jam tarė “Esi iš tikrųjų mano kūnas ir kraujas!”

Jokūbo vedybos su Lea ir Rachele Jokūbui prabuvus pas Labaną vieną mėnesį,
Labanas sakė Jokūbui “Negi dėl to, kad esi mano giminaitis, turėtum man už nieką tarnauti? Sakyk man, kokia bus tavo alga?”

Labanas turėjo dvi dukteris. Vyresniosios vardas buvo Lea, o vardas jaunesniosios buvo Rachelė.
Lea turėjo švelnias akis, bet Rachelė buvo dailiai nuaugusi ir graži.
Kadangi Jokūbas jau buvo pamilęs Rachelę, jis atsakė “Tarnausiu tau septynerius metus už tavo jaunesniąją dukterį”.
“Mieliau aš ją duosiu tau, negu kokiam pašaliečiui. Pasilik pas mane”, – sutiko Labanas.
Jokūbas ištarnavo už Rachelę septynerius metus, bet jie atrodė jam tarsi keletas dienų, taip labai ją mylėjo.

Tuomet Jokūbas tarė Labanui “Duok man mano žmoną, kad galėčiau su ja gyventi, nes mano laikas pasibaigė”.
Labanas sukvietė visus vietos žmones ir iškėlė vestuves.
Bet, atėjus vakarui, jis paėmė savo dukterį Leą ir įvedė ją pas Jokūbą. Jokūbas tat ir suėjo su ja.
{Labanas paskyrė savo tarnaitę Zilpą būti tarnaite savo dukteriai Leai.}
Atėjus rytui, žiūri, šalia Lea! Jokūbas tarė Labanui “Ką tu man padarei? Argi ne už Rachelę tau tarnavau?! Kodėl tat mane apgavai?”
Labanas atsakė “Mūsų šalyje taip nesidaro, – jaunesnioji už vyro neišleidžiama prieš pirmagimę.
Su šia pabaik vestuvių savaitę, ir jei man tarnausi kitus septynerius metus, mes duosime tau taip pat ir aną”.
Jokūbas taip ir padarė. Pabaigė jos vestuvių savaitę. Tuomet Labanas davė jam savo dukterį Rachelę už žmoną.
{Labanas paskyrė savo tarnaitę Bilhą būti tarnaite savo dukteriai Rachelei.}
Jokūbas tada suėjo ir su Rachele; iš tikrųjų Rachelę mylėjo labiau negu Leą. O Labanui tarnavo kitus septynerius metus.

Jokūbo vaikai
VIEŠPATS, pamatęs, kad Lea yra nemylima, padarė ją vaisingą, o Rachelė tuo tarpu liko nevaisinga.
Lea tapo nėščia ir pagimdė sūnų, kurį pavadino Reubenu. Mat ji sakė “Tai reiškia ‘Dievas pažvelgė į mano kančią. Dabar mano vyras tikrai mane mylės'”.
Ji vėl pastojo ir pagimdė sūnų, sakydama “VIEŠPATS išgirdo, kad aš esu nemylima, todėl jis man davė ir šį sūnų”. Užtat ji pavadino jį Simeono vardu.
Vėl ji tapo nėščia ir pagimdė sūnų, sakydama “O nūn, šį kartą, mano vyras prisiriš prieš manęs, nes aš jam pagimdžiau tris sūnus”. Todėl jis buvo pavadintas Leviu.
Dar kartą ji pastojo ir pagimdė sūnų, sakydama “Šį kartą aš pagarbinsiu VIEŠPATĮ”. Todėl ji pavadino jį Judo vardu. Tuomet ji nustojo gimdžiusi.
Rachelė, matydama, kad nepagimdė Jokūbui vaikų, pavydėjo savo seseriai ir sakė Jokūbui “Duok man vaikų, kitaip aš mirsiu!”
Įpykęs Jokūbas jai atkirto “Argi aš galiu būti Dievas, kuris nedavė tau įsčių vaisiaus?”
O ji atsakė “Štai turiu tarnaitę Bilhą. Sueik su ja, idant ji pagimdytų ant mano kelių ir aš per ją turėčiau vaikų!”
Taigi ji davė jam savo tarnaitę Bilhą kaip žmoną, ir Jokūbas suėjo su ja.
Bilha pastojo ir pagimdė Jokūbui sūnų.
O Rachelė sakė “Dievas mane apgynė, iš tikrųjų išgirdo mano balsą ir davė man sūnų”. Todėl ji pavadino jį Danu.
Bilha, Rachelės tarnaitė, vėl pradėjo ir pagimdė Jokūbui antrą sūnų.
Tuomet Rachelė ištarė “Ėjau grumtis su savo seserimi lemtingose varžybose ir nugalėjau!” Užtat ji pavadino jį Naftaliu.

Lea, pamačiusi, kad ji nebegali gimdyti, paėmė savo tarnaitę Zilpą ir davė ją Jokūbui kaip žmoną.
Tuomet Leos tarnaitė Zilpa pagimdė Jokūbui sūnų.
Lea sakė “Kokia sėkmė!” – ir pavadino jį Gadu.
Leos tarnaitė Zilpa pagimdė Jokūbui antrą sūnų.
Lea pasakė “Kokia aš laiminga! Juk visos moterys vadins mane laiminga!” – ir pavadino jį Ašeru.

Vieną dieną kviečiapjūtės metu Reubenas, būdamas laukuose, aptiko mandragorų ir parnešė juos namo savo motinai Leai. Rachelė tarė Leai “Prašyčiau man duoti truputį tavo sūnaus mandragorų”.
Lea jai atšovė “Nejau negana tau, kad atėmei mano vyrą? Argi norėtum atimti ir mano sūnaus mandragorus?” Rachelė atsakė “Teguli jis šią naktį su tavimi už tavo sūnaus mandragorus”.
Taigi vakare, Jokūbui grįžtant iš laukų, Lea išėjo jo pasitikti ir jam paskelbė “Tu turi pas mane ateiti, nes aš nusamdžiau tave už sūnaus mandragorus”. Jis tat gulėjo tą naktį su ja.
Dievas išklausė Leos, ji pastojo ir pagimdė Jokūbui penktą sūnų.
O Lea sakė “Dievas man atlygino už tai, kad daviau savo vyrui tarnaitę”, – todėl ir pavadino jį Issacharu.
Kai Lea vėl tapo nėščia ir pagimdė Jokūbui šeštą sūnų,
ji sakė “Dievas man davė rinktinę dovaną. Šį kartą mano vyras atneš man dovanų, nes jam pagimdžiau šešis sūnus”. Ir pavadino jį Zebulunu.
Paskui ji pagimdė dukterį ir pavadino ją Dina.

Nūn Dievas atsiminė Rachelę, išklausė jos ir atvėrė jos įsčias.
Ji tapo nėščia ir pagimdė sūnų, tardama “Dievas nuėmė nuo manęs gėdą!”
Ir ji pavadino jį Juozapu, sakydama “Teprideda man Dievas dar kitą sūnų!”

Jokūbo susitarimas su Labanu
Kai Rachelė pagimdė Juozapą, Jokūbas kreipėsi į Labaną “Išleisk mane eiti namo, grįžti į savo kraštą.
Atiduok man mano žmonas bei vaikus, už kuriuos tau tarnavau, ir leisk man išvykti. Juk žinai, kiek savo darbu tau pasitarnavau”.
Labanas betgi jam tarė “O, kad aš rasčiau malonės tavo akyse! Per būrimą sužinojau, kad VIEŠPATS laimino mane dėl tavęs.
Todėl, – jis tęsė, – nustatyk kokią tik nori algą iš manęs, aš mokėsiu”.
O Jokūbas jam atsakė “Tu pats žinai, kaip aš tau tarnavau ir kaip ėjosi tavo gyvuliams mano globoje.
Juk tas truputis, kurį prieš man ateinant turėjai, apsčiai padaugėjo, nes VIEŠPATS laimino tave per viską, ką tik aš dariau. O dabar kada aš begalėsiu aprūpinti ir savo paties namus?”
{Labanas} klausė “Ką gi turiu tau mokėti?” Jokūbas atsakė “Nieko man nemokėk! Jei man padarysi štai ką, aš vėl ganysiu ir rūpinsiuosi tavo kaimene.
Apeik šiandien visą savo kaimenę, atskirk iš jos visas taškuotas bei margas avis, visus tamsios spalvos ėriukus ir margas bei taškuotas ožkas. Tokia bus mano alga.
O vėliau, kai ateisi pats patikrinti mano algos, tepaliudija tau mano sąžiningumas už mane jeigu tarp mano ožkų bus nemargų bei netaškuotų, ar avių, kurios ne juodos, tebūna jos laikomos vogtomis”.
“Puiku, – atsakė Labanas, – tebūna, kaip sakai”.

Tą pačią dieną tad Labanas atskyrė ožius, kurie buvo dryžuoti bei taškuoti, ir visas ožkas, kurios buvo taškuotos bei margos – turinčios baltus lopus, ir visas juodas avis ir padavė į savo sūnų rankas.
Tada jis nustatė, kad tarp jo ir Jobūbo būtų trijų dienų kelionės atstumas; o Jokūbas tuo tarpu toliau ganė likusią Labano kaimenę.

Tuomet Jokūbas pasirinko šviežių tuopos, migdolo bei platano lazdų ir išdrožė ant jų baltus dryžius, nulupdamas žievę iki pat lazdų baltumo.
Ir nuluptas lazdas išdėliojo priešais kaimenes loviuose – vandens girdyklose, iš kurių kaimenės ateidavo atsigerti. Kadangi gyvuliai kergdavosi, kai ateidavo atsigerti,
tai ožkos ir kergėsi priešais lazdas, ir vedė dryžuotus, margus bei taškuotus jauniklius.
O avis Jokūbas atskyrė, kaimenės snukius nukreipė link dryžuotųjų ir visiškai juodų gyvulių Labano kaimenėje. Tokiu būdu jis auginosi sau kaimenes ir jų nemaišė su Labano kaimenėmis.
Be to, kai kergdavosi stipresnieji kaimenės gyvuliai, Jokūbas padėdavo lazdas į lovius prieš gyvulių akis, idant jas matydami kergtųsi,
bet silpnesniesiems gyvuliams jis ten lazdų nepadėdavo. Tokiu būdu silpnieji teko Labanui, o stiprieji Jokūbui.
Taigi žmogus turtėjo be galo ir įsigijo ne tik daug kaimenių, bet ir tarnų bei tarnaičių, kupranugarių ir asilų.

Jokūbo pabėgimas iš Harano
Jokūbas nugirdo Labano sūnų kalbas “Jokūbas paėmė visa, kas priklausė mūsų tėvui, ir susikrovė visą šį turtą iš to, kas turėtų priklausyti mūsų tėvui”.
Be to, Jokūbas matė, kad ir Labanas nebesielgė su juo taip palankiai kaip anksčiau.
Tada VIEŠPATS tarė Jokūbui “Grįžk į savo tėvų kraštą, į savo gimtinę. Aš būsiu su tavimi”.
Taigi Jokūbas išsikvietė Rachelę ir Leą į laukus, kur buvo jo kaimenė,
ir joms pasakė “Aš matau, kad jūsų tėvas nebesielgia su manimi taip palankiai kaip anksčiau. Bet mano tėvo Dievas buvo su manimi.
Jūs gerai žinote, kad aš tarnavau jūsų tėvui visomis savo išgalėmis,
nors jūsų tėvas dešimt kartų mane apgavo ir man algą pakeitė, bet Dievas neleido jam manęs nuskriausti.
Jei jis sakė ‘Taškuotieji bus tau alga’, – tuomet visa kaimenė vedė taškuotus, o jei jis sakė ‘Dryžuotieji bus tau alga’, – tuomet visa kaimenė vedė dryžuotus.
Dievas tat atėmė kaimenes iš jūsų tėvo ir jas atidavė man.

Kartą, kaimenių kergimo metu, sapne staiga pakėliau akis ir mačiau, kad ožiai kaimenėje, kai jie poravosi, buvo dryžuoti, taškuoti ir margi.
Tuomet Dievo angelas sapne man tarė ‘Jokūbai’, o aš atsiliepiau ‘Aš čia!’
O jis tęsė ‘Prašyčiau pakelti akis ir įsidėmėti, kad visi ožiai kaimenėje, kai jie poruojasi, yra dryžuoti, taškuoti ir margi, nes aš mačiau visa, ką tau darė Labanas.
Aš esu Dievas, kuris pasirodė tau Bet-Elyje, kur tu patepei paminklinį akmenį ir padarei man įžadą. Dabar tat palik tuojau pat šį kraštą ir grįžk į savo gimtinę'”.

Tuomet Rachelė ir Lea, atsakydamos jam, paklausė “Argi mes dar turime dalį ar paveldą savo tėvo namuose?
Argi jis nelaiko mūsų svetimomis? Juk jis ne tik mus pardavė, bet ir už mus gautus pinigus surijo!
Tikrai visi turtai, kuriuos Dievas atėmė iš mūsų tėvo, priklauso mums ir mūsų vaikams. Tat daryk visa taip, kaip Dievas tau įsakė”.

Tada Jokūbas užsodino savo vaikus ir žmonas ant kupranugarių,
suvarė visus savo gyvulius, pasiėmė visą savo sukauptą nuosavybę – visus gyvulius, įsigytus Padan-Arame, – ir pakilo eiti pas savo tėvą Kanaano krašte.

O Labanas buvo išėjęs avių kirpti. Rachelė tuo metu pasivogė savo tėvo šeimos dievus.
Jokūbas apgavo aramietį Labaną, neišsiduodamas jam, kad ketina bėgti.
Taigi jis išbėgo su viskuo, ką turėjo. Pakilo ir, persikėlęs per Eufratą, pasisuko Gileado kalnų link.

Labanas vejasi Jokūbą
Trečią dieną Labanui buvo pranešta, kad Jokūbas pabėgo.
Pasiėmęs tat savo brolius, jis vijosi jį septynias dienas ir prisivijo Gileado kalnuose.
Bet Dievas atėjo pas aramietį Labaną naktį per sapną ir jį įspėjo “Saugokis, negrasink Jokūbui!”

Kai Labanas užklupo Jokūbą, Jokūbo palapinė buvo pastatyta aukštumose. Ir Labanas su broliais pasistatė savo palapines ten pat, Gileado kalnuose.
“Ką tu padarei, – tarė Labanas Jokūbui, – mane apgavai ir mano dukteris tarsi kalaviju pasigrobei į nelaisvę?!
Dėl ko taip slapčia išbėgai, mane apkvailinai ir man nepasakei? Aš būčiau išleidęs tave su švente ir dainomis, su būgnelių žvangučiais ir arfomis.
Tu neleidai išbučiuoti man net savo sūnų ir savo dukterų! Pasielgei tikrai kvailai!
Aš turiu galią jums visiems žalos padaryti, bet tavo tėvo Dievas vakar naktį man pasakė ‘Saugokis, negrasink Jokūbui!’
Na tiek to, suprantu, tu turėjai iškeliauti, nes buvai labai pasiilgęs tėvo namų, bet kodėl tu pavogei mano dievus?”
Jokūbas Labanui atsakė “Dėl to, kad bijojau, nes maniau, jog jėga atimsi iš manęs savo dukteris.
Bet tas, pas ką savo dievus atrasi, neišliks gyvas! Mūsų giminių akivaizdoje parodyk tai, kas pas mane tau priklauso, ir pasiimk!” Mat Jokūbas nežinojo, kad Rachelė buvo pasivogusi tuos dievus.

