Romėnų dievai yra senovės Romos politeistinės religijos pagrindas – tai daugybė dievybių, kurios valdė įvairias gyvenimo sritis: karą, meilę, žemdirbystę, namų židinį ir net gamtos reiškinius. Kiekvienas dievas turėjo savo specifinę funkciją ir buvo garbinamas per ritualus bei šventes, atspindinčias Romos visuomenės vertybes. Šie dievai buvo ne tik mitologinės būtybės, bet ir neatsiejama Romos kultūros dalis, susijusi su kasdieniu gyvenimu bei valstybės gerove.
Dažnai maišome romėnų ir graikų dievus. Romėnų ir Graikų dievai turi daug panašumų, tačiau skiriasi kilme, laikotarpiu ir savybėmis. Graikų dievai kilo iš senovės Graikijos, kur mitologija išsivystė apie 8–6 a. pr. Kr., o Romėnų dievai – iš senovės Romos, maždaug 3 a. pr. Kr. Teritoriniu požiūriu, Graikų dievai buvo garbinami Graikijoje, o Romėnų dievai – Romos imperijoje, kuri vėliau apėmė didžiąją dalį Viduržemio jūros regiono. Nors daugelis Romėnų dievų buvo perimti iš Graikų mitologijos (pvz., Dzeusas tapo Jupiteriu), jų savybės skyrėsi: Graikų dievai dažnai vaizduojami kaip turintys žmogiškas silpnybes ir emocijas, o Romėnų dievai buvo labiau idealizuoti, susieti su moralinėmis vertybėmis ir valstybės interesais. Romėnai savo dievus laikė pragmatiškais globėjais, saugančiais imperiją ir jos piliečius.
Romėnų dievai kilo iš įvairių šaltinių: dauguma perimti iš Graikų mitologijos, kiti – iš etruskų ar vietinių Italijos genčių tikėjimų. Romėnai buvo atviri kitų kultūrų įtakai, todėl jų panteonas nuolat plėtėsi, įtraukiant naujas dievybes. Šie dievai buvo reikalingi tam, kad paaiškintų gamtos reiškinius, žmonių likimus ir valstybės įvykius. Žmonės tikėjo, kad dievai gali įtakoti jų gyvenimus, todėl meldėsi ir aukojo jiems, siekdami palankumo. Romėnų dievai buvo ypatingi tuo, kad glaudžiai siejosi su Romos politika ir valstybingumu – pavyzdžiui, Jupiteris buvo Romos globėjas, o Marsas saugojo kariuomenę.
Šiame sąraše pateikiama apie 100 pagrindinių Romėnų dievų, tačiau tai tik dalis visų dievybių, kurias garbino romėnai. Jų funkcijos buvo itin įvairios: Altorius simbolizavo šventą vietą, Angerona saugojo tylą ir paslaptis, Anna Perena valdė metų ciklą, Antevorta žvelgė į ateitį, o Apolonas, perimtas iš Graikų, Romoje tapo imperatoriaus globėju. Šie pavyzdžiai rodo Romėnų mitologijos turtingumą ir gilų tikėjimą antgamtinėmis jėgomis, valdžiusiomis tiek kasdienį gyvenimą, tiek imperijos likimą.
Romėnų dievai
Abeona – vaikų globėja, lydinti juos pirmuosiuose žingsniuose į pasaulį. Ji saugo ne tik fizinį judėjimą, bet ir dvasinį atsiskyrimą nuo tėvų – pirmąsias keliones, išėjimą, augimą. Kartu su Adeona sudaro porą: viena lydi iš namų, kita – sugrąžina. Lotyniškai vadinama Abeona, ji susijusi su žodžiu „abeo“ – išeiti, nueiti.
Aekvitas – teisingumo ir lygumo įsikūnijimas, saugantis pusiausvyrą tarp valdžios ir paprasto žmogaus. Tai ne ta pati dievybė kaip Justicija (Teisingumas), bet labiau moralinė dvasia, primenanti apie saiko, pagarbos ir orumo būtinybę teisėje. Lotyniškas vardas Aequitas reiškia lygybę, sąžiningumą – jis dažnai minimas kartu su dorybėmis, kurias Romos imperatoriai norėjo įkūnyti.
