„Sedracho apokalipsė“ (angl. The Apocalypse of Sedrach), kai kuriuose rankraščiuose vadinama ir kitais pavadinimais, tokiais kaip The Revelation of Sedrach (liet. „Sedracho apreiškimas“), The Vision of Sedrach (liet. „Sedracho regėjimas“) ar The Dialogue of Sedrach and the Lord (liet. „Sedracho ir Viešpaties dialogas“), yra vienas iš vėlyvųjų krikščioniškų apokrifinių tekstų, priklausančių moralinio-didaktinio apokaliptinio žanro tradicijai. Šis kūrinys nėra susijęs su jokiu istoriniu ar bibliniu Sedrachu, nors vardas primena Danieliaus knygoje minėtą Sidrachą; vis dėlto pats personažas yra literatūrinis ir sukurtas tam, kad atliktų teologinio pašnekovo vaidmenį. Tekstas nėra kanoninis ir nepretenduoja į istorinį tikslumą, tačiau viduramžiais buvo žinomas ir naudojamas kaip pamokomasis pasakojimas apie Dievo teisingumą ir gailestingumą.
Kūrinys išliko graikiškuose rankraščiuose ir tikėtina, kad susiformavo tarp VIII ir X amžiaus. Jo struktūra paremta dialogu tarp Sedracho ir Dievo, kuriame Sedrachas klausia apie žmonių nuodėmes, pasaulio būklę ir paskutinio teismo sprendimus. Tekstas išsiskiria tuo, kad jame daug dėmesio skiriama Dievo gailestingumui, o ne vien bausmėms ar pragaro vaizdams, kurie būdingi ankstyvesnei apokaliptinei literatūrai. Dėl šios priežasties „Sedracho apokalipsė“ laikoma vienu iš švelnesnių ir labiau moralizuojančių apokrifų.
Sedrachas šiame kūrinyje veikia kaip tarpininkas tarp žmonių ir Dievo. Jis prašo Dievo pasigailėti žmonių, klausia apie jų nuodėmes ir bando suprasti, kodėl pasaulyje egzistuoja kančia. Dievas atsako į jo klausimus, parodydamas tiek teisingumo, tiek gailestingumo aspektus. Ši dialogo forma suteikia tekstui aiškią pedagoginę kryptį: skaitytojas kviečiamas ne tik bijoti bausmės, bet ir suprasti atgailos vertę.
Istorinis ir literatūrinis kontekstas
„Sedracho apokalipsė“ priklauso vėlyvajai Bizantijos apokrifinei tradicijai, kurioje apokaliptiniai tekstai buvo naudojami kaip moraliniai pamokymai. Skirtingai nei ankstyvosios apokalipsės, tokios kaip „Apokalipsė pagal Petrą“ ar „Apokalipsė pagal Paulių“, šis kūrinys mažiau orientuotas į vaizdingus pragaro aprašymus. Vietoje to jis pateikia teologinį dialogą, kuriame Dievas aiškina savo sprendimus ir ragina žmones atsiversti. Tai rodo, kad tekstas buvo skirtas ne tiek sukrėsti, kiek ugdyti.
Rankraščiai rodo, kad kūrinys buvo žinomas graikų kalba ir įtrauktas į kai kuriuos vėlyvus apokrifų rinkinius. Jo populiarumas nebuvo toks platus kaip kitų apokalipsių, tačiau jis išliko kaip pavyzdys, kaip vėlyvoji krikščionybė interpretavo Dievo teisingumą ir gailestingumą.
Struktūra ir pagrindinės temos
Tekstas sudarytas iš dialogo, kuriame Sedrachas klausia, o Dievas atsako. Ši struktūra leidžia išryškinti dvi pagrindines temas:
- Dievo teisingumą, kuris reikalauja atsakomybės už nuodėmes.
- Dievo gailestingumą, kuris suteikia galimybę atgailai ir atleidimui.
Sedrachas veikia kaip užtarėjas, panašiai kaip Marija kituose apokrifuose, tačiau jo vaidmuo labiau intelektualus: jis klausia, svarsto ir bando suprasti Dievo sprendimus. Tai suteikia tekstui filosofinį atspalvį.
