Saksų kapituliarijus

„Saksų žemių nuostatai arba Saksonijos sričių kapituliarijus“ (Capitulatio de partibus Saxoniae) yra vienas žiauriausių ankstyvųjų viduramžių teisės aktų. Jį 782 m. paskelbė Frankų karalius Karolis Didysis, vykdydamas ilgus ir kruvinus Saksų karus. Šis dokumentas buvo skirtas ne tik politinei saksų teritorijų kontrolei, bet ir prievartinei jų christianizacijai, kuri tapo oficialia Frankų imperijos politika. Šis teisynas buvo sukurtas tam, kad saksai būtų priversti priimti krikščionybę, o už atsisakymą buvo taikoma mirties bausmė. Karolis Didysis siekė įvesti krikščionybę ta pačia jėga, kuria įvedė politinę valdžią.

Pavadinimas „Saksų kapituliarijus“ yra paremtas lotynišku žodžiu capitulatio, kuris reiškia „nuostatai“, „įsakai“ arba „kapitulos“ (teisės straipsniai). Tuo tarpu pažodinis vertimas būtų „Saksų žemių nuostatai“, nes de partibus Saxoniae reiškia „apie Saksų žemes“.

VIII amžiuje saksai buvo viena didžiausių ir stipriausių pagoniškų genčių Šiaurės Europoje. Jie garbino savo dievus, turėjo savas šventvietes ir atkakliai priešinosi krikščionybei. Jų puldinėjimai prieš frankų pasienį ir atsisakymas priimti naują tikėjimą sukėlė ilgus karinius konfliktus. Karolis Didysis, siekdamas suvienyti Vakarų Europą po krikščionybės vėliava, pradėjo Saksų karus, trukusius daugiau nei tris dešimtmečius. Tai buvo ne tik politinis, bet ir religinis konfliktas. Saksai naikino bažnyčias, žudė misionierius, o frankai atsakė masinėmis represijomis. Vienas garsiausių epizodų – Verdeno žudynės, kai Karolis Didysis įsakė nukirsti galvas 4 500 saksų belaisvių.

Šiame kontekste ir atsirado Capitulatio de partibus Saxoniae. Tai buvo teisynas, kuriame išvardyta daugiau nei 30 straipsnių. Jis numatė mirties bausmę už atsisakymą priimti krikštą, grįžimą prie pagonybės, bažnyčių deginimą, kunigų žudymą, pasninko nesilaikymą ir pagoniškų ritualų atlikimą. Britannica aiškiai nurodo, kad už krikšto atsisakymą buvo skiriama mirties bausmė.

Garsiausia dokumento citata atskleidžia jo esmę:
„Jei kas nors iš saksų tautos, būdamas tarp jų nepasikrikštijęs, norės pasislėpti ir atsisakys priimti krikštą, tebūna nubaustas mirtimi.“

Šis įstatymas buvo ne tik religinis, bet ir kultūrinis smūgis. Jis sunaikino saksų tradicinę religiją, panaikino jų teisę rinktis tikėjimą, pavertė krikštą politinės ištikimybės ženklu ir įteisino prievartinę asimiliaciją. Tai buvo sistemingas bandymas panaikinti pagonišką gyvenimo būdą ir įvesti krikščionišką tvarką.

Capitulatio de partibus Saxoniae šiandien yra vienas ryškiausių pavyzdžių, kaip valstybė panaudojo religiją kaip politinį įrankį, kaip pagonybė buvo kriminalizuota įstatymu ir kaip krikščionybė plito ne tik misijomis, bet ir prievarta. Tai taip pat vienas pirmųjų dokumentų Europoje, kuriame aiškiai matyti valstybinis religinis totalitarizmas.

Saksų kapituliarijus laikomas civilizacinio lūžio dokumentu, kuriuo Karolis Didysis pavertė krikščionybę privaloma ir baudžiamąja sistema. Jis parodė, kad viduramžių Europoje religija ir valdžia buvo neatskiriamos, o pagoniškos tautos buvo laikomos ne tik kitokiomis, bet ir pavojingomis. Nors saksai priešinosi dar kelis dešimtmečius, galiausiai jie buvo palaužti, o jų religija – sunaikinta.