Aeternitas – amžinybės dvasia ar dievybė, dažnai vaizduojama kaip nemirtingumo simbolis. Ji atstovauja tam, kas nesikeičia – valstybei, valdovui, dievų tvarkai. Imperatorių laikais Aeternitas buvo idealas, į kurį lygiavosi Romos galia – ant monetų ji vaizduota laikanti saulę ir mėnulį, lyg valdytų laiką.
Aka Larentija – paslaptinga motina, glaudžiai susijusi su miesto pradžia. Kartais laikoma vilke, užauginusia Romulą ir Remą, o kartais – tiesiog turtinga moterimi ar net deive, kuri vaikams paliko paveldą. Ji garbinama kaip žemės dosnumo ir motiniškumo dvasia, o jos vardas minimas per žemės švenčių laiką. Vardas taip pat siejamas su Lares – namų dvasiomis, todėl Aka Larentija kartais vadinama jų motina.
Altorius – ne dievas, bet simbolinis šventumo taškas, kur susitinka žmogus ir dievybė. Romėnų pasaulėjautoje altorius turėjo beveik gyvą prasmę – ten buvo aukojama, meldžiamasi, ten būdavo išklausomas žmogaus prašymas. Kai kada Altorius asmeniškai įvardijamas kaip šventa vietos dvasia.
Angerona – tylos ir kančios paslapties deivė, sauganti Romos slaptą vardą. Vaizduojama su pirštu prie lūpų – tarsi raginanti nešnekėti, išlaikyti paslaptį, nes žodis gali sunaikinti tai, kas šventa. Ji taip pat laikoma skausmo ir ligų slopintoja.
Anna Perena – metų ciklo deivė, susijusi su pavasariu ir gyvenimo atsinaujinimu. Romoje ji švenčiama kovo viduryje, šalia Tiberio – žmonės ten šmaikštaudavo, gerdavo vyną, prašydavo ilgų metų. Kartais ji laikoma Dido seserimi iš Kartaginos mitų, perkeltai į romėnišką žemę.
Antevorta – viena iš dvynių deivių, kartu su Postvorta sauganti ateitį ir praeitį. Antevorta žvelgia į priekį – į tai, kas dar neįvyko, todėl jai meldėsi moterys prieš gimdymą, prašydamos sėkmingos ateities. Ji tarsi ateities veidas, besidairantis iš motinos įsčių link rytojaus.
Apolonas – šviesos, pranašystės ir gydymo dievas, į Romą atkeliavęs iš graikų pasaulio. Jis – dainos ir tiesos globėjas, lankininkas, galintis ir išgydyti, ir nubausti. Nors romėnai perėmė jį beveik neperkeistą, Apolonas įgavo savitą politinį vaidmenį – kaip imperatoriaus globėjas.
Aurora – aušros deivė, atverianti dangų dienai. Jos žingsniai pažadina pasaulį, nutildo naktį, o jos vežimas važiuoja dangaus pakraščiu. Dažnai vaizduojama kaip skubanti, skaidri, liūdinti – nes jos mylimasis vis iš naujo miršta, o ji vėl keliasi viena.
Bakchas – vyno, įkvėpimo ir laukinės euforijos dievas, kitaip vadinamas Dionisu. Romėnai jį kartais siejo su žmogiško vidinio chaoso išlaisvinimu – apeigos būdavo triukšmingos, neturėjo įprastų ribų. Nors jis kelia baimę tvarkai, kartu neša vidinį išsilaisvinimą.
Belona – karo deivė, lydinti griausmingą Marsą, bet kartais pranokstanti jį savo kraujo troškimu. Jos šventykloje būdavo simboliškai paskelbiami karai – metant ietį į svetimą žemę. Ji atstovauja ne garbės, o žiaurumo karo veidą.