Sedracho apokalipsė
Šventojo ir palaimintojo Sedracho žodis apie meilę, atgailą ir ortodoksus krikščionis bei apie mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus antrąjį atėjimą. Viešpatie, suteik savo palaiminimą.
I. Mylimieji, nieko nelaikykime garbingesniu už nuoširdžią meilę, nes daugybėje dalykų suklumpame kiekvieną dieną, naktį ir valandą. Todėl įgykime meilę, nes ji apdengia daugybę nuodėmių; nes kokia nauda, mano vaikai, jei turime viską, bet neturime gelbstinčios meilės…
O palaimintoji meile, visų gerų dalykų tiekėja. Palaimintas žmogus, kuris įgijo tikrąjį tikėjimą ir nuoširdžią meilę, kaip sakė Mokytojas: nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugą atiduoti. (plg. Jn 15, 13)
II. Ir neregimai jis išgirdo balsą savo ausyse: „Ateik čia, Sedrachai, nes tu nori ir trokšti kalbėtis su Dievu ir prašyti jo, kad jis tau apreikštų viską, ko nori paklausti.“ Ir Sedrachas tarė: „Ką, pone?“ Ir balsas jam atsakė: „Aš buvau pasiųstas pas tave, kad pakelčiau tave čia, į dangų.“ Ir jis tarė: „Aš troškau kalbėti lūpos į lūpas su Dievu; aš nesu vertas, pone, įžengti į dangų.“ Ir išskleidęs sparnus jis paėmė jį ir nunešė į dangų prie pat liepsnos, ir pastatė jį aukštai, iki trečiojo dangaus, ir jame stovėjo dievybės liepsna.
III. Ir Viešpats jam tarė: „Sveikas atvykęs, mano mylimasis Sedrachai. Kokį ieškinį turi prieš Dievą, kuris tave sukūrė, kad sakei: troškau kalbėti veidas į veidą su Dievu?“ Sedrachas jam tarė: „Taip, iš tiesų, sūnus turi ieškinį Tėvui: mano Viešpatie, kodėl sukūrei žemę?“ Viešpats jam atsakė: „Dėl žmogaus.“ Sedrachas tarė: „O kodėl sukūrei jūrą? Kodėl išbarstei visus gerus dalykus žemėje?“ Viešpats jam atsakė: „Dėl žmogaus.“ Sedrachas jam tarė: „Jei padarei šiuos dalykus, kodėl nori jį sunaikinti?“ Ir Viešpats tarė: „Žmogus yra mano darbas ir mano rankų kūrinys, ir aš drausminu jį taip, kaip man atrodo gera.“
IV. Sedrachas jam tarė: „Bausmė ir ugnis yra tavo drausmė; jos yra karčios, mano Viešpatie; būtų buvę geriau žmogui, jei jis nebūtų gimęs. Kodėl tada jį sukūrei, mano Viešpatie? Kodėl varginai savo nesuteptas rankas ir sukūrei žmogų, jei neketinai jo pasigailėti?“ Dievas jam atsakė: „Aš sukūriau Adomą, pirmąjį kūrinį, ir apgyvendinau jį Rojuje tarp gyvybės medžių ir tariau jam: valgyk visus vaisius, bet saugokis gyvybės medžio, nes jei nuo jo valgyti, mirsite mirtimi. Bet jis peržengė mano įsakymą ir, velnio sugundytas, valgė nuo medžio.“
V. Sedrachas jam tarė: „Tavo valia Adomas buvo sugundytas, mano Viešpatie. Tu įsakei savo angelams prisiartinti prie Adomo, ir pats pirmasis iš angelų peržengė tavo įsakymą ir neprisiartino prie jo, ir Tu jį ištrėmei, nes jis peržengė tavo įsakymą ir neprisiartino prie tavo rankų darbo. Jei mylėjai žmogų, kodėl nenužudei velnio, neteisybės darytojo? Kas gali kovoti su neregima dvasia? O jis kaip dūmai įeina į žmonių širdis ir moko juos visokių nuodėmių; jis kovoja prieš tave, nemirtingąjį Dievą, tad ką gali jam padaryti nelaimingas žmogus? Bet pasigailėk, Viešpatie, ir sustabdyk bausmes; o jei ne, priskirk ir mane prie nusidėjėlių; jei nepasigailėsi nusidėjėlių, kur tavo gailestingumas, kur tavo užuojauta, o Viešpatie?“