Labanas tat įėjo į Jokūbo palapinę, į Leos palapinę ir dviejų tarnaičių palapines, bet jų nerado. Jis išėjo iš Leos palapinės ir įėjo į Rachelės palapinę.
O Rachelė, paėmusi dievus, sudėjo juos į kupranugario balną ir ant jų atsisėdo. Labanas išieškojo visą palapinę, bet jų nesurado,
nes ji savo tėvui sakė “Tenepyksta mano viešpats, kad aš negaliu prieš tave atsistoti, nes mane užklupo mėnesinės”. Taigi jis ieškojo, bet savo šeimos dievų nesurado.

Dabar Jokūbas įniršo ir pradėjo bartis ant Labano. Jokūbas Labanui sakė “Kuo aš nusikaltau? Kur mano nuodėmė, kad mane taip įkandin vijaisi?
Nors tu ir visus mano daiktus išknisai, ką gi iš savo šeimos daiktų suradai? Padėk čia tai prieš mano gimines ir prieš tavo gimines, idant jie išspręstų mudviejų bylą.
Per tuos dvidešimt metų, kai buvau po tavimi, tavo avys ir ožkos niekad nepersileido, ir aš nė sykio nesivaišinau tavo kaimenių avinu.
Aš niekad nenešiau tau žvėrių sudraskytų gyvulių aš pats pakėliau nuostolį. Tu iš manęs išieškojai, nesvarbu, ar tai buvo pagrobta dieną, ar buvo tai pagrobta naktį.
Taip būdavo su manimi dieną mane pribaigdavo kaitra, o naktį šaltis, negalėdavau sudėti akių.
Per tuos dvidešimt metų, kai buvau su tavimi, keturiolika metų aš tarnavau tau už tavo dvi dukteris, šešerius už tavo kaimenę, nes tu dešimt kartų pakeitei man algą.
Jeigu mano tėvo Dievas, Dievas Abraomo ir Izaoko Baimė, nebūtų buvęs su manimi, tuščiomis rankomis tu mane būtumei išleidęs. Dievas matė mano sunkią būklę ir mano rankų triūsą. Užtat praėjusią naktį tave sudraudė”.

Jokūbo ir Labano sandora
Labanas, atsakydamas Jokūbui, tarė “Dukterys yra mano dukterys, vaikai yra mano vaikai, kaimenės yra mano kaimenės, – visa, ką matai, man priklauso. Betgi ką aš galiu su jomis ar su vaikais, kuriuos jos pagimdė, šiandien daryti?
Dabar tad eikš, sudarykime sandorą, tu ir aš, – tebūna ji mano ir tavo liudytojas”.
Tuomet Jokūbas paėmė akmenį ir pastatė jį kaip paminklą.
O savo giminėms Jokūbas sakė “Parinkite akmenų!” Pririnkę akmenų, jie padarė iš jų kauburį ir prie to kauburio laužė duoną.
Labanas jį pavadino Jegar-Sahaduta, bet Jokūbas pavadino jį Gal-Edu.
“Šis kauburys, – tarė Labanas, – nuo šiandien bus tavo ir mano liudytojas”. Todėl jis buvo pavadintas Gal-Edu –
taip pat ir Mizpa, nes jis sakė “Teprižiūri VIEŠPATS mano ir tavo {sandorą}, kai mes vienas kito nematysime.
Jeigu tu skriausi mano dukteris ar vesi dar kitas moteris, be mano dukterų, – nors ir nebūtų liudytojo su mumis, – atsimink, kad pats Dievas bus mano ir tavo liudytojas”.

Labanas tarė Jokūbui “Štai šis yra kauburys ir šis yra paminklas, kurį aš pastačiau tarp tavęs ir savęs.
Šis kauburys yra liudytojas ir šis paminklas yra liudytojas, kad nei aš žengsiu toliau už šio kauburio ir už šio paminklo prieš tave, nei tu žengsi toliau už šio kauburio ir už šio paminklo prieš mane, norėdamas pikta daryti.
Tegu būna Abraomo Dievas ir Nahoro Dievas, – jų tėvų Dievas, – mūsų teisėjas”. Jokūbas tat prisiekė savo tėvo {Dievu} Baime.
Tuomet Jokūbas paaukojo atnašą ant kalno ir pakvietė savo gimines pasidalyti valgiu. Jie dalijosi valgiu ir praleido naktį kalnuose.
Pakilęs anksti rytojaus rytą, Labanas išbučiavo savo vaikaičius bei dukteris ir juos palaimino. Tada Labanas leidosi kelionėn namo.
Ir Jokūbas tęsė savo kelionę. Jį pasitiko Dievo angelai.
Juos pamatęs, Jokūbas tarė “Tai yra Dievo stovykla!” Užtat jis tą vietą pavadino Mahanajimais.

Jokūbas siunčia pasiuntinius pas Esavą
Jokūbas pasiuntė pirm savęs pasiuntinius pas savo brolį Esavą į Seiro kraštą, Edomo laukus,
ir jiems įsakė, tardamas “Mano viešpačiui Esavui taip kalbėsite ‘Taip kalbėjo tavo tarnas Jokūbas. Aš gyvenau kaip ateivis su Labanu ir užsibuvau ten iki šiol.
Aš įsigijau galvijų, asilų, avių kaimenių, tarnų ir tarnaičių. Aš siunčiu šią žinią savo viešpačiui, idant rasčiau malonę tavo akyse'”.

Pasiuntiniai sugrįžo pas Jokūbą, sakydami “Nuėjome pas tavo brolį Esavą. Jis pats, lydimas keturių šimtų vyrų, ateina tavęs pasitikti”.
Jokūbas labai nusigando. Nerimaudamas jis padalijo žmones, esančius su juo, avių kaimenes bei galvijų bandas ir kupranugarius į dvi stovyklas,
galvodamas “Jei Esavas užpultų ir sunaikintų vieną stovyklą, tuomet kita stovykla pabėgs”.

Tuomet jis meldėsi “Dieve mano tėvo Abraomo ir Dieve mano tėvo Izaoko, – VIEŠPATIE, kuris man sakei ‘Grįžk į savo kraštą, į savo gimtinę, ir aš tau būsiu geras’.
Nesu vertas visos tos ištikimos meilės ir visos tos ištikimybės, kurią parodei savo tarnui, nes kadaise tik su lazda rankoje perbridau šį Jordaną, o dabar esu išaugęs į dvi stovyklas.
Prašyčiau išgelbėti mane iš mano brolio rankos – Esavo rankos, nes aš jo bijau! Nes aš bijau, jis ateis ir parblokš mane, išžudys motinas ir vaikus.
Betgi tu pats pasakei ‘Aš tau būsiu labai geras ir padarysiu tavo palikuonis kaip jūros smiltis, kurių dėl gausumo negalima suskaityti'”.

Praleidęs tenai tą naktį, jis parinko iš to, ką turėjo po ranka, dovaną savo broliui Esavui
du šimtus ožkų ir dvidešimt ožių, du šimtus avių ir dvidešimt avinų,
trisdešimt žindančių kupranugarių su jų jaunikliais, keturiasdešimt karvių ir dešimt jaučių, dvidešimt asilių ir dešimt asilų.
Juos perdavė į savo tarnų rankas, būrį po būrio, ir tarnams tarė “Eikite pirma manęs, bet laikykitės atstumo tarp būrių”.
O ėjusiam priekyje jis nurodė “Kai mano brolis Esavas sutiks tave ir paklaus ‘Kieno tu? Kur keliauji? Kieno visa tai, ką tu varai?’ –
tuomet tu atsakysi ‘Jie priklauso tavo tarnui Jokūbui. Tai dovana, kurią jis siunčia mano viešpačiui Esavui. Be to, jis ir pats mums iš paskos ateina'”.
Lygiai taip pat jis įsakė ir antrajam, ir trečiajam, ir visiems, variusiems būrius “Jūs tą patį sakysite Esavui, kai jį sutiksite.
Būtinai pridėkite ‘Be to, pats tavo tarnas Jokūbas ateina paskui mus'”. Mat jis galvojo “Jei aš suminkštinsiu jį iš anksto dovana ir tada jam pasirodysiu, galbūt jis man atleis”.
Taigi dovanos ėjo pirma jo, tuo tarpu jis tą naktį pasiliko stovykloje.

Imtynės su Angelu
Tą pačią naktį jis atsikėlė ir, pasiėmęs abi savo žmonas drauge su dviem savo tarnaitėmis bei vienuolika vaikų, perbrido Jaboko brastą.
Perkėlęs juos per upę, jis pergabeno taip pat visa, ką turėjo.
Jokūbas pasiliko vienas. Tuomet kažkoks vyras grūmėsi su juo iki pat aušros.
Tas vyras, matydamas, kad negali jo įveikti, taip sudavė jam į šlaunies įdubą, kad Jokūbo šlaunis, jam besigalynėjant su tuo vyru, išsinarino.
Tuomet jis tarė “Paleisk mane, nes jau aušta”. Bet Jokūbas atsakė “Paleisiu tave tik, kai mane palaiminsi”.
O tas paklausė “Kuo tu vardu?” “Jokūbas”, – jis atsakė.
Anas tarė “Toliau tavo vardas bus nebe Jokūbas, bet Izraelis, nes ėmeisi su Dievu bei žmonėmis ir nugalėjai”.
Tuomet Jokūbas prašė “Prašyčiau pasakyti man savo vardą”. Anas atsakė “Kam gi klausi mano vardo?” Tai pasakęs, jis tenai jį palaimino.

Jokūbas tat pavadino tą vietą Penieliu, tardamas “Juk aš mačiau Dievą veidas į veidą, tačiau mano gyvybė buvo apsaugota.
Saulė tekėjo, kai jis, dėl išnarintos šlaunies šlubuodamas, praėjo Penuelį.
Todėl iki šios dienos izraeliečiai nevalgo išijo raumens, esančio šlaunies įduboje, nes anas sudavė Jokūbui į šlaunies įdubą prie išijo raumens.

Jokūbas susitinka su Esavu
Besižvalgydamas Jokūbas pamatė ateinant Esavą, lydimą keturių šimtų vyrų. Tuomet jis išskirstė Leos, Rachelės ir abiejų tarnaičių vaikus,
pastatydamas tarnaites su jų vaikais priekyje, Leą su jos vaikais už jų, o Rachelę su Juozapu paskiausiai.
O pats ėjo pirma visų ir nusilenkė lig žemės septynis kartus, kol priėjo arti prie savo brolio.

O Esavas atbėgo jo pasitikti, – apkabino jį, puolė jam ant kaklo ir jį išbučiavo. Jiedu apsiverkė.
Kai Esavas pakėlė akis ir pamatė moteris bei vaikus, jis klausė “Kas gi tie su tavimi?” Jokūbas atsakė “Tai vaikai, kuriuos Dievas malonėjo duoti tavo tarnui”.
Tada priėjo tarnaitės, jos ir jų vaikai, ir žemai nusilenkė,
po jų priėjo taip pat Lea su savo vaikais ir žemai nusilenkė, galų gale priėjo Juozapas su Rachele ir žemai nusilenkė.

O Esavas vėl klausė “Ką gi reiškia tas visas būrys, kurį sutikau?” Jokūbas atsakė “Kad rasčiau malonę mano viešpaties akyse”.
Esavas tarė “Aš turiu gana, mano broli! Tau tebūna, ką turi”.
Bet Jokūbas tarė “Ne, prašau tave! Jei randu malonę tavo akyse, priimk iš mano rankos dovaną. Iš tikrųjų man matyti tavo veidą yra tarsi matyti Dievo veidą, – taip mane maloniai priėmei.
Prašyčiau priimti mano dovaną, kurią aš tau atvariau, nes Dievas man buvo maloningas, aš ir turiu visko apsčiai”. Taip raginamas Esavas ją priėmė.

Jokūbas atsiskiria nuo Esavo
Tuomet {Esavas} tarė “Leiskimės į kelionę kartu, aš eisiu greta tavęs”.
O {Jokūbas} jam atsakė “Kaip mano viešpats žino, vaikai yra silpni. Be to, avių kaimenės bei galvijų bandos turi žinduklių ir man rūpestį kelia. Greičiau varant, jie išvargtų per vieną dieną ir visi gyvuliai nugaištų.
Tekeliauja mano viešpats pirma savo tarno, tuo tarpu aš keliausiu toliau pamažu pagal žinginę priekyje einančių galvijų ir pagal žinginę vaikų, kol ateisiu pas savo viešpatį į Seirą”.

Esavas tarė “Leisk man bent palikti su tavimi keletą mano žmonių”. Bet jis atsakė “Kam gi? Mano viešpats yra man per daug geras”.
Taigi Esavas tą dieną leidosi kelionėn į Seirą.
O Jokūbas keliavo Sukotų link, kur jis pasistatė sau namus ir padarė pastoges savo gyvuliams. Todėl tos vietos vardas yra Sukotai.

Jokūbas atkeliauja į Šechemą
Taigi, parėjęs iš Padan-Aramo, Jokūbas saugiai atkeliavo į Šechemo miestą, esantį Kanaano krašte, ir pasistatė palapines priešais miestą.
Žemės sklypą, ant kurio jis buvo pasistatęs savo palapinę, nupirko už šimtą aukso gabalų iš Šechemo tėvo Hamoro sūnų.
Ten jis pastatė aukurą ir pavadino jį El-Elohe-Israeliu.

Dinos išprievartavimas
Leos duktė Dina, kurią ji buvo pagimdžiusi Jokūbui, nuėjo aplankyti kai kurių krašto moterų.
Šechemas, šalies vado hivito Hamoro sūnus, ją pamatė, pasigrobė ir privertė jėga su juo gulėti.
Jis lipte prilipo prie Jokūbo dukters Dinos, įsimylėjo mergaitę ir stengėsi laimėti jos širdį.
Šechemas prašė ir savo tėvo Hamoro “Gauk tą mergaitę man žmona”.

Jokūbas išgirdo, kad Šechemas išniekino jo dukterį Diną. Betgi jo sūnūs buvo laukuose su galvijais, todėl jis tylėjo, kol jie sugrįžo.
Šechemo tėvas Hamoras atėjo pas Jokūbą pasikalbėti
kaip tik tuo metu, kai jo sūnūs parėjo iš laukų. Išgirdę, kas buvo atsitikę, vyrai buvo pritrenkti ir degė pykčiu, nes Šechemas, gulėdamas su Jokūbo dukterimi, buvo padaręs gėdą Izraeliui. Tokio dalyko pakęsti negalima!