Cerera – derlingumo ir grūdų deivė, prilygstanti graikų Demetrai. Ji globoja ne tik derlių, bet ir pačią civilizuotą žmogaus būtį – duonos kepimą, sezonų tvarką, žemės ritmą. Cerera – motinos ir netekimo dievybė, išgyvenusi dukters pagrobimą, ir dėl to išmokusi kovoti.
Dea Dia – paslaptinga romėnų deivė, garbinta Arvalių brolių – senos kunigų giminės. Jos šventė vyko laukų žydėjimo metu, meldžiant gero derliaus ir žemės taikos. Vardas reiškia „Diena Dievė“ – tarsi pati diena būtų gyvas šventas kūnas.
Decima – viena iš trijų likimo deivių (Parcų), nulemianti žmogaus gyvenimo ilgį. Ji atsakinga už siūlo ištempimą – kiek bus dienų, tiek ji išvynioja. Jos seserys – Nona ir Morta – pradeda ir nukerta, o Decima palaiko gyvybės tėkmę.
Diana – miškų, medžioklės ir skaistumo deivė, glaudžiai susijusi su mėnuliu. Ji saugo laukinę laisvę, bet kartu ir gimdančias moteris – lyg laukinė motina, kuri nepriklauso jokiam vyrui. Kartais vaizduojama kaip kerštinga, jei pažeidžiama jos tyla ar laisvė.
Dis Pateris – požemio ir mirusiųjų dievas, kartais tapatinamas su Plutonu. Jo vardas reiškia „turtingasis tėvas“, nes po žeme slypi ne tik mirusiųjų pasaulis, bet ir brangieji metalai. Jam priklauso paslaptys, kurios nėra nei šviesoje, nei laike.
Egerija – miško nimfa ir dieviškoji patarėja, davusi įstatymus karaliui Numiui Pompilijui. Ji dažnai aprašoma kaip šaltinio dvasia – iš jos tekėjo ne tik vanduo, bet ir išmintis. Po vyro mirties ji pavirto versme, gailėdamasi pasaulio skausmo.
Epona – arklių ir keliautojų globėja, iš pradžių garbinta galų žemėse, bet vėliau priimta ir Romoje. Ji vienintelė keltų kilmės deivė, įtraukta į romėnų oficialų panteoną. Epona vaizduojama apsupta arklių, kaip rami, motiniška figūra, lydinti per tolimus kelius.
Eskulapijus – gydymo dievas, perimtas iš graikų Asklepijaus. Jis vaizduojamas su gyvatės apsuktą lazdą – gyvybės, atsinaujinimo ir išgijimo ženklu. Romėnai meldėsi Eskulapijui ne tik dėl ligos, bet ir dėl aiškumo, kas gydo – žolelė, malda ar žmogaus valia.
Fabulinas – mažai žinoma dievybė, globojusi pirmuosius kūdikio žodžius. Jam dėkota už kalbos dovaną, gebėjimą tarti vardus, pasakoti. Fabulinas jungė kalbą ir likimą – kas ištarta, tas tampa pasaulio dalimi.
Falaceris – senovinis dievas, galimai susijęs su medžiais ar oro dvelksmu. Jo vardas minimas retai, bet jo garbinimo pėdsakai rodo ryšį su gyvybės pradu, slypinčiu augalijoje. Spėjama, kad tai galėjo būti etruskų paveldas romėniškoje tikėjimo sistemoje.
Fama – gandų ir šlovės deivė, nešanti žinią visiems – ir tikrą, ir melagingą. Ji skrenda sparnuota, su daugybe liežuvių ar burnų, kartais – vamzdžiais. Fama neatskiriama nuo viešumos – nuo to, ką žmonės kalba, nesvarbu, ar teisingai.
Fauna – gamtos ir moteriškos išminties deivė, sesuo arba motina Faunui. Ji kalbėjo pranašystes ne žmonių kalba, bet gamtos balsu – per paukščius, vėją, gyvūnus. Fauna globojo miškus ir visas laukines dvasines erdves.