VI. Dievas jam atsakė: „Težinai, kad aš įsakiau viskam būti jam palankiam: daviau jam supratimą ir padariau jį dangaus ir žemės paveldėtoju, ir pajungiau jam visus dalykus, ir kiekviena gyva būtybė bėga nuo jo ir nuo jo veido; bet jis, gavęs tai, kas mano, tapo svetimas, svetimaujantis ir nuodėmingas. Sakyk man, koks tėvas, atidavęs sūnui jo dalį, kai šis pasiima turtą ir palieka tėvą, išeina ir tampa svetimas bei tarnauja svetimam, – kai tėvas pamato, kad sūnus jį paliko, argi neužtemdo savo širdies? Ir argi tėvas neina ir nepasiima jo turto, ir neištremia jo iš savo šlovės, nes jis paliko tėvą? Ir kaip aš, nuostabus ir pavydus Dievas, daviau jam viską, o jis, gavęs šiuos dalykus, tapo svetimautoju ir nusidėjėliu?“
VII. Sedrachas jam tarė: „Tu, Viešpatie, sukūrei žmogų. Tu žinojai, kokio proto jis buvo ir kokio žinojimo esame mes, ir tu tai padarai bausmės priežastimi; išmesk jį; argi aš vienas neužpildysiu dangiškųjų vietų? Bet jei taip neturi būti, išgelbėk ir žmogų, o Viešpatie. Jis suklupo dėl tavo valios, nelaimingas žmogus. Kodėl eikvoji žodžius su manimi, Sedrachai? Aš sukūriau Adomą ir jo žmoną, ir saulę, ir tariau: žiūrėkite vienas į kitą, koks jis šviesus, o Adomo žmona šviesesnė mėnulio grožiu, ir jis buvo jos gyvybės davėjas. Sedrachas tarė: bet kokia nauda iš grožio, jei jis miršta ir nueina į žemę? Kaip tu sakei, Viešpatie: neatmokėk blogu už blogą? Kaip tai, Viešpatie? Tavo dievybės žodis niekada nemeluoja, tad kodėl Tu atsilygini žmogui? Arba taip darydamas argi neatmoki blogu už blogą? Aš žinau, kad tarp keturkojų nėra kito tokio klastingo ir neprotingo kaip mulas. Bet mes mušame jį kamanomis, kai norime; ir tu turi angelus: siųsk juos saugoti jų, ir kai žmogus linksta į nuodėmę, tegul paima jį už kojos ir neleidžia jam eiti ten, kur jis nori.“
VIII. Dievas jam atsakė: „Jei aš pagausiu jį už kojos, jis sakys: Tu nesuteikei man jokio džiaugsmo pasaulyje. Bet aš palikau jį jo paties valiai, nes jį mylėjau. Todėl pasiunčiau savo teisiuosius angelus saugoti jį dieną ir naktį.“ Sedrachas tarė: „Aš žinau, Viešpatie, kad iš visų savo kūrinių Tu labiausiai mylėjai žmogų, iš keturkojų – avį, iš medžių – alyvmedį, iš vaisių – vynmedį, iš skraidančiųjų – bitę, iš upių – Jordaną, iš miestų – Jeruzalę. Ir visa tai žmogus taip pat myli, mano Viešpatie.“ Dievas tarė Sedrachui: „Paklausiu tavęs vieno dalyko, Sedrachai: jei man atsakysi, tada aš galėsiu tau tinkamai padėti, nors ir gundei savo kūrėją.“ Sedrachas tarė: „Kalbėk.