O Hamoras kalbėjo su jais, sakydamas “Mano sūnus Šechemas visa širdimi trokšta jūsų dukters. Duokite ją jam žmona.
Giminiuokitės su mumis duokite mums savo dukteris, imkite mūsų dukteris sau!
Tarp mūsų įsikursite, ir kraštas bus jums atviras gyvenkite, laisvai kilnokitės, įsigykite jame nuosavybę”.
Tada pats Šechemas jos tėvui ir jos broliams sakė “Leiskite man rasti malonę jūsų akyse! Aš mokėsiu, ko tik iš manęs pareikalausite.
Reikalaukite iš manęs vedybų kraičio ir dovanų, kokių tik norite, mokėsiu, ko tik iš manęs reikalausite. Tik duokite man mergaitę žmona”.

Jokūbo sūnų kerštas
Jokūbo sūnūs atsakė Šechemui ir jo tėvui, kalbėdami klastingai, nes jis buvo išniekinęs jų seserį Diną.
Jie tat jiems sakė “Mes tokio dalyko negalime daryti, duoti savo seserį neapipjaustytam vyrui, nes tai užtrauktų mums gėdą.
Tik tuomet mes sutiksime su tavimi, jei jūs, apipjaustydami visus savo vyriškius, tapsite kaip mes.
Tada mes duosime jums savo dukteris ir mes imsime sau jūsų dukteris, kursimės tarp jūsų ir tapsime viena tauta.
Bet jeigu jūs mūsų nepaklausysite ir nebūsite apipjaustyti, tuomet mes pasiimsime savo dukterį ir eisime sau”.

Jų žodžiai patiko Hamorui ir jo sūnui Šechemui.
Jaunuolis nedelsė tai padaryti, nes jis žavėjosi Jokūbo dukterimi. Be to, jis buvo labiau gerbiamas negu bet kas kitas savo tėvo namuose.
Taigi Hamoras ir jo sūnus Šechemas nuėjo į miesto vartus ir kalbėjo savo miesto vyrams, sakydami
“Tie žmonės yra mums draugiški. Tesikuria jie krašte ir tesikilnoja jame laisvai, nes krašte jiems yra apsčiai vietos. Galėsime imti jų dukteris į žmonas ir duoti jiems savo dukteris.
Bet jie sutiks gyventi tarp mūsų ir tapti viena tauta tik su šia sąlyga visi mūsų vyriškiai turi būti apipjaustyti, kaip ir jie kad yra apipjaustyti.
Argi tuomet nepriklausys mums jų galvijai ir nuosavybė, – visi jų gyvuliai? Tik sutikime su jais, ir jie gyvens su mumis”.
Visi stiprūs miesto vyrai sutiko su Hamoru ir jo sūnumi Šechemu, visi vyriškiai buvo apipjaustyti – visi stiprūs miesto vyrai.

Trečią dieną, kai jie dar kentėjo skausmus, du Jokūbo sūnūs – Simeonas ir Levis, Dinos broliai, pasiėmę kalavijus, nelauktai užpuolė miestą ir išžudė visus vyriškius.
Ir Hamorą bei jo sūnų Šechemą nudūrė kalaviju, atsiėmė Diną iš Šechemo namų ir išėjo.
Tuomet kiti Jokūbo sūnūs, aptikę nužudytuosius, apiplėšė miestą už tai, kad jų sesuo buvo išniekinta.
Jie pasiėmė jų avių kaimenes ir galvijų bandas, jų asilus ir visa, kas buvo mieste ir laukuose.
Visą jų turtą, visus jų vaikus ir jų žmonas, – visa, kas tik buvo namuose, jie pasiėmė kaip belaisvius ir grobį.

Tada Jokūbas tarė Simeonui ir Leviui “Užkrovėte man bėdą, padarydami mane bjaurų krašto gyventojams – kanaaniečiams ir perizitams. Skaičiumi mano vyrų yra tik keletas. Jei jie susibūrę užpuls mane, aš būsiu sunaikintas – aš ir mano šeima”.
Bet jie atsakė “Argi su mūsų seserimi turėtų būti elgiamasi kaip su kekše?”

Jokūbas sugrįžta į Bet-Elį
Dievas tarė Jokūbui “Pakilk, eik į Bet- Elį ir ten apsistok. Padaryk ten aukurą Dievui, kuris tau pasirodė, kai tu bėgai nuo savo brolio Esavo”.
Užtat Jokūbas savo šeimai ir visiems esantiems su juo įsakė “Atsikratykite svetimų dievų, kuriuos turite prie savęs, nusiplaukite ir apsivilkite šviežiais drabužiais.
Tuomet ateikite, kilsime į Bet-Elį. Ten aš padarysiu aukurą Dievui, kuris išklausė mane pavojaus dieną ir buvo su manimi, kur tik ėjau”.
Jie tada atidavė Jokūbui visus svetimus dievus, kuriuos turėjo, ir iš ausų auskarus. Jokūbas juos užkasė po ąžuolu prie Šechemo.

Kai jie vėl leidosi kelionėn, baisus klaikas iš Dievo taip apėmė visus aplinkinius miestus, kad jie nesivijo Jokūbo sūnų.
Taigi Jokūbas atkeliavo į Luzą, tai yra Bet-Elį, Kanaano krašte, jis ir visi su juo esantieji žmonės.
Ten jis pastatė aukurą ir pavadino tą vietą El-Bet- Eliu, nes ten jam, bėgančiam nuo savo brolio, buvo apsireiškęs Dievas.

Debora, Rebekos žindyvė, numirė ir buvo palaidota po ąžuolu žemiau Bet-Elio. Užtat jis buvo pavadintas Verksmo ąžuolu.

Dievas vėl pasirodė Jokūbui, jam sugrįžus iš Padan-Aramo, ir jį palaimino.
Dievas jam tarė

“Tavo vardas yra Jokūbas.
Nebūsi daugiau vadinamas Jokūbu,
nes tik Izraelis bus tavo vardas”.

Taip jis pavadino jį Izraeliu.
Dievas jam tarė

“Aš esu Dievas Visagalis.
Būk vaisingas ir daugėk!
Tauta, netgi tautų bendrija, išaugs iš tavęs,
ir karaliai kils iš tavęs.

Kraštą, kurį daviau Abraomui ir Izaokui,
dabar tau duodu.
Ir tavo būsimiems palikuonims
aš duosiu šį kraštą”.

Tuomet Dievas pranyko nuo jo toje vietoje, kur jis buvo su juo kalbėjęs.
Toje vietoje, kur buvo su juo kalbėjęs, Jokūbas pastatė paminklinį akmenį, atnašavo ant jo geriamąją auką ir apliejo jį aliejumi.
Vietą, kurioje Dievas su juo kalbėjosi, Jokūbas pavadino Bet-Eliu.

Rachelė miršta gimdydama
Tada jie iškeliavo iš Bet-Elio. Jiems dar tebesant netoli nuo Efratos, Rachelė gimdė, ir jos gimdymas buvo sunkus.
Kai jos gimdymo skausmai buvo nebepakeliami, pribuvėja jai tarė “Nebijok, nes dabar turėsi kitą sūnų”.
Su savo paskutiniu atsikvėpimu, – nes ji merdėjo, – ji pavadino jį Ben-Oniu. Tačiau jo tėvas pavadino jį Benjaminu.
Rachelė numirė ir buvo palaidota prie kelio į Efratą – tai yra Betliejų.
Ant jos kapo Jokūbas pastatė paminklinį akmenį. Tai yra Rachelės kapo paminklinis akmuo, esantis ten iki šios dienos.
Izraelis keliavo toliau ir pasistatė savo palapinę už Migdal-Edero.

Jokūbo sūnūs
Izraeliui gyvenant tame krašte, Reubenas nuėjo ir gulėjo su savo tėvo sugulove Bilha. Izraelis apie tai išgirdo.

Jokūbo sūnų buvo dvylika.
Leos sūnūs Reubenas – Jokūbo pirmagimis, Simeonas, Levis, Judas, Issacharas ir Zebulunas.
Rachelės sūnūs Juozapas ir Benjaminas.
Bilhos, Rachelės tarnaitės, sūnūs Danas ir Naftalis.
Zilpos, Leos tarnaitės, sūnūs Gadas ir Ašeras. Šie buvo Jokūbo sūnūs, gimę jam Padan-Arame.

Izaoko mirtis
Jokūbas parėjo namo pas savo tėvą Izaoką į Mamrę, prie Kirjat-Arbos, tai yra prie Hebrono, kur Abraomas ir Izaokas buvo gyvenę kaip ateiviai.
Izaokas buvo šimto aštuoniasdešimties metų,
kai atsiduso paskutinį kartą. Jis mirė ir žiloje senatvėje, turėdamas daug metų, buvo suvienytas su savo gimine. Jo sūnūs – Esavas ir Jokūbas jį palaidojo.

Esavo palikuonys
Šie yra Esavo, tai yra Edomo, palikuonys.
Esavas paėmė sau žmonas iš kanaaniečių Adą, hetito Elono dukterį, Oholibamą, hivito Zibeono sūnaus Ano dukterį,
ir Basematą, Išmaelio dukterį, o Nebajoto seserį.
Ada Esavui pagimdė Elifazą, Basemata pagimdė Reuelį,
o Oholibama pagimdė Jeušą, Jalamą ir Korahą. Šie yra sūnūs, gimę jam Kanaano krašte.

Tuomet Esavas pasiėmė savo žmonas, sūnus, dukteris ir visus savo namiškius, savo galvijus ir visus gyvulius, visą nuosavybę, kurią buvo įsigijęs Kanaane, ir nusikėlė į kraštą, buvusį šiek tiek toliau nuo savo brolio Jokūbo.
Mat jų nuosavybė buvo tapusi per didelė jiems kartu gyventi. Kraštas, kuriame jie buvo ateiviai, negalėjo jų išlaikyti su tokiomis kaimenėmis.
Taigi Esavas apsigyveno Seiro aukštumose. Esavas yra Edomas.

Šie yra edomiečių protėvio Esavo palikuonys Seiro aukštumose.
Tokie yra Esavo sūnų vardai Elifazas, Esavo žmonos Ados sūnus; Reuelis, Esavo žmonos Basematos sūnus.
Elifazo sūnūs buvo Temanas, Omaras, Zefo’as, Gatamas ir Kenazas.
{Timna buvo Esavo sūnaus Elifazo sugulovė, – ji pagimdė Elifazui Amaleką.} Tie buvo Ados, Esavo žmonos, sūnūs.
Reuelio sūnūs buvo Nahatas, Zerahas, Šama ir Miza. Tie buvo Basematos, Esavo žmonos, sūnūs.
Oholibamos, Zibeono sūnaus Ano dukters, sūnūs Jeušas, Jolamas, Korahas. Juos ji pagimdė Esavui.

Edomo gentys
Šios yra Esavo sūnų gentys. Elifazo, Esavo pirmagimio, palikuonys yra Temano gentis, Omaro gentis, Zefo’o gentis, Kenazo gentis,
Keraho gentis, Gatamo gentis ir Amaleko gentis. Elifazo gentys Edomo krašte yra kilusios iš Ados sūnų.
Esavo sūnaus Reuelio palikuonys yra Nahato gentis, Zeraho gentis, Šamos gentis ir Mizos gentis. Reuelio gentys Edomo krašte yra kilusios iš Esavo žmonos Basematos.
Ir šie yra Esavo žmonos Oholibamos palikuonys Jeušo gentis, Jalamo gentis ir Koraho gentis. Tos gentys yra kilusios iš Esavo žmonos, Ano dukters, Oholibamos.
Šie yra Esavo, tai yra Edomo, sūnūs, ir šios yra jų gentys.

Seiro palikuonys
Šie yra Seiro Horito sūnūs, čiabuviai krašto gyventojai Lotanas, Šobalas, Zibeonas, Anas,
Dišonas, Ezeris ir Dišanas. Tai horitų gentys – Seiro sūnūs Edomo krašte.
Lotano sūnūs buvo Horis ir Hemanas, o Lotano sesuo buvo Timna.
Šobalo sūnūs yra Alvanas, Manahatas, Ebalis, Šefo’as ir Onamas.
Zibeono sūnūs yra Aja ir Anas. {Jis yra tas Anas, kuris aptiko karšto vandens šaltinius dykumoje, ganydamas savo tėvo Zibeono asilus.}
Ano vaikai yra Dišonas ir Ano duktė Oholibama.
Dišono sūnūs yra Hemdanas, Ešbanas, Jitranas ir Cheranas.
Ezerio sūnūs yra Bilhanas, Zaavanas ir Akanas.
Dišano sūnūs yra Uzas ir Aranas.
Horitų gentys yra Lotano gentis, Šobalo gentis, Zibeono gentis, Ano gentis,
Dišono gentis, Ezerio gentis ir Dišano gentis. Tos yra horitų gentys pagal jų gentis Seiro krašte.

Edomo karaliai
Šie yra karaliai, valdžiusieji Edomo krašte, pirma negu bet koks karalius valdė izraeliečius.
Beoro sūnus Bela karaliavo Edome, ir jo miestas buvo Dinhaba.
Bela mirė, ir Zeraho iš Bozros sūnus Jobabas jo vietoje tapo karaliumi.
Jobabas mirė, ir Hušamas iš temaniečių krašto jo vietoje tapo karaliumi.
Hušamas mirė, ir Bedado sūnus Hadadas, – tas, kuris nugalėjo midjaniečius Moabo krašte, – jo vietoje tapo karaliumi; jo miesto vardas buvo Avitas.
Hadadas mirė, ir Samla iš Masrekos jo vietoje tapo karaliumi.
Samla mirė, ir Šaulas iš Rehobotų ant {Eufrato} upės jo vietoje tapo karaliumi.
Šaulas mirė, ir Achboro sūnus Baal- Hananas jo vietoje tapo karaliumi.
Achboro sūnus Baal-Hananas mirė, ir Hadaras tapo jo vietoje karaliumi; jo miesto vardas buvo Pau. Jo žmona, Me-Zahabo dukters Matredos duktė, vadinosi Mehetabelė.

Esavo genčių vardai pagal jų šeimas ir vietovių vardus yra šie Timnos gentis, Alvos gentis, Jeteto gentis,
Oholibamos gentis, Elos gentis, Pinono gentis,
Kenazo gentis, Temano gentis, Mibzaro gentis,
Magdielio gentis ir Iramo gentis. Tos yra Edomo gentys, – tai yra Esavo, Edomo tėvo, pagal gyvenvietes jų užvaldytame krašte.

JUOZAPAS

Juozapas ir jo broliai
Bet Jokūbas įsikūrė krašte, kuriame jo tėvas buvo gyvenęs kaip ateivis – Kanaano krašte.
Šitoks yra pasakojimas apie Jokūbo šeimą.

Juozapas, būdamas septyniolikos metų, ganė su broliais avių kaimenę, padėjo savo tėvo žmonų, Bilhos ir Zilpos, sūnums. Jis tėvui papasakojo apie jų blogus darbus.
Izraelis mylėjo Juozapą labiau negu bet kurį kitą savo vaikų, nes jis buvo jam gimęs senatvėje. Jis buvo jam pasiūdinęs puošnų apdarą su rankovėmis.
Broliai, matydami, kad jų tėvas myli jį labiau už kitus jo brolius, jo taip nekentė, kad vengdavo net pasisveikinti.