Faunas – miško dvasia, piemenų ir sapnų dievas, artimas graikų Panui. Jis ne visada švelnus – gali gundyti, šokdinti, vesti iš kelio. Bet kartu Faunas duoda ženklus, perspėja per sapnus, šnabžda ateities vaizdus.
Felicitata – laimės ir sėkmės įsikūnijimas, dažnai vaizduojama šalia imperatorių kaip jų palydovė. Ji simbolizuoja išsipildymą, vidinę ramybę po pergalės ar klestėjimo laikotarpį. Jos vardas reiškia ne tik trumpalaikį džiaugsmą, bet gyvenimo pilnatvę.
Feronia – laukinių vietų, laisvų žmonių ir išlaisvinimo deivė. Buvo garbinama netoliese miškų, kur vergai galėjo būti paleidžiami į laisvę. Feronia – gamtos jėga, kuri gydo ne per kontrolę, o per atvirą erdvę, kvėpavimą, šaknų laisvę.
Fides – ištikimybės ir pasitikėjimo deivė, sauganti sutarčių ir pažadų šventumą. Senato nariai prisaikdavo prieš ją, paliesdami savo krūtines – tai buvo rimtesnis veiksmas nei parašas. Fides saugojo ne tik politiką, bet ir paprastą žmonių žodį.
Flora – gėlių ir pavasario deivė, atgimimo simbolis. Jos šventės – Floralia – buvo kupinos spalvų, juoko ir teatro. Flora globojo ne tik augalus, bet ir visą jauną, dar neišsiskleidusią gyvybę.
Fontas – šaltinių ir tekančio vandens dievas, kurio garbei aukodavo prie versmių. Jis buvo gyvybės tekėjimo sergėtojas – be vandens neauga nei augalas, nei žmogaus siela. Fontas buvo pagerbiamas tyliai, bet nuolankiai – kaip pats vanduo.
Forikulas – namų durų dievas, saugantis perėjimo vietas. Jo vardas reiškia „durų varčia“ – jis stovėjo ties slenksčiu tarp vidaus ir išorės. Jis kartu su kitomis buities dvasiomis saugojo romėnišką kasdienybę.
Fortūna – likimo ir atsitiktinumo deivė, kurią romėnai laikė nenuspėjamą, bet ne aklą. Ji galėjo būti dosni ir nuožmi, priklausomai nuo žmogaus nuostatų, maldų ar aplinkybių. Dažnai vaizduojama su ratu ar vairu – valdanti kryptį, bet ne garantuojanti sėkmės.
Furina – senoji romėnų vandenų deivė, kurios kultas buvo beveik pamirštas jau Respublikos laikais. Jos šventovė stovėjo ant Tiberio kranto, netoli šaltinio. Furina primena, kad senieji tikėjimai ne visada išlieka gyvi, bet jie įsirėžia į vietos atmintį.
Genijus – kiekvieno žmogaus dvasinis globėjas, tarsi vidinis šešėlis, saugantis gyvybės srovę. Jis gimsta su žmogumi ir miršta kartu – saugo ne tik asmenį, bet ir namus, net miestus. Imperatoriai turėjo savo genijų, kuriam buvo aukojama kaip dievui.
Geroji Deivė – paslaptinga vaisingumo ir žemės galia, garbinta moterų apeigose. Vyrams buvo draudžiama apie ją kalbėti ar net žinoti jos tikrą vardą. Jos šventės būdavo kupinos tylos, žolynų, mėnulio simbolikos.
Herkulis – stiprybės, kančios ir pergalės dievas ar dievintas herojus. Jis atliko dvylika žygdarbių, bet Romoje tapo ir prekybininkų, ir sargybinių globėju. Herkulio jėga yra ne tik fizinė – ji susijusi su išlikimu, kai aplink niekas nepadeda.