“ Viešpats Dievas tarė: „Kadangi aš viską sukūriau, kiek žmonių gimė ir kiek mirė, ir kiek turi mirti, ir kiek jie turi plaukų? Pasakyk man, Sedrachai, nuo tada, kai buvo sukurtas dangus ir žemė, kiek medžių išaugo pasaulyje, ir kiek nukrito, ir kiek turi nukristi, ir kiek turi iškilti, ir kiek jie turi lapų? Pasakyk man, Sedrachai, nuo tada, kai sukūriau jūrą, kiek bangų pakilo ir kiek nusileido, ir kiek turi pakilti, ir kiek vėjų pučia palei jūros pakraštį? Pasakyk man, Sedrachai, nuo pasaulio amžių sukūrimo, kai lijo oras, kiek lašų nukrito ant pasaulio, ir kiek turi nukristi?“ Ir Sedrachas tarė: „Tu vienas žinai visus šiuos dalykus, Viešpatie; tu vienintelis supranti visus šiuos dalykus; tik, meldžiu tave, išgelbėk žmogų nuo bausmės, ir aš nebūsiu atskirtas nuo mūsų giminės.“
IX. Ir Dievas tarė savo viengimiui Sūnui: „Eik, paimk mano mylimojo Sedracho sielą ir padėk ją į Rojų.“ Viengimis Sūnus tarė Sedrachui: „Duok man patikėtinį, kurį mūsų Tėvas padėjo į tavo motinos įsčias šventoje tavo kūno palapinėje nuo pat vaikystės.“ Sedrachas tarė: „Aš neduosiu tau savo sielos.“ Dievas jam tarė: „Ir kodėl aš buvau pasiųstas ateiti čia, o tu ginčijiesi su manimi? Juk man Tėvas įsakė neimti tavo sielos per prievartą; bet jei ne, (tada) atiduok man savo labiausiai trokštamą sielą.“
X. Ir Sedrachas tarė Dievui: „Ir iš kur Tu ketini paimti mano sielą, ir iš kurio nario?“ Ir Dievas jam tarė: „Argi nežinai, kad ji yra tavo plaučių ir širdies viduryje ir pasklidusi po visus tavo narius? Ji iškeliama per gerklę, stemplę ir burną, ir kurią valandą jai lemta išeiti, ji išsisklaido ir surenkama nuo nagų galiukų ir nuo visų narių, ir yra didelė būtinybė, kad ji būtų atskirta nuo kūno ir atplėšta nuo širdies.“ Kai Sedrachas išgirdo visus šiuos dalykus ir apsvarstė mirties atminimą, jis labai nustebo, ir Sedrachas tarė Dievui: „O Viešpatie, duok man šiek tiek atokvėpio, kad galėčiau paverkite, nes girdėjau, kad ašaros gali daug, ir daug vaistų ateina į nuolankų tavo kūrinio kūną.“
XI. Ir verkdamas bei raudodamas jis pradėjo sakyti: „O nuostabi galva dangiško papuošimo: O spindinti kaip saulė, kuri šviečia danguje ir žemėje; tavo plaukai žinomi iš Temano, tavo akys iš Bosoro, tavo ausys iš griaustinio, tavo liežuvis iš trimito, o tavo smegenys yra mažas kūrinys, tavo galva – viso kūno energija; O draugiška ir gražiausia, visų mylima, o dabar krisdama į žemę ji turi būti pamiršta. O rankos, švelnios, dailiapirštės, vargo nuvargintos, kuriomis maitinamas kūnas; O rankos, pačios mikliausios, kaupdamos iš visų pusių jūs paruošėte namus. O pirštai, papuošti ir išpuošti aukso ir sidabro (žiedais); ir dideli pasauliai vedami pirštais; trys sąnariai apgaubia delnus ir kaupia gražius dalykus; ir dabar jūs turite tapti svetimi pasauliui. O kojos, sumaniai vaikštančios, pačios bėgančios, greičiausios, nenugalimos; O keliai, sujungti kartu, nes be jūsų kūnas nejuda; kojos bėga kartu su saule ir mėnuliu naktį ir dieną, kaupdamos visus dalykus, maistą ir gėrimus, ir maitindamos kūną; O