Kartą Juozapas susapnavo sapną, kurį papasakojo savo broliams. Jie ėmė dar labiau jo nekęsti.
“Prašyčiau paklausyti sapno, kurį sapnavau! – sakė jis jiems –
“Žiūriu, mes rišame lauke pėdus. Staiga mano pėdas atsistojo ir stovėjo, tuomet jūsų pėdai susirinko aplink jį ir mano pėdui žemai nusilenkė!”
Jo broliai atsakė “Bene tu ketini tapti mūsų karaliumi? Bene iš tikrųjų tu ketini mus valdyti?” Dėl kalbų apie savo sapnus jie ėmė jo dar labiau nekęsti.

Jis sapnavo dar kitą sapną. Ir jį papasakojo savo broliams, tardamas “Tikėkite manimi, aš sapnavau dar kitą sapną saulė, mėnulis ir vienuolika žvaigždžių man lenkėsi!”
Betgi kai jis papasakojo jį savo tėvui ir broliams, tėvas jį apibarė. “Ką gi reiškia tas tavo sapnas? Ką susapnavai? Negi mes turėsime ateiti – aš pats, tavo motina ir tavo broliai – ir nusilenkti tau lig žemės?”
Broliai jam pavydėjo, bet ir tėvas šio įvykio negalėjo užmiršti.

Broliai parduoda Juozapą
Kartą, kai jo broliai buvo nuvarę savo tėvo kaimenę ganytis prie Šechemo,
Izraelis tarė Juozapui “Tavo broliai, tu žinai, gano prie Šechemo. Pasiruošk, siųsiu tave pas juos”. – “Pasiruošęs!” – jam atsakė.
Izraelis tada jam paliepė “Nueik ir sužinok, kaip sekasi tavo broliams, kaip einasi su kaimene, ir parnešk man žinių”. Taip jį išsiuntė iš Hebrono slėnio.

Kai Juozapas pasiekė Šechemą,
jį sutiko vienas vyras beklajojantį po laukus. “Ko ieškai?” – paklausė jo tas vyras.
“Savo brolių ieškau, – jis atsakė, – ar negalėtum man pasakyti, kur jie gano kaimenę”.
Vyras atsakė “Jie iš čia pajudėjo. Girdėjau iš tikro juos sakant ‘Eikime į Dotaną'”. Juozapas tat pasekė savo brolius ir atrado juos Dotane.
O šie pastebėjo jį iš toli ir pirma, negu jis prie jų priartėjo, jie ėmė tartis jį nužudyti.
Vieni kitiems jie sakė “Va ateina tas svajotojas!
Eime, užmuškime jį ir įmeskime į kurią nors duobę. Sakysime, kad plėšrus žvėris jį sudraskė. Tuomet pamatysime, kas iš jo sapnų išeis”.
Bet Reubenas, tai išgirdęs, stengėsi jį išgelbėti iš jų rankų ir sakė “Neatimkime jam gyvybės”.
Reubenas jiems kalbėjo “Neišliekite kraujo! Įmeskite jį va į aną duobę dykumoje, bet patys rankos prieš jį nepakelkite!” Jis norėjo jį išgelbėti iš jų rankų ir sugrąžinti tėvui.
Taigi kai Juozapas atėjo pas brolius, jie atėmė jo apdarą – puošnųjį apdarą su rankovėmis, kuriuo buvo apsivilkęs,
o jį patį įmetė į vandens duobę. Duobė buvo tuščia, vandens joje nebuvo.

Jie susėdo valgyti. Žvalgydamies pamatė išmaeliečių karavaną, ateinantį iš Gileado, su guma, balzamu ir sakais apkrautais kupranugariais, ir keliaujantį į Egiptą.
Tuomet Judas tarė savo broliams “Kokia mums nauda, jei nužudome savo brolį ir nuslepiame jo kraują?
Eime, verčiau parduokime jį išmaeliečiams. Nekelkime rankos prieš jį, nes jis juk yra mūsų brolis, mūsų pačių kūnas!” Broliai jo paklausė.
Kai keletas midjaniečių pirklių ėjo pro šalį, jie ištraukė Juozapą, iškeldami jį iš duobės, ir pardavė jį išmaeliečiams už dvidešimt sidabrinių. O tie nusivedė Juozapą į Egiptą.

Kai Reubenas, vėl atėjęs prie duobės, pamatė, kad Juozapo duobėje jau nebėra, persiplėšė savo drabužius.
Jis sugrįžo pas savo brolius, sakydamas “Berniukas dingo! Ką dabar man daryti?”
Tuomet jie paėmė Juozapo puošnųjį apdarą, papjovė ožiuką ir pamirkė tą apdarą jo kraujyje.
Puošnųjį, ilgomis rankovėmis apdarą nunešdino tėvui, sakydami “Mes jį radome. Prašom pasižiūrėti, ar tai yra tavo sūnaus apdaras, ar ne”.
Tėvas pažino ir tarė “Mano sūnaus apdaras! Plėšrus žvėris jį surijo! Tikrai Juozapas buvo žvėries sudraskytas!”
Tuomet Jokūbas persiplėšė savo drabužius, apsijuosė ašutine ir raudojo savo sūnaus daug dienų.
Visi jo sūnūs ir dukterys stengėsi jį paguosti, bet jis atsisakė būti paguostas ir sakė “Ne! Aš liūdėdamas žengsiu į Šeolą pas savo sūnų”. Taip tėvas jį apraudojo.
Tuo tarpu midjaniečiai buvo jį pardavę Egipte Potifarui, vienam faraono pareigūnui, sargybos viršininkui.

Judas ir Tamara
Atsitiko, kad maždaug tuo pačiu metu Judas nuo savo brolių pasitraukė ir pasistatė sau palapinę arti kažkokio adulamiečio, vardu Hira.
Ten jis pamatė vieno kanaaniečio, vardu Šua, dukterį, ją vedė ir su ja gyveno.
Ji tapo nėščia ir pagimdė sūnų, o jis pavadino jį Eru.
Vėl ji tapo nėščia ir pagimdė sūnų, kurį ji pavadino Onanu.
Tada ji dar kartą pagimdė sūnų ir pavadino jį Šela. Ji buvo Chezibe, kai jį pagimdė.

Judas savo pirmagimiui sūnui Erui paėmė žmoną, vardu Tamara.
Bet Eras, Judo pirmagimis, buvo nedoras VIEŠPATIES akyse. VIEŠPATS atėmė jam gyvastį.
Tuomet Judas tarė Onanui “Susieik su savo brolio žmona ir, atlikdamas jai svainio pareigą, duok savo broliui palikuonį”.
Bet Onanas, žinodamas, kad palikuonis nebus jam, kada tik susieidavo su brolio žmona, išliedavo savo sėklą ant žemės, nes nenorėjo duoti savo broliui palikuonio.
Ką jis darė, buvo nedora VIEŠPATIES akyse. VIEŠPATS ir jam atėmė gyvastį.
Tuomet Judas tarė savo marčiai Tamarai “Gyvenk kaip našlė savo tėvo namuose, kol užaugs mano sūnus Šela”, – nes jis baiminosi, kad ir šis nenumirtų, kaip jo broliai. Tamara tat išėjo ir gyveno savo tėvo namuose.

Praslinkus ilgokam laikui, mirė Judo žmona, Šuos duktė. Praėjus Judo gedulo metui, jis drauge su bičiuliu adulamiečiu Hira nukilo į Timną pas savo avių kirpėjus.
Kai Tamarai buvo pasakyta “Tavo uošvis eina į Timną savo avių kirpti”, –
ji nusivilko našlės drabužius, apsigaubė šydu ir atsisėdo prie įėjimo į Enajimus, prie kelio į Timną. Ji matė, kad Šela jau buvo užaugęs, tačiau ji nebuvo duota jam kaip žmona.
Judas, ją pamatęs, palaikė kekše, nes ji buvo užsidengusi veidą.
Pasukęs prie jos į pakelę, tarė “Nagi eikš, noriu su tavimi sueiti”, – nes jis nežinojo, kad ji yra jo marti. O ji užklausė “O ką man duosi, kad sueitumei su manimi?”
Jis atsakė “Ožiuką iš kaimenės atsiųsiu”. Bet ji atsakė “Turi man palikti užstatą, kol atsiųsi”.
Jis tarė “Kokį užstatą turiu tau palikti?” Ji atsakė “Savo antspaudo žiedą, juostą ir lazdą, kurią turi rankoje”. Jis juos padavė jai, suėjo su ja, ir ji tapo nuo jo nėščia.
Tuomet ji pakilo ir nuėjo sau, nusiėmė savo šydą ir apsivilko savo našlės drabužiais.

Kai Judas pasiuntė ožiuką per savo bičiulį adulamietį, norėdamas atsiimti iš tos moters rankų užstatą, negalėjo jos surasti.
Jis klausinėjo miesto žmones “Kurgi yra ta šventovės kekšė, kuri buvo pakelėje prie Enajimų?” Bet jie atsakė “Ten niekad nebuvo kekšės”.
Jis tat sugrįžo pas Judą ir pranešė “Jos neradau. Be to, vietos žmonės sako, kad ten niekad nebuvo kekšės”.
Judas atsakė “Tepasilaiko ji juos sau, kitaip žmonės ims iš mūsų juoktis. Juk pats gi matai, aš siunčiau šį ožiuką, o tu negalėjai jos surasti”.

Maždaug po trijų mėnesių Judui buvo pranešta “Tavo marti Tamara pasielgė kaip kekšė. Be to, per savo kekšystę ji tapo nėščia”. – “Išveskite ją, – šaukė Judas, – tebūna ji sudeginta!”
Kai ją vedė laukan, ji pasiuntė šią žinią savo uošviui “Aš esu nėščia nuo vyro, kuriam priklauso šie daiktai. Prašom patikrinti, – ji pridėjo, – kieno yra šie daiktai – antspaudo žiedas, juosta ir lazda”.
Judas juos atpažino ir tarė “Ji teisesnė negu aš, nes aš jos nedaviau savo sūnui Šelai”. Daugiau jis su ja nebesuėjo.

Atėjus jos gimdymo metui, pasirodė, kad jos įsčiose buvo dvynukai!
Jai gimdant, vienas kūdikis iškišo rankutę. Pribuvėja paėmė ir užrišo ant jo rankutės raudoną siūlą, sakydama “Šis išėjo pirmasis”.
Bet kaip tik tuo metu jis atitraukė savo rankutę ir išėjo jo brolis. Pribuvėja ištarė “Kokią spragą sau pasidarei!” Todėl jis buvo pavadintas Perezu.
Paskui išėjo jo brolis su raudonu siūlu ant rankutės. Jis buvo pavadintas Zerahu.

Juozapas ir Potifaro žmona
Kai Juozapas buvo nuvestas į Egiptą, iš ten atvedusių išmaeliečių jį nupirko Potifaras – egiptietis, faraono pareigūnas, sargybos viršininkas.
Kadangi VIEŠPATS buvo su Juozapu, jam labai sekėsi. Jį egiptietis šeimininkas priskyrė prie savo namiškių.
Kai šeimininkas pamatė, kad VIEŠPATS buvo su juo ir visa, ką tik jis darė, VIEŠPATS laimino sėkme,
Juozapas rado malonę jo akyse ir tapo jo asmenišku tarnu. Ilgainiui jis padarė jį savo namų užvaizdu ir patikėjo jam visa, ką turėjo.
Nuo to laiko, kai šeimininkas padarė jį užvaizdu savo namų ir viso, ką turėjo, VIEŠPATS laimino egiptiečio namus dėl Juozapo. Iš tikrųjų VIEŠPATIES palaima lydėjo visa, ką jis turėjo ir namie, ir laukuose.
Pavedęs Juozapui visa, ką turėjo, su Juozapu prie savęs, jis pats niekuo nebesirūpino, tik savo valgiu.

O Juozapas buvo dailiai nuaugęs ir gražus.
Po kiek laiko jo šeimininko žmona užmetė akį į Juozapą ir jam tarė “Pagulėk su manimi”.
Jis atsisakė. “Štai, – jis tarė savo šeimininko žmonai, – man esant čia, mano šeimininkas niekuo nesirūpina namuose. Sudėjo man į rankas visa, ką turi.
Šiuose namuose jis nėra viršesnis už mane, nėra nieko, kas nebūtų man pavesta, išskyrus tave, nes tu esi jo žmona. Kaipgi aš galėčiau taip nedorai pasielgti ir nusidėti Dievui?”
Nors ji meilinosi Juozapui diena iš dienos, jis nesutiko su ja pagulėti ar su ja bendrauti.
Tačiau vieną dieną, jam atėjus į namus atlikti savo darbų, viduje nesant kitų namiškių,
ji įsikibo į jo drabužį, sakydama “Pagulėk su manimi!” Bet jis ištrūko ir išbėgo laukan, palikdamas savo drabužį jos rankoje.
Kai ji pamatė, kad jis, palikęs savo drabužį jos rankoje, išbėgo laukan,
susišaukė savo tarnus ir jiems sakė “Tik pasižiūrėkite! Atvedė pas mus hebrajų mums įžeisti! Jis įsibrovė pas mane su manimi pagulėti, bet aš šaukiau kiek galėdama.
Išgirdęs mane klykiant visu balsu, jis paliko savo drabužį prie manęs, atsitraukė ir išbėgo laukan”.

Drabužį ji pasidėjo prie savęs, kol parėjo namo jo šeimininkas.
Tuomet ji papasakojo jam tą patį, sakydama “Tas hebrajus vergas, kurį tu pas mus atvedei, įsibrovė manęs įžeisti,
bet kai aš tik pakėliau balsą ir pradėjau šaukti, jis paliko savo drabužį prie manęs ir išbėgo laukan”.

Kai jo šeimininkas išgirdo savo žmoną sakant “Taip ir taip su manimi pasielgė tavo tarnas”, – jis užsidegė pykčiu.
Šeimininkas Juozapą suėmė ir įmetė į kalėjimą, kuriame buvo laikomi karaliaus kaliniai. Bet net tame kalėjime esant,
VIEŠPATS buvo su Juozapu, parodė jam ištikimą meilę ir nuteikė kalėjimo viršininką maloniai su juo elgtis.
Kalėjimo viršininkas atidavė į Juozapo rankas visus tame kalėjime esančius kalinius. Ir kas tik ten buvo reikalinga atlikti, per jį buvo padaryta.
Kadangi VIEŠPATS buvo su juo, kalėjimo viršininkas pats neprižiūrėjo nieko, kas buvo Juozapui patikėta. Ką tik jis darė, VIEŠPATS laimino sėkme.

Juozapas aiškina faraono tarnų sapnus
Praėjus kuriam laikui po šių įvykių, atsitiko, kad Egipto karaliaus vynininkas ir jo kepėjas nusikalto savo valdovui, Egipto karaliui.
Faraonas užpyko ant dviejų savo pareigūnų – vyriausiojo vynininko ir vyriausiojo kepėjo –
ir įkalino juodu sargybos viršininko namuose, tame pačiame kalėjime, kur buvo kalinamas Juozapas.
Kalėjimo viršininkas paskyrė jiems Juozapą, ir jis jiems patarnavo. Kalėjime jie sėdėjo ilgoką laiką.