Hilaritas – džiaugsmo ir sielos lengvumo dvasia, lydinti šventes ir palankius laikus. Ji simbolizuoja akimirką, kai žmogus praranda baimę ir pradeda juoktis be išskaičiavimo. Hilaritas būdavo garbinama kartu su Felicitata ir Laetitia.
Honosas – garbės ir orumo dievas, ypač siejamas su kariais ir pareigūnais. Dažnai minimas kartu su Virtus – jėgos dvasia. Jam būdavo statomi paminklai, kai žmogus pasiekdavo šlovę, kurios nepalaužė valdžia ar pinigai.
Horta – sodų globėja, sauganti augimą, brandą ir vaisių nokimą. Jos vardas susijęs su žodžiu „hortus“ – sodas, derlius, gyvastis. Horta globoja ramų, natūralų virsmą – iš žiedo į vaisių, iš pradžios į brandą.
Insitor – dievas, globojantis sėklos įterpimą į dirvą. Jis svarbus ne tiek dėl pačios sėjos, kiek dėl tikėjimo, kad įdėta gyvybė bus priimta. Romėnai jam aukodavo prieš pasėlių pradžią – kad žemė ne tik priimtų, bet ir atsakytų.
Intercidona – kirvio dvasia, sauganti gimdančią moterį nuo blogųjų dvasių. Jos vardas reiškia „kirtimą“ – jos buvimas nutraukia demonų kelią į namus. Ji garbinama kartu su Pilumnu ir Deverra – saugančiomis gimdymo dievybėmis.
Inuas – gyvulių ir gyvulių poravimosi globėjas, panašus į Fauną. Jo apeigos buvo šiek tiek laukinės, su prigimtinių jėgų garbinimu. Romėnai jį šaukė pavasarį, kai gyvuliai vėl įžengdavo į derlingą metų dalį.
Janas – vartų, pradžių ir pabaigų dievas, vienas seniausių romėnų tikėjime. Jis turi dvi veido puses – viena žiūri atgal, kita į priekį. Jam skirta sausio pradžia (lot. Ianuarius) – tai metų slenkstis, kai viskas dar tik ima ryškėti.
Junona – moterų, santuokos ir valstybės globėja, Jupiterio žmona. Ji gina moters orumą – tiek karalienės, tiek paprastos namų šeimininkės. Romėnės ją laikė sargu ne tik per vestuves, bet ir gimdant.
Jupiteris – dangaus, žaibo ir valdžios dievas, romėnų panteono viršūnė. Jo valia laikoma galutine – ne tik politine, bet ir dvasine prasme. Jam priklauso pergalės, priesaikos, teisingumas, audros.
Justicija – teisingumo ir įstatymo deivė, laikanti svarstykles ir kartais – kardą. Ji įkūnija ne atpildą, o tvarką, kuri užkerta kelią chaosui. Romėnai ją laikė dorybių pagrindu – be jos sugriūtų bendruomenė.
Kamėjos – likimo deivės, atitinkančios graikų Mojiras, romėnų Parcas. Jos trys – viena verpia siūlą, kita matuoja, trečia nukerpa. Kamėjos nebaudžia – jos tiesiog nesustabdomos.
Kardėja – durų vyrių dvasia, sauganti nuo įsibrovimo, ypač piktųjų jėgų. Ji buvo garbinama su spygliuočių šakelėmis – kad niekas blogo nepraslystų. Jos vardas susijęs su „kardia“ – ratu, riba, apsisukimu.
Karmenta – pranašystės ir moterų žinių deivė, laikoma poetų ir kalbos globėja. Jos vardas reiškia „dainą“, „išpranašavimą“. Ji taip pat globojo motinas – kalbančias, gimdančias, mokančias.
Karna – vidaus organų ir gyvybės dvasia, sauganti širdį, kepenis, sielos būstą. Jai būdavo aukojama dėl sveikatos, vidaus stiprybės. Karna siejama su paslėpta, bet gyvybiškai svarbia žmogaus dalimi.