kojos, greičiausios ir puikios bėgikės, judančios žemės paviršiumi, paruošiančios namus su visais gerais dalykais; O kojos, kurios neša visą kūną, kurios bėga į šventyklas, atlikdamos atgailą ir šaukdamosi šventųjų, o dabar jūs turite likti nejudančios. O galva, rankos ir kojos, iki šiol aš jus saugojau. O siela, kas pasiuntė tave į nuolankų ir nelaimingą kūną? Ir dabar, atskirta nuo jo, tu eini ten, kur Viešpats tave šaukia, o nelaimingas kūnas eina į teismą. O kūne, gražiai papuoštas, plaukais apsirengęs kaip žvaigždėmis, galva dangiško papuošimo ir apdaro; O veide, gerai pateptas, šviesą nešančios akys, balsas kaip trimitas, liežuvis taikingas, smakras gražiai papuoštas, plaukai kaip žvaigždės, galva aukšta kaip dangus, kūnas išpuoštas, šviesą nešančios akys, kurios viską žino – ir dabar tu krisi į žemę, ir po žeme tavo grožis išnyks.“
XII. Kristus jam tarė: „Liaukis, Sedrachai; kiek ilgai verksi ir dejuosi? Rojus tau atvertas, ir mirdamas tu gyvensi.“ Sedrachas jam tarė: „Dar kartą kalbėsiu tau, Viešpatie: kiek ilgai gyvensiu prieš mirdamas? Ir neatstumk mano maldos.“ Viešpats jam tarė: „Kalbėk, Sedrachai.“ Sedrachas tarė: „Jei žmogus gyvens aštuoniasdešimt ar devyniasdešimt ar šimtą metų, ir gyvens tuos metus nuodėmėje, ir vėl atsivers, ir žmogus gyvens atgailoje, per kiek dienų atleidi jam jo nuodėmes?“ Dievas jam tarė: „Jei jis gyvens šimtą ar aštuoniasdešimt metų ir atsivers bei atgailaus trejus metus ir darys teisumo vaisius, ir mirtis jį užklups, aš neprisiminsiu visų jo nuodėmių.“
XIII. Sedrachas jam tarė: „Treji metai yra ilgas laikas, mano Viešpatie, kad mirtis jo neužkluptų ir jis neįvykdytų savo atgailos; pasigailėk, Viešpatie, savo atvaizdo ir turėk užuojautos, nes treji metai yra daug.“ Dievas jam tarė: „Jei žmogus gyvens šimtą metų ir prisimins savo mirtį bei išpažins prieš žmones, ir aš jį rasiu, po kurio laiko atleisiu visas jo nuodėmes.“ Sedrachas vėl tarė: „Vėl prašysiu tavo užuojautos tavo kūriniui. Laikas ilgas, kad mirtis jo neužkluptų ir nepabrobtų staiga.“ Gelbėtojas jam tarė: „Paklausiu tavęs vieno žodžio, Sedrachai, mano mylimasis, tada tu klausi manęs savo ruožtu: jei žmogus atgailaus keturiasdešimt dienų, aš neprisiminsiu visų jo nuodėmių, kurias jis padarė.“
XIV. Ir Sedrachas tarė arkangelui Mykolui: „Klausyk manęs, o galingasis vade, ir padėk man bei būk mano pasiuntinys, kad Dievas pasigailėtų pasaulio.“ Ir parpuolę veidais, jie maldavo Viešpatį ir sakė: „O Viešpatie, pamokyk mus, kaip ir kokia atgaila bei kokiu darbu žmogus bus išgelbėtas.