Vieną, tą pačią naktį abu, – kalėjime sėdį Egipto karaliaus vynininkas ir kepėjas, – susapnavo sapną, kuris kiekvienam iš jų galėjo būti reikšmingas.
Juozapas, atėjęs pas juos ryto metą, pastebėjo, kad jie abu buvo paniurę.
Jis esančius su juo šeimininko kalėjime faraono pareigūnus pradėjo klausinėti “Kodėl gi šiandien tokie liūdni jūsų veidai?”
Jie atsakė “Sapnavome sapnus, ir nėra, kas mudviem juos išaiškintų”. Juozapas jiems tarė “Dievas tikrai gali išaiškinti! Prašyčiau papasakoti juos man”.

Tuomet vyriausiasis vynininkas papasakojo Juozapui savo sapną. “Mano sapne, – jis sakė Juozapui, – prieš mane stovėjo vynmedis.
Ant vynmedžio buvo trys šakos. Vos tik joms išsprogus, tuoj pasirodė ant jų žiedai ir iš jų kekių prisirpo vynuogės.
O aš rankoje laikiau faraono taurę, nuskyniau vynuogių, išspaudžiau jas į faraono taurę ir padaviau taurę faraonui į ranką”.
Juozapas jam tarė “Toks yra jo išaiškinimas trys šakos reiškia tris dienas.
Dar trys dienos, ir faraonas pakels tavo galvą ir sugrąžins tave į savo tarnybą. Tu vėl padavinėsi taurę faraonui, kaip anksčiau kad darei, būdamas jo vynininku.
Betgi prisimink mane, kai tau bus gera, prašom padaryti man tą malonę ir paminėti mane faraonui, kad mane išlaisvintų iš šios vietos.
Mat aš iš tikrųjų buvau apgaule pagrobtas iš hebrajų žemės, o ir čia nesu padaręs nieko, už ką jie būtų turėję mane įmesti į šią duobę”.

Vyriausiasis kepėjas, pamatęs, kaip palankiai jis aiškino, tarė Juozapui “Ir aš sapnavau sapną. Žiūriu, trys vytelių pintinės man ant galvos.
Viršutinėje pintinėje buvo visokiausi kepėjo gaminiai faraonui, bet paukščiai lesė juos iš pintinės ant mano galvos”.
Juozapas atsakė “Toks yra jo išaiškinimas trys pintinės reiškia tris dienas.
Dar trys dienos, ir faraonas pakels tavo galvą – nuo tavęs! – pakabins tave ant stulpo, ir paukščiai les tavo kūną”.

Iš tikrųjų trečią dieną, savo gimtadienį, faraonas iškėlė vaišes visiems savo tarnams ir pakėlė vyriausiojo vynininko galvą bei vyriausiojo kepėjo galvą savo tarnų akivaizdoje.
Jis sugrąžino vyriausiąjį vynininką į savo tarnybą, ir jis vėl padavinėjo taurę faraonui į ranką.
O vyriausiąjį kepėją pakabino ant stulpo, lygiai kaip Juozapas buvo jiems išaiškinęs.
Tačiau vyriausiasis vynininkas Juozapo neprisiminė, netgi jį pamiršo.

Juozapas aiškina faraono sapną
Praėjus dvejiems metams, faraonas sapnavo sapną. Jis matė save stovintį prie Nilo.
Žiūri, iš Nilo išbrido septynios karvės, gražios ir riebios, ir ganosi meldyne.
Žiūri, paskui jas išbrido iš Nilo ir kitos septynios karvės, bjaurios ir liesos, ir priėjo prie pirmųjų karvių ant Nilo kranto.
Bjauriosios ir liesosios karvės ėmė ir suėdė septynias gražiąsias ir riebiąsias karves. Tuomet faraonas nubudo.

Jis užmigo ir sapnavo kitą sapną. Žiūri, septynios javų varpos, pilnos ir sveikos, auga ant vieno stiebo.
Žiūri, po jų išaugo septynios tuščios ir rytų vėjo nualintos varpos.
Tuščiosios varpos ėmė ir prarijo anas septynias pilnąsias ir sveikąsias varpas. Tuomet faraonas nubudo ir suprato, kad tai buvo sapnas.
Rytą jo dvasia buvo apimta nerimo. Jis įsakė sušaukti visus Egipto žynius ir išminčius. Faraonas papasakojo jiems savo sapnus, bet nebuvo kas juos faraonui išaiškintų.

Tuomet vyriausiasis vynininkas tarė faraonui “Aš privalau prisiminti savo kaltes šiandien.
Kartą faraonas supyko ant savo tarnų ir įkalino mane bei vyriausiąjį kepėją sargybos viršininko namuose.
Mudu tą pačią naktį sapnavome po sapną, jis ir aš, kiekvienas kitokį, teturintį reikšmės tik tam, kuris jį sapnavo.
Ten buvo su mumis jaunas hebrajus, sargybos viršininko tarnas. Kai mes jam papasakojome, jis mums išaiškino mūsų sapnus, kiekvienam pagal jo sapną.
Kaip jis mums išaiškino, taip ir įvyko. Aš buvau sugrąžintas į savo tarnybą, o kepėjas buvo pakabintas ant stulpo”.

Faraonas įsakė pašaukti Juozapą, ir jis tuojau pat buvo išvestas iš kalėjimo. Kai nusiskuto ir pakeitė drabužius, jis atėjo pas faraoną.
Faraonas tarė Juozapui “Aš sapnavau sapną, ir nėra nė vieno, kas galėtų jį išaiškinti. Betgi aš girdėjau apie tave, kad užtenka tau išgirsti sapną ir gali jį išaiškinti”.
Juozapas atsakė faraonui “Ne aš! Dievas duos faraonui tikrą atsakymą”.

Faraonas tada papasakojo Juozapui “Sapne aš stovėjau ant Nilo kranto.
Žiūriu, iš Nilo išbrido septynios karvės, riebios ir gražios, ir ganėsi meldyne
Tada, žiūriu, paskui jas išbrido kitos septynios karvės – kaulėtos, labai bjaurios ir sulysusios. Aš niekad nebuvau matęs tokių bjaurių visame Egipto krašte!
Liesosios ir bjauriosios karvės suėdė pirmąsias septynias karves.
Betgi ir kai jos buvo jas suėdusios, niekas nebūtų galėjęs pasakyti, kad jos buvo tai padariusios, nes jos atrodė lygiai taip prastai, kaip pirma. Tada aš nubudau.
Vėl užmigau ir sapne mačiau septynias javų varpas, pilnas ir sveikas, augančias ant vieno stiebo.
Žiūriu, po jų išdygo septynios varpos, susitraukusios, menkos, rytų vėjo nualintos.
Ir menkosios varpos prarijo sveikąsias! Papasakojau savo žyniams, bet nė vienas jų nepajėgė jo man išaiškinti”.

Tuomet Juozapas tarė faraonui “Faraono sapnas yra tik vienas. Dievas apreiškė faraonui, ką jis ruošiasi daryti.
Septynios sveikos karvės reiškia septynerius metus ir septynios sveikos varpos reiškia septynerius metus. Sapnai tą patį reiškia.
Septynios liesos ir bjaurios karvės, išbridusios po jų, reiškia septynerius metus, lygiai kaip ir tuščios bei rytų vėjo nualintos septynios varpos. Jos yra septyneri bado metai.
Taigi tai reiškia tą, ką jau sakiau faraonui Dievas parodė faraonui, ką jis ruošiasi daryti.
Tikėk manimi, ateis septyneri didelio pertekliaus metai visame Egipto krašte.
Po jų užeis septyneri bado metai. Visas Egipto žemės perteklius bus užmirštas, badas nualins kraštą.
Tada neliks krašte jokio pertekliaus ženklo dėl to bado, nes jis bus be galo sunkus.
O kad faraonas sapnavo tą patį sapną du sykius, reiškia, jog viskas yra Dievo nuspręsta ir Dievas nedels tai įvykdyti.
Užtai dabar faraonas teparenka įžvalgų ir išmintingą vyrą ir tepadaro jį viso Egipto krašto valdytoju.
Tesiima faraonas žygių paskirti kraštui užvaizdus ir paimti vieną penktadalį Egipto krašto derliaus per septynerius pertekliaus metus.
Tesurenka šių ateinančių gerųjų metų maisto atsargas, tesukaupia grūdus miestuose maistui faraono valdžioje ir ten jį telaiko.
Tas maistas bus atsargos kraštui, idant nepražūtų kraštas nuo bado, kai Egipto kraštą ištiks septyneri bado metai”.

Juozapas paskiriamas Egipto valdytoju
Faraonas ir visi jo dvariškiai pritarė jo žodžiams.
Faraonas tarė savo dvariškiams “Argi galėtume rasti kitą panašų į jį – vyrą, taip apdovanotą Dievo dvasia?”
Faraonas tarė Juozapui “Kadangi Dievas tau visa tai nurodė, nėra kito tokio įžvalgaus ir išmintingo kaip tu.
Tu būsi mano namų valdytoju, ir visi mano žmonės klausys tavo įsakymų. Vien tik sostu aš būsiu už tave viršesnis.
Štai, – sakė faraonas Juozapui, – aš skiriu tave viso Egipto krašto valdytoju”.
Numovęs nuo piršto savo antspaudo žiedą, faraonas užmovė jį Juozapui ant piršto, aprengė jį plonos drobės drabužiais ir uždėjo jam ant kaklo aukso grandinę.
Tuomet jis įsodino jį į savo vyriausiojo pareigūno vežimą ir priešais jį buvo šaukiama “Priklaupkite!” Taigi faraonas padarė jį viso Egipto krašto valdytoju.
Be to, faraonas Juozapui sakė “Nors aš esu faraonas, tačiau be tavo sutikimo niekas nepajudins nei rankos, nei kojos visame Egipto krašte”.
Faraonas pavadino Juozapą Zafenat-Paneahu ir davė jam žmona Asenatą, Ono kunigo Potiferos dukterį. Taip Juozapas gavo valdžią Egipte.

Juozapas buvo trisdešimties metų, kai pradėjo tarnauti faraonui, Egipto karaliui. Juozapas paliko faraoną ir keliavo po visą Egipto kraštą.
Per septynerius pertekliaus metus žemė davė gausų derlių.
Jis surinko visą septynerių metų derlių, Egipto krašto pertekliaus metų derlių, ir sukaupė jį miestuose, kiekviename mieste sukraudamas derlių iš apylinkės laukų.
Juozapas rinko grūdus dideliais kiekiais, lyg pajūrio smėlį, kad liovėsi juos net seikėti, nes nebebuvo įmanoma suseikėti.

Prieš užeinant bado metams, Juozapas turėjo du sūnus, kuriuos jam pagimdė Asenata, Ono kunigo Potiferos duktė.
Pirmagimį Juozapas pavadino Manasu, “nes, – jis sakė, – Dievas padarė, kad visiškai užmirščiau visą savo vargą ir tėvo namus”.
O antrąjį jis pavadino Efraimu, “nes Dievas padarė mane vaisingą mano nelaimių šalyje”.

Septyneri pertekliaus metai, džiuginę Egipto kraštą, pasibaigė,
ir septyneri bado metai prasidėjo taip, kaip Juozapas buvo pasakęs. Badas užėjo visuose kraštuose, tik visame Egipte buvo maisto.
Kai ir visas Egipto kraštas pradėjo badauti, žmonės šaukėsi faraono, prašydami duonos. O faraonas visiems egiptiečiams sakė “Eikite pas Juozapą. Ką jis jums sakys, tą darykite”.
Kadangi badas buvo apėmęs visą kraštą, Juozapas atidarė visus atsargų sandėlius ir dalijo grūdus egiptiečiams, nes badas buvo nuožmus Egipto krašte.
Iš tikrųjų visas pasaulis ėjo pas Juozapą į Egiptą pirkti grūdų, nes badas slėgė visą pasaulį.

Pirmoji Juozapo brolių kelionė į Egiptą
Jokūbas, sužinojęs, kad Egipte esama grūdų atsargų, tarė savo sūnums “Dėl ko dairotės vieni į kitus?
Aš girdėjau, – jis tęsė, – kad Egipte esama grūdų atsargų. Nueikite tenai ir nupirkite grūdų mums, kad išliktume gyvi ir nemirtume”.
Tada dešimt Juozapo brolių nuėjo į Egiptą grūdų pirkti.
Betgi Juozapo brolio Benjamino jis su broliais neišsiuntė, nes bijojo, kad jį gali ištikti nelaimė.
Taigi Izraelio sūnūs buvo tarp atėjusiųjų į Egiptą pirkti grūdų, nes badas buvo pasiekęs Kanaano kraštą.

Juozapas buvo krašto valdytojas. Jis pardavinėjo grūdus visiems krašto žmonėms. Ir Juozapo broliai atėjo, lenkdamiesi jam lig pat žemės.
Pamatęs savo brolius, Juozapas juos pažino, bet elgėsi su jais kaip svetimas ir šiurkščiai kalbėjo. “Iš kur jūs atėjote?” – klausė. Jie atsakė “Iš Kanaano krašto maisto pirkti”.
Nors Juozapas savo brolius ir buvo atpažinęs, bet jie jo nepažino.
Prisimindamas ir sapnus, kuriuos buvo apie juos sapnavęs, Juozapas jiems tarė “Jūs esate šnipai. Atėjote apžiūrėti silpnųjų krašto vietų!” –
“O ne, mūsų viešpatie, – jie sakė, – tavo tarnai iš tikrųjų atėjo maisto nusipirkti.
Mes visi esame to paties vyro sūnūs; mes esame dori žmonės. Tavo tarnai niekad nebuvo šnipai”.
Bet jis jiems atsakė “Netiesa! Jūs atėjote apžiūrėti silpnųjų krašto vietų!”
Jie tvirtino “Mes, tavo tarnai, esame dvylika brolių, sūnūs vieno vyro Kanaano krašte. Tikėk mumis, jauniausias dabar yra su mūsų tėvu, o vieno nebėra”.
Bet Juozapas jiems sakė “Kaip jums sakiau, taip ir yra jūs esate šnipai!
Štai kaip jūs būsite ištirti kol neateis čia jūsų jauniausias brolis, prisiekiu faraono gyvybe, jūs neišeisite iš šios vietos!
Pasiųskite vieną iš jūsų atvesti jūsų brolio, o tuo tarpu likusieji bus uždaryti į kalėjimą, kol bus ištirti jūsų žodžiai, ar tai, ką sakėte, yra tiesa, ar ne. Kitaip, prisiekiu faraono gyvybe, jūs iš tikrųjų esate šnipai!”
Paskui jis įkalino juos sargybos name trims dienoms.

