Sakara (angl. Saqqara) yra viena seniausių ir svarbiausių Senovės Egipto nekropolių, išsidėsčiusi vakariniame Nilo krante, į pietus nuo dabartinio Kairo. Ji daugiau nei tris tūkstančius metų tarnavo kaip pagrindinis Memfio – pirmosios Egipto sostinės – laidojimo kompleksas. Ši vietovė yra ne tik kapinynas, bet ir milžiniškas istorinis kraštovaizdis, kuriame galima sekti Egipto civilizacijos raidą nuo ankstyvųjų dinastijų iki Romos laikų.
Sakaros geografinė padėtis buvo pasirinkta pagal senovės egiptiečių religinius įsitikinimus: vakarai buvo laikomi mirusiųjų pasaulio kryptimi, todėl kapai buvo statomi būtent čia. Iš aukštos dykumos plynaukštės atsiveria vaizdas į derlingą Nilo slėnį, o pati vietovė tapo simboline riba tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių. Čia laidoti faraonai, viziriai, žyniai, raštininkai ir karališkosios šeimos nariai, todėl Sakara yra vienas turtingiausių šaltinių Egipto socialinei ir religinei istorijai pažinti.
Sakaros istorija prasideda dar I ir II dinastijų laikais, kai čia buvo statomos pirmosios mastabos – stačiakampės kapavietės su reljefais ir įrašais. Senoji Karalystė tapo didžiausio suklestėjimo laikotarpiu: būtent čia architektas Imhotepas sukūrė Džoserio laiptuotąją piramidę, pirmąją monumentalią akmeninę konstrukciją pasaulyje. Vėlesniais laikotarpiais Sakara nebuvo apleista – Vidurinėje ir Naujojoje Karalystėje čia statytos šachtinės kapavietės, veikė Serapeumas, o Vėlyvuoju laikotarpiu ir Romos epochoje atsirado mišrių graikų–egiptietiškų kapų.
Svarbiausi Sakaros paminklai yra šie:
- Džoserio laiptuotoji piramidė, pirmoji akmeninė piramidė istorijoje, su didžiuliu šventyklų kompleksu.
- Unaso piramidė, kurioje išlikę seniausi religiniai tekstai – Piramidžių tekstai.
- Teti piramidė, apsupta VI dinastijos mastabų, tokių kaip Mererukos, Kagemni ar Idut.
- Serapeumas, požeminis šventųjų Apio jaučių nekropolis.
- Šimtai mastabų, kurių reljefai ir įrašai atskleidžia kasdienį gyvenimą, administraciją, religiją ir pomirtinio pasaulio sampratą.
Sakarą tyrinėjo daugybė archeologų – nuo Auguste Mariette ir James Quibell iki Jean-Philippe Lauer ir R. Macramallah. Tyrimai tęsiasi iki šiol, o kiekvienais metais atrandama naujų kapų, dirbinių ir tekstų, kurie papildo mūsų supratimą apie senovės Egiptą.