Kloakina – kanalizacijos ir nuotekų deivė, siejama su „Cloaca Maxima“ – didžiąja Romos nuotekų sistema. Ji saugojo ne tik nuo užtvindymo, bet ir nuo ligų, kurios galėjo kilti iš stovinčio vandens. Kloakina buvo tarsi miesto vidaus sveikatos garantė.
Konkordija – santarvės ir sutarimo deivė, dažnai vaizduojama laikanti taurę ar simbolius, vienijančius priešybes. Ji buvo garbinama siekiant taikos tarp visuomenės sluoksnių ar politinių stovyklų. Konkordija įkūnija ne vien tylą – bet bendrą valią gyventi kartu.
Konsas – grūdų sandėliavimo dievas, kurio šventės būdavo slaptingos, švenčiamos po žeme. Jis saugojo ne derlių, bet jo laikymą – tai, ką žmogus išsaugo, nesunaudoja. Konsas laikytas ir paslapties, tylos globėju.
Kopija – gausos ir dosnumo deivė, dažnai tapatinama su ragu – cornucopia. Ji saugojo klestėjimą ne per perteklių, o per dalijimąsi. Kopija stovėjo šalia Fortūnos, bet labiau priminė pilnatvės ramybę nei atsitiktinę sėkmę.
Kupidonas – meilės geismo dvasia, dažnai vaizduojamas kaip sparnuotas berniukas su lanku. Jis gali sužeisti bet ką – dievą ar žmogų – ir priversti pamesti protą. Kupidonas, arba Cupido, nėra švelnumas – jis yra troškimas, neretai pavojingas.
Kvirinas – senas karingas dievas, vėliau sutapatintas su dievintu Romulu. Jis saugojo tautą, kariuomenę ir piliečių bendrą tapatybę. Kvirinas buvo viena iš trijų pagrindinių senosios Romos dievybių – kartu su Jupiteriu ir Marsu.
Larai – namų dvasių pora, sauganti šeimą ir židinį. Jie stovėjo prie slenksčio, lydėjo žmogų per gyvenimą, bet liko ištikimi namams. Jiems aukodavo kasdien – lašą vyno, trupinį duonos, dėmesį.
Laverna – apgavystės ir vagysčių deivė, kurią gerbdavo net nusikaltėliai. Ji saugojo veidmainystę, slaptą dvilypumą, net šventvagystes. Tai šešėlio figūra – nešventa, bet neatmetama romėnų tikėjime.
Liberas – vyno, vaisingumo ir vyriško brandumo dievas, artimas graikų Dionisui. Kartu su Ceres ir Libera jis sudarė seną trejybę, saugančią derlių ir žmonių palikuonis. Liberas išlaisvina – iš socialinių ribų, iš baimių.
Libertas – laisvės personifikacija, garbinama ypač išlaisvintų vergų. Ji buvo vilkinti laisvės kepure – pileus – kurią užsidėdavo buvę vergai. Libertas tapo ir politiniu idealu, kurį mėgino prisiimti net imperatoriai.
Libitina – mirties deivė, kurios vardas buvo tariamas tyliai. Ji globodavo laidotuves, kapines, mirusiojo kūno paruošimą. Jos šventykla buvo kartu ir biuras – ten registruodavo mirusiuosius.
Limentinas – sienos dvasia, sauganti ribas tarp erdvių: miesto ir laukų, šventos ir profaniškos žemės. Jam aukodavo statant naują miestą ar šventovę, kai reikėdavo įtvirtinti ribą. Jis primena, kad kas skiria, tas ir saugo.
Lucina – gimdymo deivė, pagalbininkė gimstant vaikui. Ji kartais tapatinama su Junona, bet dažnai buvo garbinama atskirai, būtent dėl šviesos, lydinčios žmogų į pasaulį. Lucina reiškia „atnešanti šviesą“ – naujo gyvenimo pradžios simbolis.
Lukina – kartais laikoma Lucinos epitetu arba atskira vietine gimdymo dievybe. Ji pasirodydavo maldose, kai reikėjo pagelbėti gimdyvei arba apsaugoti kūdikį nuo mirties. Jos buvimas reikšdavo, kad gimimas nesibaigs tragedija.