Trečią dieną Juozapas jiems tarė “Darykite, ką sakau, ir išliksite gyvi, nes aš bijau Dievo.
Jei esate dori žmonės, tepasilieka sargybos name, kur esate įkalinti, vienas iš jūsų brolių. O likusieji eikite, neškitės namo grūdus savo badaujančioms šeimynoms
ir atveskite pas mane savo jauniausiąjį brolį, idant būtų patvirtinti jūsų žodžiai ir jūs nemirtumėte”. Jie sutiko tai padaryti,
sakydami vieni kitiems “Vargas mums! Esame baudžiami už savo brolį. Matėme jo širdies skausmą, kai jis maldavo mus, tačiau nenorėjome klausytis. Todėl šis skausmas mus ir užgriuvo”.
Tuomet Reubenas prabilo ir jiems pasakė “Argi neįspėjau jūsų nedaryti nieko bloga berniukui? Bet jūs nenorėjote klausyti! Dabar reikia atsiskaityti už jo kraują”.
Jie nežinojo, kad Juozapas juos suprato, nes jis su jais kalbėjosi per vertėją.
Nuo jų nusigręžęs, jis verkė. Kai pajėgė vėl su jais kalbėtis, jis paėmė iš jų Simeoną ir paliepė jį surišti jų akyse.
Tada Juozapas įsakė pripildyti jų maišus grūdų, sugrąžinti kiekvieno vyro pinigus į jo maišą ir aprūpinti juos maistu kelionei. Taip ir buvo jiems padaryta.

Užkėlę ant asilų savo grūdus, jie iš ten iškeliavo.
Kai nakties užeigoje vienas jų atrišo savo krepšį duoti pašaro asilui, pamatė pačiame jo viršuje savo pinigus.
“Mano pinigai man sugrąžinti, – šaukė jis savo broliams, – žiūrėkite, jie mano krepšyje!” Jiems nusmelkė per širdį. Drebėdami vienas kitą klausė “Kas gi tai yra, ką Dievas mums padarė?”

Parėję į Kanaano kraštą pas savo tėvą Jokūbą, jie papasakojo jam visa, kas jiems buvo atsitikę, sakydami
“Ano krašto valdovas kalbėjo su mumis šiurkščiai ir apkaltino mus šnipinėjimu krašte.
Bet mes jam sakėme ‘Esame dori žmonės, mes niekad nešnipinėjome!
Mes esame dvylika brolių, sūnūs savo tėvo. Vieno nebėra, o jauniausiasis dabar yra su mūsų tėvu Kanaano krašte’.
Tada ano krašto valdovas mums pasakė ‘Šitaip aš sužinosiu, kad jūs esate dori žmonės palikite vieną savo brolį su manimi, imkitės grūdų savo badaujančioms šeimynoms ir eikite namo.
Atveskite pas mane savo jauniausiąjį brolį, kad žinočiau, jog jūs esate dori žmonės, o ne šnipai. Tuomet aš grąžinsiu jums jūsų brolį, ir galėsite laisvai keliauti po kraštą'”.

Išpildami maišus, jie kiekvienas rado maiše savo pinigus! Pamatę savo pinigų maišelius, jie ir jų tėvas nusigando.
Jų tėvas Jokūbas jiems tarė “Jūs man vis atimate vaikus nebėra Juozapo, nebėra Simeono, norite atimti ir Benjaminą. Visa tai turi mane ištikti!”
Tuomet Reubenas savo tėvui tarė “Galėsi užmušti abu mano sūnus, jei aš neparvesiu jo atgal pas tave. Duok jį į mano rankas, ir aš parvesiu jį atgal pas tave”.
Bet tėvas atsakė “Mano sūnus negali eiti su jumis, nes jo brolis yra miręs ir tik jis vienas tėra likęs. Jeigu ištiktų jį nelaimė jūsų kelionėje, jūs nustumtumėte mano žilą galvą iš širdgėlos į Šeolą”.

Antroji kelionė į Egiptą
Badas vis labiau slėgė kraštą.
Kai jie suvalgė iš Egipto parsineštus grūdus, tėvas jiems tarė “Nueikite vėl, nupirkite mums šiek tiek maisto”.
Bet Judas tėvui atsakė “Tas vyras griežtai įspėjo mus, sakydamas ‘Nepasirodykite prieš mane be savo brolio!’
Jeigu esi pasiruošęs leisti mūsų brolį su mumis, mes nueisime ir nupirksime tau maisto,
bet jei neleisi jo, mes neisime, nes tas vyras mums pasakė ‘Nepasirodykite prieš mane be savo brolio!'”
Izraelis klausė “Kam gi turėjote mane įskaudinti, pasakydami tam vyrui, kad turite dar kitą brolį?”
Jie atsakė “Tas vyras smulkiai mus klausinėjo apie mus pačius ir mūsų giminę, sakydamas ‘Ar tebėra gyvas jūsų tėvas? Ar turite kitą brolį?’ Mes turėjome atsakyti į jo klausimus! Kaip mes galėjome žinoti, kad jis pareikalaus ‘Atveskite čia savo brolį!’?”
Tada Judas ėmė raginti savo tėvą Izraelį “Leisk berniuką eiti su manimi! Leiskimės į kelionę, idant galėtume išlikti gyvi ir nemirtume iš bado – ir tu, ir mes, ir mūsų mažyliai.
Aš pats būsiu laidas už jį. Gali mane laikyti už jį atsakingu. Jei aš neparvesiu jo atgal pas tave ir nepastatysiu tavo akivaizdoje, aš būsiu tau kaltas per visą gyvenimą.
Iš tikrųjų, jeigu nebūtume nudelsę, dabar jau būtume dusyk sugrįžę!”

Jų tėvas Izraelis jiems atsakė “Jei taip turi būti, tada dar va ką padarykite įsidėkite į savo maišus geriausių krašto vaisių ir nuneškite juos tam vyrui kaip dovaną – truputį balzamo ir truputį medaus, gumos ir sakų, riešutų ir migdolų.
Pinigų dvigubai pasiimkite. Neškitės atgal su savimi pinigus, grąžintus jūsų maišuose. Galbūt tai buvo apsirikimas.
Pasiimkite taip pat savo brolį ir leiskitės į kelionę pas tą vyrą.
Tesuteikia jums Dievas Visagalis to vyro malonę, idant jis sugrąžintų jums aną jūsų brolį, taip pat ir Benjaminą. O aš, jei neteksiu savo vaikų, kentėsiu netektį”.
Taigi vyrai pasiėmė tą dovaną, dvigubai pinigų su savimi, pasiėmė ir Benjaminą. Tada leidosi kelionėn į Egiptą ir nuėjo pas Juozapą.

Juozapas, pamatęs su jais Benjaminą, savo namų užvaizdui paliepė “Nuvesk šiuos vyrus į namus, paskersk gyvulį ir prirenk vaišes, nes vidudienį šie vyrai pietaus su manimi”.
Užvaizdas padarė, kaip Juozapas jam buvo liepęs, ir vedė vyrus į Juozapo namus.
Vedami į Juozapo namus, jie pradėjo nuogąstauti ir galvojo “Tai dėl pinigų, aną kartą grąžintų mūsų maišuose, mes esame vedami. Tai dingstis mus užpulti, pagrobti kaip vergus ir pasiimti mūsų asilus”.
Priėję prie Juozapo namų užvaizdo, prakalbino jį namų tarpduryje.
“Jums leidus, mūsų viešpatie, – jie kalbėjo, – mes jau pirma buvome atėję čia maisto pirkti.
Kai mes pasiekėme nakties užeigą ir atrišome savo maišus, ten buvo kiekvieno mūsų pinigai maišuose – visi mūsų pinigai! Dabar juos grąžiname savo rankomis.
Be to, mes atsinešėme ir daugiau pinigų maistui nusipirkti. Mes nežinome, kas įdėjo anuos pinigus į mūsų maišus”.
Jis atsakė “Būkite ramūs ir nebijokite! Tikriausiai jūsų Dievas ir jūsų tėvo Dievas bus įdėjęs lobį jums į jūsų maišus. O jūsų pinigus aš gavau”. Ir jis atvedė pas juos Simeoną.

Tuomet užvaizdas įvedė juos į Juozapo namų vidų. Jis padavė jiems vandens kojoms nusiplauti, o jų asilams parūpino pašaro.
O jie, laukdami Juozapo parėjimo vidudienį, išdėliojo dovanas, nes buvo nugirdę, kad čia jie pietaus.

Kai Juozapas parėjo namo, jie įteikė jam dovanas, kurias buvo įnešę į vidų, ir nusilenkė jam iki žemės.
Pasiteiravęs apie jų sveikatą, jis jų paklausė “O kaip einasi jūsų žilagalviui tėvui, apie kurį kalbėjote? Ar jis dar gyvas?”
Jie atsakė “Tavo tarnui, mūsų tėvui, einasi gerai. Jis vis dar gyvas”. Jie nulenkė galvas ir puolė kniūbsčia.
Tuomet jis apsižvalgė ir pamatė savo brolį Benjaminą, savo motinos sūnų, ir paklausė “Ar tai šis yra jūsų mažasis brolis, apie kurį jūs man kalbėjote?” Ir jis jam tarė “Tebūna tau malonus Dievas, mano sūnau!”
Tai pasakęs, Juozapas paskubomis išėjo, nes jis buvo susijaudinęs dėl savo brolio iki ašarų. Jis nuėjo į atskirą kambarį ir ten išsiverkė.
Tuomet, nusiplovęs veidą, vėl pasirodė ir valdydamasis paliepė “Paduokite valgius!”
Ir jam buvo paduodama atskirai, ir jiems buvo paduodama atskirai, ir egiptiečiams, esantiems pas jį, buvo paduodama atskirai, nes egiptiečiai nevalgydavo kartu su hebrajais, kadangi egiptiečiams tai yra pasibjaurėtina.
Kai jie buvo pasodinti, jo nurodymu, pirmagimis pagal savo pirmagimystę ir jauniausias pagal savo amžių, vyrai stebėdamiesi žiūrėjo vieni į kitus.
Valgis buvo jiems paduodamas nuo jo stalo, bet Benjamino dalis buvo penkis kartus didesnė negu bet kurio kito. Jie gėrė ir linksminosi su juo.

Juozapas dar kartą bando savo brolius
Tada Juozapas įsakė savo namų užvaizdui “Pripilk šių vyrų maišus maisto, kiek jie gali panešti, ir įdėk kiekvieno vyro pinigus maišo paviršiuje.
Padėk mano taurę, tą sidabrinę taurę, jauniausiojo vyro maišo paviršiuje kartu su jo pinigais už grūdus”. Jis padarė, ką Juozapas jam buvo įsakęs.
Vos rytui prašvitus, vyrai su savo asilais buvo išleisti į kelionę.
Jie buvo ką tik pajudėję iš miesto ir truputį paėję, kai Juozapas tarė savo užvaizdui “Tuojau pat vykis tuos vyrus! Kai pasivysi, paklausk jų ‘Kodėl jūs atsilyginote piktu už gera? Kodėl pavogėte mano sidabrinę taurę?
Argi ne iš jos mano viešpats geria ir argi ne ją jis paprastai naudoja būrimams? Taip darydami, jūs nedorai pasielgėte'”.

Juos pasivijęs, užvaizdas pakartojo jiems tuos pačius žodžius.
Jie jam atsakė “Kaip gali mūsų viešpats sakyti tokius dalykus? Tavo tarnai taip jokiu būdu nepasielgtų!
Štai net pinigus, kuriuos atradome savo maišų paviršiuje, mes atgal atnešėme iš Kanaano krašto! Kam gi mes vogtume sidabrą ar auksą iš tavo viešpaties namų?
Jei pas kurį iš tavo tarnų taurė būtų rasta, jis turės mirti, o mes, likusieji, tapsime mūsų viešpaties tarnais”.
Jis atsakė “Nors ir turėtų taip būti, kaip sakote, betgi tik tas, pas kurį ji bus rasta, taps mano vergas, o kiti, likusieji, eisite sau nekalti”.
Tuomet kiekvienas skubiai nukėlė savo maišą žemėn ir kiekvienas atrišo savo maišą.
Jis ieškojo, pradėdamas nuo vyriausiojo ir baigdamas jauniausiuoju. Taurė buvo atrasta Benjamino maiše.
Tai matydami, jie persiplėšė savo drabužius. Kiekvienas vėl pasikrovė savo asilą, ir jie sugrįžo į miestą.

Judas ir jo broliai parėjo į Juozapo namus dar jam tebesant namie. Jie sukniubo prieš jį ant žemės.
Juozapas jiems tarė “Ką jūs manėte taip elgdamiesi? Nejau nežinojote, kad žmogus kaip aš imasi būrimo?”
O Judas atsakė “Ką mums besakyti savo viešpačiui? Ko mes begalime maldauti? Kaip mes begalime įrodyti savo nekaltumą? Pats Dievas atidengė savo tarnų nusikaltimą! Štai tad mes esame mūsų viešpaties vergai – mes ir tas, pas kurį buvo rasta taurė”.
Bet Juozapas tarė “To jokiu būdu nepadarysiu! Tik tas, pas kurį buvo rasta taurė, bus mano vergas. O jūs galite eiti ramybėje pas savo tėvą”.

Judas priėjo prie jo ir tarė “Prašyčiau, mano viešpatie, tebūna leista tavo tarnui kreiptis į tave ir nesupyk ant savo tarno, nes esi lygus faraonui.
Mano viešpats klausė savo tarnų, sakydamas ‘Ar jūs turite tėvą ar brolį?’
O mes savo viešpačiui atsakėme ‘Turime tėvą, žilagalvį, ir jauną brolį, jo žilos senatvės vaiką. Tikrasis jo brolis mirė, jis yra likęs vienas iš savo motinos vaikų, užtat tėvas jį labai myli’.
Tuomet tu savo tarnams pasakei ‘Atveskite jį pas mane, idant savo akimis galėčiau į jį pasižiūrėti’.
Mes savo viešpačiui sakėme ‘Berniukas negali tėvo palikti, nes jeigu tėvą paliktų, jo tėvas numirtų’.
Tada tu mums, savo tarnams, pasakei ‘Jei jauniausiasis brolis neateis su jumis, jūs nematysite daugiau mano veido’.
Kai mes sugrįžome pas tavo tarną, mūsų tėvą, mes pasakėme jam mūsų viešpaties žodžius.
Kai mūsų tėvas liepė ‘Eikite vėl, nupirkite mums truputį maisto’, –
mes jam atsakėme ‘Mes negalime ten eiti! Tik jeigu mūsų jauniausiasis brolis eis su mumis, mes ten leisimės. Juk mes negalėsime matyti to vyro veido, jei nebus su mumis mūsų jauniausiojo brolio’.
Tada tavo tarnas, mano tėvas, mums pasakė ‘Jūs žinote, kad mano žmona pagimdė man du sūnus.
Vienas man pradingo, ir aš sakiau ‘Deja, jis buvo žvėrių sudraskytas!’ Nuo tada jo iki šiol nebemačiau.
Jeigu jūs taip pat ir šį nuo manęs paimtumėte ir jį ištiktų nelaimė, pasiųstumėte mano žilą galvą iš širdgėlos žemyn į Šeolą’.
Taigi jei aš grįšiu pas tavo tarną, mano tėvą, ir nebus su mumis mūsų jauniausiojo, – o tėvo gyvastis yra susijusi su sūnaus gyvastimi, –
tuomet vos pamatęs, kad nėra jauniausiojo su mumis, jis numirs. Tavo tarnai pasiųstų tavo tarno, mūsų tėvo, žilą galvą su širdgėla žemyn į Šeolą.
Juk tavo tarnas tapo laidu savo tėvui už jauniausiąjį, sakydamas ‘Jei aš neparvedu jo atgal pas tave, būsiu kaltas savo tėvui per visą gyvenimą’.
Todėl dabar prašyčiau leisti tavo tarnui pasilikti mano viešpaties vergu jauniausiojo vietoje, o jauniausiąjį leisti grįžti su broliais.
Juk kaip aš galiu grįžti pas savo tėvą, jei jauniausiojo nėra su manimi? Aš negalėčiau pakelti, matydamas savo tėvo kančią”.