Bausmės pagal „Saksų kapituliarijų“

Už kunigo, vyskupo ar diakono nužudymą – mirties bausmė.
Už atsisakymą priimti krikštą – mirties bausmė.
Už grįžimą prie pagonybės – mirties bausmė.
Už mirusiojo kūno sudeginimą pagal pagonių paprotį – mirties bausmė.
Už žmogaus paaukojimą demonams – mirties bausmė.
Už sąmokslą su pagonimis prieš krikščionis – mirties bausmė.
Už neištikimybę karaliui – mirties bausmė.
Už pono dukters pagrobimą – mirties bausmė.
Už pono ar ponios nužudymą – mirties bausmė.
Už įsibrovimą į bažnyčią ir vagystę joje – mirties bausmė.
Už bažnyčios sudeginimą – mirties bausmė.
Už Gavėnios pasninko nesilaikymą iš paniekos krikščionybei – mirties bausmė.
Už tariamos „raganos“ sudeginimą ar jos mėsos valgymą – mirties bausmė.

Toliau – ne mirties bausmės, bet labai griežtos sankcijos:

Už draudžiamą santuoką – didelės piniginės baudos.
Už pagoniškus įžadus prie šaltinių, medžių ar giraičių – baudos arba atidavimas bažnyčiai tarnauti.
Už kūdikio neatnešimą krikštui per metus – baudos iki 120 solidų.
Už melagingą priesaiką – bausmė pagal saksų įstatymą.
Už plėšikų slėpimą – baudos ir pareigų netekimas.
Už kyšių ėmimą – baudos, o grafui – pareigų netekimas.