Luna – mėnulio deivė, nakties šviesa, sauganti moterišką ciklą, sapnus, tylą. Ji važiuoja dangaus ratu, kaip Sol (saulė) – bet jos kelias tylesnis, paslaptingesnis. Luna vaizduojama su pusmėnuliu ant kaktos, tarsi šviesa be triukšmo.
Manai – mirusiųjų protėvių dvasios, saugomos ir gerbiamos namuose. Joms skirtos šventės būdavo tyliai, su duona ir vynu, kad nepažeistų jų ramybės. Manai – tai tie, kurie jau išėjo, bet tebėra šeimos dalis.
Marsas – karo ir žemdirbystės dievas, vienas pagrindinių romėnų dievų. Prieš mūšį jam aukodavo, bet taip pat – pavasarį, kad palaimintų laukus. Marsas yra jėga – ne žiaurumas, o veiksmas, veržlumas, galia keisti pasaulį.
Mater Matuta – rytmečio ir vaikų globėja, kartais laikyta uošvių ir moterų draugiškumo deive. Jos šventės būdavo skirtos moterų tarpusavio ryšiui, motinystei, rūpesčiui. Matuta reiškia rytą – naują pradžią, ne tik laiką, bet ir būseną.
Mefitė – nuodingų garų ir pelkių dvasia, kurią gerbdavo kaip apsaugančią nuo troškinančių, nematomų jėgų. Jos šventyklos stovėjo prie gamtinių šaltinių ar pelkynų. Mefitė buvo nekenčiama ir garbinama vienu metu – nes ji galėjo ir apsaugoti, ir pražudyti.
Merkurijus – prekybos, kelionių ir apgavysčių dievas, greitas, žodžio ir pelno globėjas. Jis turėjo sparnuotas pėdas ir nešiojo lazdą – kaducejų, kuria galėjo nuraminti ginčus. Merkurijus – tai protas kelyje, ne vieta, o judėjimas.
Minerva – išminties, amato ir strategijos deivė, artima graikų Atėnei. Ji globojo ne tik mokslą ir meną, bet ir teisę bei miestų gyvenimą. Minerva – tylus, bet stiprus protas, neštas ne per jėgą, o per aiškumą.
Morta – viena iš trijų likimo deivių (Parkų), ta, kuri nukerta gyvybės siūlą. Ji nebaudžia, ji tiesiog nutraukia – kai laikas ateina. Morta vaizduojama kaip nepermaldaujama, bet ne pikta – tiesiog galutinė.
Nemorensis – miško dvasia, garbinama prie Nemi ežero, susijusi su medžiokle ir šventu girios ratu. Kartais laikoma epitetu Dianos kaip miško šeimininkės. Šioje vietoje kunigas galėjo būti tik tas, kuris nužudė savo pirmtaką – tai miško teisė.
Neptūnas – jūrų dievas, vėliau perimtas iš graikų Poseidono, bet iš pradžių labiau susijęs su drėgme nei su vandenynu. Jis globojo šulinius, lietų, žemės drėkinimą. Tik vėliau tapo audringo vandenyno viešpačiu, su tridentu ir žirgais.
Nona – likimo deivė, verpianti gyvybės siūlą – pirmoji iš trijų. Jos vardas siejamas su devintuoju nėštumo mėnesiu – kai gyvybė jau pasiruošusi išeiti. Nona pradeda, bet nežino, kada bus pabaiga – tai palieka Mortai.
Nortija – etruskų kilmės deivė, susijusi su likimu ir metiniu laiku. Jos garbei kalama vinis – kaip metų įtvirtinimo simbolis, kaip nulemties ženklas. Romėnai perėmė ją kaip laiko tvirtinimo ritualą, ne tik vardą.
Numėja – vardo deivė, globojanti žmogaus asmeninį pavadinimą ir tapatybę. Ji saugo tą dalį, kurią kažkas pašaukia, bet niekas kitas neturi. Jos šauksmas – ne garsas, o žinojimas, kas esi.