Juozapas pasisako broliams, kas jis yra
Juozapas nebegalėjo ilgiau susivaldyti prieš visus savo patarnautojus. Jis sušuko “Išeikite iš čia visi!” Taigi kai Juozapas leidosi broliams atpažinti, su juo nebuvo nė vieno kito.
Bet jis taip garsiai verkė, kad egiptiečiai galėjo girdėti, ir tokiu būdu žinia pasiekė faraono rūmus.
“Aš esu Juozapas! – tarė savo broliams Juozapas. – Ar dar gyvas mano tėvas?” Bet jo broliai negalėjo jam atsakyti, taip jie buvo apstulbinti jo akivaizdoje.

Tuomet Juozapas tarė savo broliams “Prašom prieiti arčiau prie manęs”. Jie priėjo arčiau. “Aš esu jūsų brolis Juozapas, kurį pardavėte į Egiptą, – tęsė Juozapas. –
O dabar nesikankinkite, nepriekaištaukite sau, kad į čionai mane pardavėte. Juk iš tikrųjų Dievas pasiuntė mane pirm jūsų išgelbėti gyvasties.
Jau dveji metai, kai badas kilo krašte. Betgi dar penkerius metus nebus nei ariama, nei nuimamas derlius.
Dievas mane pasiuntė pirm jūsų laiduoti jums likučio žemėje ir išgelbėti jūsų gyvybės nepaprastu išvadavimu.
Taigi ne jūs mane čia atsiuntėte, bet Dievas, – jis padarė mane faraono tėvu, visų jo namų viešpačiu ir viso Egipto krašto valdovu.
Skubinkitės tad, kilkite pas mano tėvą ir jam sakykite ‘Taip kalbėjo tavo sūnus Juozapas Dievas padarė mane viso Egipto viešpačiu. Atsikelk pas mane nedelsdamas.
Įsikursi Gošeno šalyje ir būsi arti manęs – ir tu, ir tavo vaikai bei tavo vaikaičiai, ir tavo kaimenės bei bandos, ir visa, ką tik tu turi.
Ten aš tavimi pasirūpinsiu, – nes dar ateina penkeri bado metai, – idant tau, tavo šeimynai ir visam, ką tu turi, nereikėtų kęsti skurdo’.
Taigi jūsų akys ir mano brolio Benjamino akys mato, kad iš tikrųjų mano paties burna jums kalba.
Turite papasakoti mano tėvui apie mano aukštą vietą Egipte ir apie visa, ką pamatėte. Bet skubinkitės ir atveskite čia mano tėvą”.
Tai pasakęs, jis apkabino savo brolį Benjaminą ir verkė. O Benjaminas verkė ant jo peties.
Jis išbučiavo visus savo brolius, kiekvieną apkabindamas su ašaromis. Tik tada galėjo su juo broliai kalbėtis.

Faraono rūmus pasiekė žinia “Juozapo broliai atėjo!” Faraonas ir jo dvariškiai džiaugėsi.
“Sakyk savo broliams, – tarė faraonas Juozapui ‘Taip darykite apsikraukite savo gyvulius ir nedelsdami eikite į Kanaano kraštą.
Paimkite savo tėvą ir savo šeimynas ir ateikite čia. Aš paskirsiu jums Egipto krašte geriausią žemę, kur galėsite turtingai gyventi’.
Be to, tau liepta pasakyti ‘Taip darykite pasiimkite iš Egipto krašto vežimų savo vaikams ir žmonoms ir grįždami atvežkite savo tėvą.
Savo daiktų nesigailėkite, nes kas geriausia visame Egipto krašte bus jūsų'”.

Izraelio sūnūs taip ir padarė. Juozapas davė jiems vežimų, kaip faraonas buvo įsakęs, ir aprūpino maistu kelionei.
Kiekvienam jų davė po naujus drabužius, bet Benjaminui jis davė tris šimtus sidabrinių ir penketą drabužių.
Be to, savo tėvui jis pasiuntė dešimt asilų, apkrautų geriausiais Egipto dirbiniais, ir dešimt asilių, apkrautų grūdais, duona ir maistu savo tėvo kelionei.
Tada jis išleido savo brolius. Jiems iškeliaujant, jis priminė “Nesibarkite pakeliui!”

Jie pakilo iš Egipto ir parvyko pas savo tėvą Jokūbą Kanaano krašte.
Kai jie pasakė jam “Juozapas tebėra gyvas! Taip, jis yra net viso Egipto valdytojas!” – nutirpo jo širdis. Jis negalėjo jais patikėti.
Bet kai atpasakojo jam visa, ką Juozapas jiems buvo pasakęs, ir pamatė Juozapo atsiųstus vežimus jam atvežti, jų tėvo Jokūbo dvasia atgijo.
“Gana! – sakė Izraelis, – mano sūnus Juozapas tebėra gyvas. Aš turiu keliauti ir prieš mirtį jį dar pamatyti”.

Jokūbas išsikelia į Egiptą
Izraelis leidosi į kelionę su viskuo, ką jis turėjo. Pasiekęs Beer-Šebą, jis atnašavo aukas savo tėvo Izaoko Dievui.
Ten Dievas, kalbėdamas Izraeliui nakties regėjime, jį pašaukė “Jokūbai, Jokūbai!” Jis atsiliepė “Aš čia!” –
“Aš esu Dievas, – tarė jam, – Dievas tavo tėvo! Nebijok keltis į Egiptą, nes ten padarysiu tave didele tauta.
Aš pats keliausiu su tavimi į Egiptą ir aš pats tave atgal parvesiu. Paties Juozapo ranka užmerks tau akis”.

Taigi Jokūbas pakilo iš Beer-Šebos. Izraelio sūnūs sukėlė savo tėvą Jokūbą, savo vaikus ir žmonas į vežimus, kuriuos faraonas buvo atsiuntęs jam atvežti.
Su savimi jie pasiėmė ir gyvulius bei nuosavybę, įsigytą Kanaano krašte, ir atkeliavo į Egiptą pats Jokūbas ir visi jo palikuonys.
Jis atsivedė į Egiptą savo sūnus, dukteris ir savo sūnų dukteris – visus savo palikuonis.

Šie yra vardai izraeliečių, Jokūbo ir jo palikuonių, kurie atėjo į Egiptą.

Reubenas, Jokūbo pirmagimis,
ir Reubeno vaikai Hanochas, Palu’as, Hezronas ir Karmis.
Simeono vaikai Jemuelis, Jaminas, Ohadas, Jachinas, Zoharas ir Šaūlis, kanaanietės sūnus.
Levio vaikai Geršonas, Kehatas ir Meraris.
Judo sūnūs Eras, Onanas, Šela, Perezas ir Zerahas. {Eras ir Onanas numirė Kanaano krašte.} Perezo vaikai buvo Hezronas ir Hamūlis.
Issacharo vaikai Tola, Puva, Jašubas ir Šimronas.
Zebuluno vaikai Seredas, Elonas ir Jahlėelis.
Šie yra Leos palikuonys, kuriuos ji pagimdė Jokūbui Padan-Arame drauge su jo dukterimi Dina. Iš viso jo sūnų ir dukterų buvo trisdešimt trys.

Gado vaikai Zifjonas, Hagis, Šunis, Ezbonas, Eris, Arodis ir Arelis.
Ašero vaikai Imna, Išva, Išvis, Berija ir jų sesuo Seraha. Berijos sūnūs Heberas ir Malchielis.
Šie yra palikuonys Zilpos, kurią Labanas davė savo dukteriai Leai. Juos – šešiolika asmenų – ji pagimdė Jokūbui.

Jokūbo žmonos Rachelės vaikai Juozapas ir Benjaminas.
Juozapui Egipto žemėje buvo gimę Manasas ir Efraimas. Juos pagimdė jam Asenata, Ono kunigo Potiferos duktė.
Benjamino vaikai Bela, Becheris, Ašbelis, Gera, Naamanas, Ehis, Rošas, Mupimas, Hupimas ir Ardas.
Šie yra Rachelės palikuonys, gimę Jokūbui, – iš viso keturiolika asmenų.

Dano vaikai Hušimas.
Naftalio vaikai Jahzėelis, Gunis, Jezeris ir Šilemas.
Šie yra palikuonys Bilhos, kurią Labanas davė savo dukteriai Rachelei. Juos – iš viso septynis asmenis – ji pagimdė Jokūbui.

Iš viso skaičius Jokūbo žmonių, atsikėlusių į Egiptą – gimusių iš jo paties, – neįskaitant Jokūbo sūnų žmonų, – buvo šešiasdešimt šeši.
Juozapo vaikai, gimę jam Egipte, buvo du. O iš viso Jokūbo namų asmenų, kurie atėjo į Egiptą, buvo septyniasdešimt.

Jokūbo šeimyna Egipte
{Izraelis} buvo pasiuntęs Judą pirm savęs pas Juozapą, kad pirma jo nuvyktų į Gošeną. Jiems atėjus į Gošeno žemę,
Juozapas įsakė pakinkyti jo vežimą ir nuvyko į Gošeną pasitikti savo tėvo. Vos tik pamatęs jį prieš save, jis puolė jam ant kaklo ir jį apsikabinęs ilgai verkė.
O Izraelis sakė Juozapui “Dabar jau galiu mirti, pats pamatęs, kad tu dar gyvas”.
Tada Juozapas savo broliams ir savo tėvo šeimynai tarė “Nuvyksiu ir duosiu žinią faraonui, sakydamas ‘Mano broliai ir mano tėvo šeimyna, gyvenusi Kanaano krašte, atvyko pas mane!
Tie vyrai yra aviganiai, jie visuomet užsiėmė gyvulių auginimu ir atsivarė savo avis ir galvijus bei visa, ką jie turi’.
Kai faraonas pasišauks jus ir paklaus ‘Koks jūsų užsiėmimas?’ –
jūs turite atsakyti ‘Tavo tarnai nuo pat savo jaunystės iki pat šiol užsiėmė gyvulių auginimu – ir mes, ir mūsų protėviai’, – kad galėtumėte kurtis Gošeno žemėje, nes visi aviganiai kelia egiptiečiams pasibjaurėjimą”.

Jokūbo nausėdija Gošene
Juozapas nuvyko ir faraonui pranešė “Mano tėvas ir mano broliai drauge su savo kaimenėmis ir bandomis bei viskuo, ką jie turi, atvyko iš Kanaano krašto; jie dabar yra Gošeno žemėje”.
Tada jis pristatė faraonui penketą iš savo brolių, kuriuos jis buvo parinkęs iš jų visų.
Faraonas jo brolių klausė “Koks jūsų užsiėmimas?” – “Tavo tarnai yra aviganiai, tokie pat, kaip buvo ir mūsų protėviai,” – jie atsakė. –
“Mes atėjome, – jie kalbėjo faraonui, – apsigyventi laikinai kaip ateiviai, nes tavo tarnų kaimenėms dėl didelio bado Kanaano krašte nebėra ganyklų. Prašome tad leisti savo tarnams įsikurti Gošeno žemėje”.
Tada faraonas tarė Juozapui “Tavo tėvas ir broliai atėjo pas tave.
Egipto kraštas tavo žinioje, apgyvendink savo tėvą ir brolius geriausioje krašto srityje. Tegyvena jie Gošeno žemėje! O jeigu tu žinai tarp jų sumanių vyrų, paskirk juos vadovauti mano paties kaimenių priežiūrai”.

Juozapas atvedė savo tėvą Jokūbą ir pristatė jį faraonui. Jokūbas faraoną palaimino.
Faraonas Jokūbą paklausė “Kiek metų turi tavo gyvenimas?”
Jokūbas atsakė faraonui “Žemėje mano gyvenimas ateiviu turi šimtą trisdešimt metų. Nedaug skaičiumi, bet nelaimingi buvo tie mano gyvenimo metai; jie neprilygsta mano protėvių gyvenimo žemėje ateiviais metų trukmei”.
Tada Jokūbas palaimino faraoną ir išėjo.

Juozapas, kaip buvo įsakęs faraonas, apgyvendino savo tėvą ir brolius, duodamas jiems žemės geriausioje Egipto krašto dalyje – Raamseso srityje.
Jis aprūpino maistu savo tėvą, brolius ir tėvo šeimyną – visus iki pačių mažylių.

Siaučia badas
Tačiau nė viename krašte nebuvo maisto, nes badas buvo labai didelis. Tiek Egipto kraštas, tiek Kanaano kraštas kentėjo nuo bado.
Juozapas už parduodamus grūdus išrinko visus pinigus, kurie tik buvo Egipto krašte ir Kanaano krašte. Pinigus Juozapas perdavė į faraono rūmus.
Kai Egipto krašto ir Kanaano krašto pinigai išsibaigė, visi egiptiečiai ėjo pas Juozapą, prašydami “Duok mums duonos, kad nemirtume tavo akyse, nes išsibaigė mūsų pinigai!”
Juozapas atsakė “Atveskite savo galvijus, ir aš jums parduosiu už galvijus, jeigu išsibaigė jūsų pinigai”.
Jie varė Juozapui savo galvijus, o jis davė jiems maisto už arklius, avių bei galvijų kaimenes ir asilus. Tais metais jis aprūpino juos maistu už visus jų gyvulius.
Praslinkus tiems metams, jie atėjo pas jį kitais metais ir sakė “Negalime nuslėpti nuo savo viešpaties, kad mūsų pinigai išsibaigė ir gyvulių kaimenės priklauso mūsų viešpačiui. Neliko nieko kito mūsų viešpaties žinioje, išskyrus mūsų kūną ir mūsų laukus.
Kam gi turėtume mirti tavo akyse ne tik mes patys, bet ir mūsų žemė? Paimk mus ir mūsų žemę už duoną. Mes drauge su savo žeme būsime faraono vergai. Tik duok mums sėklos, kad išliktume gyvi ir nemirtume ir kad žemė nepavirstų tyrais”.

Juozapas supirko faraonui visą Egipto žemę. Visi egiptiečiai pardavė savo laukus, nes badas juos labai prispaudė. Taip visas kraštas tapo faraono nuosavybe.
O pačius žmones Juozapas pavertė vergais nuo vieno Egipto galo iki kito.
Vien tik kunigų žemių jis nesupirko, nes kunigams buvo faraono skirtas davinys, ir jie gyveno iš jiems faraono duodamo davinio. Todėl jie savo žemės ir nepardavė.