“ Dievas tarė: „Atgailomis, užtarimais, liturgijomis, ašarų upeliais, karštomis dejonėmis. Argi nežinai, kad mano pranašas Dovydas buvo išgelbėtas ašaromis, o kiti buvo išgelbėti vienu akimirksniu? Tu žinai, Sedrachai, kad yra tautų, kurios neturi įstatymo, bet daro įstatymo darbus; nes jei jie nekrikštyti ir mano dieviška dvasia ateina pas juos ir jie atsiverčia į mano krikštą, aš taip pat priimu juos su savo teisiaisiais į Abraomo prieglobstį. Ir yra tokių, kurie buvo pakrikštyti mano krikštu ir dalijosi mano dieviškąja dalimi, bet tapo atmestini visišku atmetimu ir nenori atgailauti; ir aš pakenčiu juos su didele užuojauta ir dideliu gailestingumu bei turtais, kad jie atgailautų, bet jie daro tai, ko mano dievybė nekenčia, ir nepaklausė išmintingo žmogaus, prašančio (jų), sakydami: mes jokiu būdu neteisiname nusidėjėlio. Argi tikrai nežinai, kad parašyta: Ir tie, kurie atgailauja, niekada nemato bausmės? Ir jie nepaklausė apaštalų ar mano žodžio Evangelijose, ir jie liūdina mano angelus, ir iš tiesų jie nekreipia dėmesio į mano pasiuntinį susirinkimuose (komunijai) ir mano tarnystėse, ir jie nestovi mano šventose bažnyčiose, bet stovi ir nepuola žemyn bei negarbina su baime ir drebėjimu, bet giriasi dalykais, kurių aš nepriimu, nei mano šventieji angelai.“
XV. Sedrachas tarė Dievui: „O Viešpatie, Tu vienas esi be nuodėmės ir labai užjaučiantis, turintis užuojautos ir gailestingumo nusidėjėliams, bet tavo dievybė sakė: Aš atėjau ne teisiųjų šaukti, bet nusidėjėlių atgailai. Ir Viešpats tarė Sedrachui: „Argi nežinai, Sedrachai, kad plėšikas buvo išgelbėtas vienu akimirksniu atgailauti? Argi nežinai, kad mano apaštalas ir evangelistas buvo išgelbėtas vienu akimirksniu? „Peccatores enim non salvantur“ (Nusidėjėliai juk neišgelbėjami), nes jų širdys kaip supuvęs akmuo: tai tie, kurie vaikšto nedorais keliais ir kurie bus sunaikinti su Antikristu.“ Sedrachas tarė: „O mano Viešpatie, Tu taip pat sakei: Mano dieviška dvasia įžengė į tautas, kurios, neturėdamos įstatymo, daro įstatymo darbus. Taip pat ir plėšikas, ir apaštalas, ir evangelistas, ir kiti, kurie jau pateko į tavo Karalystę. O mano Viešpatie; tad lygiai taip pat atleisk tiems, kurie nusidėjo iki galo; nes gyvenimas yra labai varginantis ir nėra laiko atgailai.“
XVI. Viešpats tarė Sedrachui: „Aš sukūriau žmogų trimis tarpsniais: kai jis jaunas, aš nekreipiau dėmesio į jo suklupimus, nes jis buvo jaunas; ir vėl, kai jis buvo vyras, aš stebėjau jo tikslą; ir vėl, kai jis pasensta, aš stebiu jį, kol jis atgailaus.“ Sedrachas tarė: „O Viešpatie, Tu žinai ir supranti visus šiuos dalykus; bet turėk užuojautos nusidėjėliams.“ Viešpats jam tarė: „Sedrachai, mano mylimasis, pažadu turėti užuojautos ir sumažinti keturiasdešimt dienų iki dvidešimties; ir kas tik prisimins tavo vardą, nematys bausmės vietos, bet bus su teisiaisiais atgaivos ir poilsio vietoje; ir jei kas užrašys šį nuostabų žodį, jo nuodėmės nebus jam įskaitytos per amžių amžius.“ Ir Sedrachas tarė: „O Viešpatie, ir jei kas atneš apšvietimą tavo tarnui, išgelbėk jį, O Viešpatie, nuo viso pikto.“ Ir Sedrachas, Viešpaties tarnas, tarė: „Dabar paimk mano sielą, O Viešpatie.“ Ir Dievas paėmė jį ir padėjo į Rojų su visais šventaisiais. Kuriam tebūnie šlovė ir galybė per amžių amžius.