Saksonijos sričių kapituliarijus

1. Visiems buvo priimtina, kad Kristaus bažnyčios, kurios dabar statomos Saksonijoje ir yra pašvęstos Dievui, turėtų ne mažesnę, bet didesnę ir kilnesnę garbę, nei turėjo tuščios stabų [šventyklos].
2. Jei kas nors pabėgs į bažnyčią ieškodamas prieglobsčio, niekas tenedrįsta jo iš bažnyčios išvaryti jėga, bet tegu jis turi ramybę, kol bus pristatytas į teismą; ir dėl Dievo garbės bei pagarbos tai pačiai bažnyčiai tebūna jam dovanota gyvybė ir visi kūno nariai. Tačiau jis turi atlyginti žalą tiek, kiek galės ir kiek jam bus priteista; ir taip jis turi būti nuvestas pas viešpatį karalių, ir šis jį tenusiunčia ten, kur jo malonei patiks.
3. Jei kas nors jėga įsiverš į bažnyčią ir joje jėga ar vagyste ką nors pasisavins, arba pačią bažnyčią sudegins ugnimi, baudžiamas mirtimi.
4. Jei kas nors iš paniekos krikščionybei nepaisys šventojo keturiasdešimties dienų pasninko [Gavėnios] ir valgys mėsą, baudžiamas mirtimi; tačiau kunigas turi apsvarstyti, ar kartais tai nenutiko dėl būtinybės valgyti mėsą.
5. Jei kas nors nužudys vyskupą, presbiterį [kunigą] arba diakoną, taip pat baudžiamas mirtimi.
6. Jei kas nors, velnio suvedžiotas, pagal pagonių paprotį patikės, kad koks nors vyras ar moteris yra ragana (striga) ir valgo žmones, ir dėl to ją sudegins arba duos jos mėsą valgyti, arba pats ją suvalgys, bus nubaustas mirties bausme.
7. Jei kas nors nurodys mirusio žmogaus kūną pagal pagonių apeigas sudeginti liepsnose ir jo kaulus pavers pelenais, baudžiamas mirtimi.
8. Jei kas nors iš saksų genties norės pasislėpti tarp jų nepakrikštytas ir paniekins atėjimą krikštytis, ir norės likti pagoniu, baudžiamas mirtimi.
9. Jei kas nors paaukos žmogų velniui ir pagonių papročiu atiduos jį kaip auką demonams, baudžiamas mirtimi.
10. Jei kas nors su pagonimis susimoks prieš krikščionis arba norės su jais išlikti priešiškas krikščionims, baudžiamas mirtimi; ir kiekvienas, kuris klasta tam pritars prieš karalių ar krikščionių tautą, baudžiamas mirtimi.
11. Jei kas pasirodys esąs neištikimas viešpačiui karaliui, baudžiamas mirties bausme.
12. Jei kas pagrobs savo pono dukterį, mirs mirtimi.
13. Jei kas nužudys savo poną ar ponią, baudžiamas tokiu pačiu būdu.
14. Tačiau jei dėl šių mirtinų nusikaltimų, padarytų slapta, kas nors savo noru pabėgs pas kunigą ir, atlikęs išpažintį, norės atlikti atgailą, kunigo liudijimu jis gali būti atleistas nuo mirties.
15. Dėl mažesnių skyrių sutarė visi. Kiekvienai bažnyčiai [gyventojai] dovanoja sodybą ir du mansus žemės, ir tarp šimto dvidešimties žmonių – tiek kilmingųjų, tiek laisvųjų, tiek ir litų [pusiau laisvų] – tai pačiai bažnyčiai turi duoti tarną ir tarnaitę.
16. Ir tai su Kristaus malone buvo nuspręsta: kad iš kur tik mokestis pasieks karaliaus iždą, ar tai būtų taikos mokestis (fridus), ar kokia nors bauda (bannum), ar bet koks kitas atlygis, priklausantis karaliui, dešimtoji dalis būtų atiduota bažnyčioms ir kunigams.
17. Taip pat pagal Dievo įsakymą liepiame, kad visi duotų dešimtąją dalį savo turto ir darbo savo bažnyčioms ir kunigams: tiek kilmingieji, tiek laisvieji, tiek ir litai; pagal tai, ką Dievas kiekvienam krikščioniui davė, dalį tegu grąžina Dievui.
18. Kad sekmadieniais nerengtų susirinkimų ir viešų teismų, nebent dėl didelės būtinybės ar priešui spaudžiant, bet visi rinktųsi į bažnyčią klausyti Dievo žodžio ir atsidėtų maldoms ar teisingiems darbams. Taip pat ir per iškilmingas šventes tetarnauja Dievui ir bažnyčios susirinkimui, ir teatideda pasaulietinius teismus.
19. Taip pat nuspręsta į šiuos dekretus įtraukti, kad visi kūdikiai būtų pakrikštyti per metus; ir nustatome, kad jei kas nors paniekins kūdikio atnešimą krikštui metų bėgyje be kunigo patarimo ar leidimo: jei jis bus iš kilmingųjų giminės, sumokės iždui šimtą dvidešimt solidų, jei laisvasis – šešiasdešimt, jei litas – trisdešimt.
20. Jei kas nors sudarys draudžiamą ar neteisėtą santuoką: jei kilmingasis – šešiasdešimt solidų; jei laisvasis – trisdešimt, jei litas – penkiolika.
21. Jei kas nors prie šaltinių, medžių ar giraičių duos įžadus arba ką nors aukos pagonių papročiu ir valgys demonų garbei: jei bus kilmingasis – šešiasdešimt solidų, jei laisvasis – trisdešimt, jei litas – penkiolika. O jei neturės iš ko sumokėti iš karto, tebūna atiduoti tarnauti bažnyčiai tol, kol tie solidai bus sumokėti.
22. Įsakome, kad krikščionių saksų kūnai būtų nešami į bažnyčios kapines, o ne į pagonių pilkapius.
23. Burtininkus ir žiniuonis nustatėme atiduoti bažnyčioms ir kunigams [tarnystėn].
24. Apie plėšikus ir piktadarius, kurie pabėgs iš vienos grafystės į kitą: jei kas nors juos priims į savo valdžią ir laikys pas save septynias naktis, nebent tam, kad pristatytų [teismui], tesumoka mūsų baudą (bannum). Taip pat, jei grafas jį slėps ir nenorės pristatyti teisingumui įvykdyti, ir negalės dėl to pasiteisinti, tepraranda savo pareigas [garbę].
25. Apie užstatą: kad niekas jokiu būdu nedrįstų iš kito imti užstato [savavališkai areštuoti turto]; o kas tai padarys, tesumoka baudą.
26. Kad niekas nedrįstų trukdyti jokiam žmogui kelio ateiti pas mus ieškoti teisingumo; ir jei kas nors bandys tai daryti, tesumoka mūsų baudą.
27. Jei koks nors žmogus negalės rasti laiduotojo, jo turtas tebūna areštuotas (in forbanno), kol jis pristatys laiduotoją. Jei, nepaisant arešto [draudimo], jis išdrįs įeiti į savo namus, tegu sumoka arba dešimt solidų, arba vieną jautį už to draudimo pažeidimą, ir be to, tegu sumoka tai, ką yra skolingas. O jei laiduotojas nesilaikys nustatytos dienos, tada jis pats tepaėmė tiek nuostolio, kiek buvo jo paties kaip laiduotojo įsipareigojimas; tačiau tas, kuris buvo skolingas laiduotojui, tegrąžina dvigubai už tai, kad leido laiduotojui patirti nuostolį.
28. Apie atlygius ir dovanas: kad niekas neimtų dovanų [kyšių] prieš nekaltąjį; ir jei kas išdrįs tai daryti, tesumoka mūsų baudą. Ir jei, neduok Dieve, grafas tai padarytų, tepraranda savo pareigas.
29. Kad visi grafai stengtųsi tarpusavyje palaikyti taiką ir santarvę; ir jei kartais tarp jų kiltų koks nors nesutarimas ar neramumas, tenepaleidžia dėl to mūsų pagalbos ar atlikimo [pareigų].
30. Jei kas nors nužudys grafą arba prisidės prie jo mirties, jo palikimas atitenka karaliui ir pereina jo žinion.
31. Suteikėme galią grafams savo tarnybos ribose skirti 60 solidų baudą už kerštą (faida) ar didesnes bylas; o už mažesnes bylas nustatėme grafo baudą – 15 solidų.
32. Jei kas nors yra skolingas priesaiką kokiam nors žmogui, tegu jis jį įpareigoja atvykti į bažnyčią prisiekti nustatytą dieną; ir jei jis paniekins priesaiką, tegu duoda pasižadėjimą [garantiją], ir tas, kuris pasirodė esąs kaltas, tesumoka penkiolika solidų ir po to tegu pilnai atlygina žalą byloje.
33. Dėl melagingų priesaikų – tebūna pagal saksų įstatymą.
34. Uždraudėme visiems saksams rengti viešus susirinkimus, nebent mūsų pasiuntinys (missus) mūsų nurodymu juos surinktų; bet kiekvienas grafas savo valdose tegul rengia teismus ir vykdo teisingumą. Ir kunigai turi tai stebėti, kad nebūtų daroma kitaip.