Juozapas pasakė žmonėms “Kadangi šiandien nupirkau jus ir jūsų žemes faraonui, štai čia jums sėklos laukams apsėti.
Atėjus pjūties metui, turėsite duoti faraonui penktadalį derliaus, pasilikdami sau keturias dalis sėklai laukams, maistui sau patiems, savo namiškiams ir savo mažyliams maitinti”.
Jie atsakė “Tu išgelbėjai mūsų gyvastį! Tebūna mums leista rasti malonę savo viešpaties akyse, mes būsime faraono vergai”.
Taigi Juozapas padarė tai Egipto žemės įstatymu, iki nūdien tebegaliojančiu, kad penktadalis turi priklausyti faraonui. Vien tik kunigų žemės netapo faraono nuosavybe.

Jokūbas palaimina Efraimą ir Manasą
Jokūbas apsigyveno Egipto žemėje, Gošeno srityje. Ten jie įsigijo nuosavybės, buvo vaisingi ir labai dauginosi.
Egipto žemėje Jokūbas išgyveno septyniolika metų. Taigi Jokūbo dienos, jo gyvenimo trukmė, buvo šimtas keturiasdešimt metų.

Artėjant Izraelio mirčiai, jis pasišaukė savo sūnų Juozapą ir tarė jam “Jei randu malonę tavo akyse, padėk ranką po mano šlaunimi ir pažadėk, kad parodysi man ištikimą meilę. Prašau nelaidoti manęs Egipte.
Kai aš atsigulsiu su savo protėviais, išnešk mane iš Egipto ir palaidok jų kape”. Jis atsakė “Padarysiu, kaip tu sakai”. –
“Prisiek man!” – reikalavo tėvas. Ir Juozapas jam prisiekė. Tada Izraelis palenkė galvą į lovos galvūgalį.
Netrukus Juozapui buvo pranešta “Tavo tėvas silpnėja!” Jis pasiėmė su savimi abu savo sūnus – Manasą ir Efraimą.
Kai Jokūbui buvo pasakyta “Štai tavo sūnus Juozapas atėjo pas tave”, – jis, sukaupęs jėgas, atsisėdo lovoje.
“Dievas Visagalis, – tarė Jokūbas Juozapui, – pasirodė man prie Luzo, Kanaano krašte, mane palaimino
ir man pasakė ‘Aš padarysiu tave vaisingą, – padauginsiu tave ir padarysiu iš tavęs tautų bendriją, o šį kraštą duosiu tavo palikuonims po tavęs kaip amžiną nuosavybę’.
Todėl abu tavo sūnūs, gimę tau Egipto žemėje, prieš man atsikeliant pas tave į Egiptą, yra mano Efraimas ir Manasas bus lygiai mano, kaip yra mano Reubenas ir Simeonas.
Bet palikuonys, gimusieji tau po jų, bus tavo, o dėl paveldo jie bus žinomi jų dviejų brolių vardais.
Aš tai darau dėl to, kad, man grįžtant iš Padano, mano skausmui, tavo motina Rachelė mirė Kanaano krašte kelionės metu visai netoli Efratos. Aš ją ir palaidojau ten prie kelio į Efratą, tai yra į Betliejų”.

Izraelis, pamatęs Juozapo sūnus, paklausė “O kas jie?” –
“Jie yra mano sūnūs, kuriuos man čia davė Dievas”, – atsakė Juozapas savo tėvui. O šis tarė “Prašyčiau privesti juos prie manęs, kad galėčiau juos palaiminti”.
Izraelio akys buvo aptemusios nuo senatvės, ir jis negalėjo matyti. {Juozapas} tat privedė juos arčiau prie jo; jis juos pabučiavo ir apkabino.
Izraelis Juozapui tarė “Niekad nesitikėjau vėl pamatyti tavo veido, ogi dabar Dievas man ir tavo vaikus parodė!”
Tuomet Juozapas nukėlė juos nuo savo tėvo kelių ir nusilenkė veidu iki žemės.
Juozapas paėmė juodu abu – Efraimą dešine ranka Izraelio kairėje ir Manasą kaire ranka Izraelio dešinėje – ir privedė juos arčiau prie jo.
Bet Izraelis ištiesė savo dešinę ranką ir uždėjo ją ant galvos Efraimui, kuris buvo jaunesnis, o savo kairę ranką ant galvos Manasui, sukryžiuodamas savo rankas, nors Manasas ir buvo pirmagimis.
Jis palaimino Juozapą, tardamas

“Dievas, kurio keliais ėjo
mano protėviai Abraomas ir Izaokas,
Dievas, kuris buvo
mano ganytojas nuo mano gimimo iki šios dienos –

angelas, kuris išgelbėjo mane
iš visų pavojų –
telaimina šiuos jaunuolius!
Tebūna juose mano vardas įamžintas
ir vardas mano protėvių Abraomo ir Izaoko!
Teišauga jie į didelę daugybę žemėje!”

Pamatęs, kad jo tėvas uždėjo savo dešinę ranką Efraimui ant galvos, Juozapas pamanė, jog tai neteisinga. Jis tat paėmė savo tėvo ranką perkelti ją nuo Efraimo ant Manaso galvos.
Savo tėvui Juozapas sakė “Ne taip, mano tėve! Kadangi šis yra pirmagimis, uždėk savo dešinę ranką jam ant galvos”.
Tačiau tėvas nesutiko. “Aš žinau, mano sūnau, aš žinau, – jis tarė, – jis taip pat taps tauta, jis taip pat bus didis. Betgi jo jaunasis brolis bus didesnis už jį ir jo palikuonys taps tautų daugybe”.
Ir jis palaimino juos, sakydamas

“Per tave Izraelio {tauta} laiminsis, tardama
‘Tepadaro tave Dievas
kaip Efraimą ir kaip Manasą!'”

Taip jis padarė Efraimą viršesnį už Manasą.

Paskui Izraelis tarė Juozapui “Štai aš mirštu, bet Dievas bus su jumis ir sugrąžins jus į jūsų protėvių kraštą.
O dabar aš duodu tau viena dalimi daugiau negu tavo broliams, – dalį, kurią gražins iš amoriečių rankos savo kalaviju ir lanku”.

Jokūbo testamentas
Jokūbas pasišaukė savo sūnus ir jiems tarė “Burkitės aplink, kad galėčiau jums pasakyti, kas jus ištiks ateities dienomis.
Susirinkite ir klausykitės, Jokūbo sūnūs, klausykitės savo tėvo Izraelio.

Tu, Reubenai, esi mano pirmagimis,
mano jėga ir pirmasis mano
vyriškumo vaisius,
pranašus savo vieta, pranašus galia!

Ūmus kaip vanduo,
nebebūsi daugiau pranašus,
nes įlipai į savo tėvo lovą
ir užsitraukei nemalonę.
Jis lipo į mano guolį!

Simeonas ir Levis yra broliai,
jų peiliai – smurto ginklai.

Tenedalyvauja mano siela jų taryboje,
tenebūna įtraukta mano garbė į jų bendrystę,
nes kai jie įniršta, žudo vyrus,
ir kai jiems malonu, luošina jaučius.

Tebūna prakeiktas jų įniršis,
nes jis yra nuožmus,
ir jų pyktis,
nes jis yra žiaurus!
Padalysiu juos Jokūbe,
išblaškysiu juos Izraelyje.

Judai, tavo broliai girs tave;
tavo ranka visad ant priešų
sprando, –
sūnūs tavo tėvo tau lenksis.

Judas yra tarsi jaunas liūtas;
nuo grobio pakilai, mano sūnau!
Jis priglunda, atsigula tarsi liūtas,
tarsi žvėrių karalius –
kas galėtų drįsti jį prikelti?

Skeptras nepaliks Judo
nei valdovo lazda,
kolei neateis tas, kuriam tai priklauso, –
tada jam turės paklusti tautos.

Judas riša savo asiliuką prie vynmedžio,
savo asilės jauniklį prie rinktinio vynmedžio;
jis skalbia savo apdarą vyne,
savo skraistę vynuogių sunkoje.

Jo akys yra tamsesnės negu vynas,
o jo dantys baltesni negu pienas.

Zebulunas kursis palei jūrą
ir taps prieglobsčiu laivams,
o jo riba bus prie Sidono.

Issacharas yra stiprus asilas,
prigludęs tarp avidžių.

Pamatęs, kaip gera būti sėsliam
ir kaip smagus buvo kraštas,
jis palenkė savo petį naštai
ir pasidarė lažo vergu.

Danas valdys savo žmones
kaip vieną Izraelio giminių.

Danas bus pakelės žaltys,
prie tako angis,
taip įkertanti į kulną arkliui,
kad jo raitelis krinta žemėn atbulas.

{Ilgiuosi tavo išganymo, VIEŠPATIE!}

Gadas bus puolamas užpuolikų,
betgi jis duos jiems į kulnus.

Ašero maistas bus gausus,
jis tieks karališkų skanėstų.

Naftalis yra į laukus paleista stirna,
vedanti puikius stirniukus.

Juozapas yra vaisinga šaka –
vaisinga šaka prie šaltinio;
jo atžalos perlipa per mūrą.

Lankininkai piktai jį užpuolė;
šovė į jį ir jį labai kamavo.

Tačiau jo lankas liko įtemptas
ir jo ginklai buvo tvirti,
padedant Jokūbo {Dievo}, Galingojo, rankoms,
dėl Ganytojo, Izraelio Uolos, –

tavo tėvo Dievo, kuris padės tau,
Visagalio, kuris teiks tau
palaiminimus aukštojo dangaus,
palaiminimus po žeme slypinčios bedugnės,
palaiminimus krūtų ir įsčių.

Tavo tėvo palaiminimai yra tvirtesni
už palaiminimus amžinųjų kalnų –
pranoksta palaiminimus mano protėvių.
Tepasilieka jie ant Juozapo galvos,
ant kaktos išrinktojo tarp savo brolių!

Benjaminas yra plėšrus vilkas
rytą jis ryja laimikį,
o vakare dalija grobį”.

Jokūbo atsisveikinimas ir mirtis
Visi šie yra dvylika Izraelio giminių ir tapo tuo, ką jų tėvas pasakė jiems, kai juos palaimino, teikdamas kiekvienam jų būdingą palaiminimą.

Tada jiems įsakė, tardamas “Aš tuojau būsiu paimtas pas savo giminę. Palaidokite mane su mano protėviais – oloje, kuri yra hetito Efrono lauke, –
oloje, kuri yra lauke prie Machpelos, priešais Mamrę, Kanaano krašte, – lauke, kurį Abraomas nupirko iš hetito Efrono kaip kapo vietą.
Abraomas ir jo žmona Sara ten buvo palaidoti, Izaokas ir jo žmona Rebeka ten buvo palaidoti, ir ten aš palaidojau Leą.
Laukas ir ola, esanti jame, buvo nupirkti iš hetitų”.

Jokūbas, užbaigęs nurodymus savo sūnums, įkėlė kojas į lovą, atsiduso paskutinį kartą ir buvo suvienytas su savo gimine.

Jokūbo laidotuvės
Juozapas metėsi savo tėvui ant veido, jį bučiavo ir verkė.
Gydytojams, buvusiems jo tarnyboje, Juozapas įsakė išbalzamuoti jo tėvą, ir gydytojai išbalzamavo Izraelį.
Tam jie paskyrė keturiasdešimt dienų, nes tiek laiko pareikalauja išbalzamavimas. Ir egiptiečiai jo gedėjo septyniasdešimt dienų.

Pasibaigus gedulo metui, Juozapas kreipėsi į faraono dvariškius, sakydamas “Jei aš randu malonę jūsų akyse, prašyčiau perduoti faraonui šį mano prašymą
‘Mano tėvas prisaikdino mane, tardamas ‘Aš mirštu, turi mane palaidoti kape, kurį sau išsikasiau Kanaano krašte!’ Todėl prašom leisti man keliauti palaidoti savo tėvą. Paskui sugrįšiu'”.
Faraonas atsakė “Keliauk ir palaidok savo tėvą taip, kaip jis tave prisaikdino padaryti”.

Taigi Juozapas iškeliavo savo tėvo palaidoti. Drauge su juo keliavo visi faraono pareigūnai – jo dvaro seniūnai ir Egipto krašto didžiūnai,
visa Juozapo šeimyna – jo broliai ir jo tėvo šeimyna. Vien tik jų mažyliai, avių kaimenės ir galvijų bandos pasiliko Gošeno žemėje.
Ir vežimai, ir raiteliai keliavo su juo. Susidarė labai didelė palyda.
Atvykus prie Goren-haAtado, esančio anapus Jordano, jie ten kėlė labai didelį ir iškilmingą apraudojimą, o Juozapas savo tėvo gedulo laikėsi septynias dienas.
Kanaaniečiai, krašto gyventojai, matydami gedulo iškilmes prie Goren-haAtado, sakė “Tai turi būti skaudus gedulas egiptiečiams”. Todėl ta vieta buvo pavadinta Abel- Mizrajimu. Ji yra anapus Jordano.

Taigi {Jokūbo} sūnūs padarė tėvui taip, kaip jis buvo jiems įsakęs.
Jie nugabeno jį į Kanaano kraštą ir palaidojo Machpelos lauko, esančio prie Mamrės, oloje, – lauko, kurį kapo vietai Abraomas nupirko iš hetito Efrono.
Palaidojęs tėvą, Juozapas sugrįžo į Egiptą drauge su broliais ir visais, su juo keliavusiais jo tėvo palaidoti.

Brolių prašymas atleisti
Juozapo broliai, matydami mirusį tėvą, pradėjo baimintis “Galbūt Juozapas dar griežia ant mūsų dantį ir panorės mums atkeršyti už visa pikta, kurį mes jam padarėme?”
Jie užkalbino Juozapą, sakydami “Prieš mirdamas, mūsų tėvas paliepė
Sakykite Juozapui ‘Aš prašau tave atleisti nusikaltimą ir nuodėmę savo broliams, kurie taip nedorai su tavimi pasielgė’. Taigi dabar prašome atleisti tavo tėvo Dievo tarnų nusikaltimą!” Jiems taip bekalbant, Juozapas apsiverkė.
Tada pradėjo verkti ir jo broliai, parpuolė prieš jį ir sakė “Mes esame tavo vergai!”
Bet Juozapas jiems atsakė “Nebijokite! Nejau aš esu Dievo vietoje?
Be to, nors jūs ir sumanėte man pikta, Dievas pakeitė tai į gera – leido išlaikyti daugelį žmonių, kaip jis šiandien ir daro.
Taigi būkite be baimės. Aš pats aprūpinsiu jus ir jūsų mažylius”. Taip maloniai jiems kalbėdamas, jis juos įtikino.

Juozapas pasiliko Egipte drauge su savo tėvo šeimyna. Juozapas susilaukė šimto dešimties metų.
Jis matė trečios kartos Efraimo vaikus; ir Manaso sūnaus Machiro vaikai gimė ant Juozapo kelių.

Juozapo mirtis
Po kurio laiko Juozapas tarė savo broliams “Aš mirštu, bet Dievas tikrai aplankys jus ir išves jus iš šio krašto į kraštą, kurį jis pažadėjo, prisiekdamas Abraomui, Izaokui ir Jokūbui”.
Tuomet Juozapas prisaikdino Izraelio sūnus, tardamas “Po Dievo aplankymo pasiimkite iš čia mano kaulus”.

Juozapas mirė būdamas šimto dešimties metų; jis buvo išbalzamuotas ir paguldytas į karstą Egipte.