Kiti dokumentai, nustatę bausmes susijusias su krikšto vengimu:

• Vizigotų teisynas (lot. Lex Visigothorum arba Forum Iudicum, 654 m.) – VII a. Ispanijoje išleistas įstatymų rinkinys, kuriame už krikšto vengimą, slaptą pagoniškų ar judėjiškų apeigų praktikavimą buvo numatytos kraštutinės bausmės, įskaitant mirtį akmenimis (lot. lapidatio) arba sudeginimą ant laužo.
• Šv. Stepono I įstatymai (veng. I. István törvényei, apie 1000–1038 m.) – Vengrijos krikštytojas karalius nustatė, kad tėvai, atsisakantys krikštyti vaikus, turi būti baudžiami didelėmis baudomis, o pasikartojančio pagoniško aukojimo (lot. sacrificium) atveju grėsė turto konfiskavimas ir griežtos fizinės bausmės.
• Rusios tiesa (rus. Русская Правда, XI–XII a.) – kartu su kunigaikščio Jaroslavo Išmintingojo Bažnyčios įstatu (rus. Церковный Устав Ярослава) nustatė, kad krikšto vengimas ar burtininkavimas yra nusikaltimas prieš Bažnyčią, už kurį tėvams skiriama piniginė bauda (rus. вира), o už atvirą pagonybės propagavimą – mirtis sudeginant.
• Vormso ediktas (lot. Edictum Wormatiense, 1521 m.) – Šventosios Romos imperijos dokumentas, kuris, nors ir nukreiptas prieš reformaciją, atgaivino nuostatas, kad bet koks krikšto sakramento tvarkos ardymas (įskaitant kūdikių krikšto atsisakymą) traktuojamas kaip valstybės išdavystė (lot. crimen laesae maiestatis).
• Inkvizicijos instrukcijos (lot. Directorium Inquisitorum, 1376 m.) – Nicolas Eymerich parengtas vadovas, nurodantis, kad sąmoningas vaikų nekrikštijimas yra tiesioginis įrodymas apie įtarimą erezija (lot. suspectus de haeresi), už kurį asmuo būdavo perduodamas pasaulietiniam teismui galutinei bausmei vykdyti.
• Prūsų teisės (lot. Iura Prutenorum, 1249 m.) – Christburgo taikos sutartyje su Vokiečių ordinu nustatyta, kad kiekvienas, kuris per nustatytą laiką nepriims krikšto arba grįš prie stabų garbinimo (lot. apostasia), praranda asmeninę laisvę ir tampa vergu arba baudžiamas mirtimi kaip išdavikas.