Obarator – arimo dvasia, sauganti pirmąjį vagos brėžimą žemėje. Jis neša atsakomybę – nes ten, kur įbrėži vagą, ten ir kris sėkla. Jis buvo minimas kartu su kitais žemdirbystės dievais pavasario apeigose.
Ops – gausos ir žemės dosnumo deivė, Jupiterio žmona, dažnai sėdinti ir laikanti sėklas ar ragą. Ji ne tik maitina – ji saugo žemės slėpinius, paverčia juos duona. Ops buvo švenčiama tyliai – kad neišgąsdintų to, kas dar tik bręsta po paviršiumi.
Orbona – našlaičių globėja, sauganti vaikus be tėvų. Ji – tyli motina, kurios rankos nematomos, bet būtinos. Jai aukodavo tie, kurie neteko vaikų, ar tie, kuriems vaikai buvo vienintelė viltis.
Palė – gyvulių ir kaimo šventumo dvasia, susijusi su piemenių ir ugnies švente – Parilija. Ji globoja ne tiek avis, kiek jų dūmus, šieną, pavasarinį lengvumą. Palė buvo šaukiama, kad ugnis neišdegintų, o apsaugotų.
Parkos – trys likimo deivės: Nona, Decima ir Morta. Jos verpia, matuoja ir nukerta žmogaus gyvenimo siūlą. Parkos nesitaria, nepaaiškina – jų darbas tylus, bet galutinis.
Pertunda – deivė, globojanti lytinį aktą ir pirmąją moters sueitį. Jos vardas kilo nuo „pramušti“ – pereiti per ribą, įeiti. Romėnai ją šaukė, kad neštų ne prievartą, o atvirumą ir palaiminimą vaisingumui.
Pietas – pamaldumo ir šeimyninės pareigos dvasia, įkūnijanti pagarbą dievams, tėvams ir valstybei. Ne jausmas, o laikysena – gyvenimo kryptis su pagarba tam, kas virš tavęs. Imperatoriai mėgo būti vadinami Pius – kaip tie, kurie ne tik valdo, bet ir tarnauja.
Plutonas – požemio ir mirusiųjų dievas, kartais sutapatinamas su Dis Pateriu, bet labiau akcentuojantis turtus po žeme. Jo vardas kilęs iš žodžio ploutos – turtas. Plutonas – tai šešėlių karalius, bet ne pabaisa – tvarkos, ne chaoso valdovas.
Pomona – vaisių, ypač sodo medžių globėja, rūpinasi brandumu ir rinkimu. Skirtingai nei Ceres, ji neauga laukuose – jos derlius iš medžių, lėtas, saulėje nokstantis. Pomona – sodininkų ir laukiančiųjų deivė.
Portūnas – uostų, raktų ir vartų dievas, padedantis įplaukti į saugią vietą. Jo šventė buvo prie Tiberio, kur vanduo pereina į krantą. Portūnas globoja perėjimą iš pavojingo į saugų – iš kelio į prieglobstį.
Postverta – viena iš dviejų gimdymo dievybių kartu su Antevorta. Jei Antevorta žvelgia į ateitį, tai Postverta saugo praeitį – ypač gimdymo pabaigą, išeinančio vaiko kelią. Ji saugo motiną nuo likusių pavojų po gimdymo – tarsi atlošia duris atgal, kad niekas negrįžtų negerai.
Providentija – numatymo, išmintingo planavimo dvasia, dažnai sieta su valstybės tvarka. Ji ne pranašė, o veikėja – ta, kuri veikia dabar, kad išvengtų blogio rytoj. Providentija ypač išryškėja imperatorių laikais kaip jų išmintingo valdymo simbolis.
Prozerpina – požemio karalienė, mirties ir atgimimo ciklo deivė, romėniškasis graikų Persefonės atitikmuo. Ji buvo pagrobta Plutono, bet kasmet trumpam sugrįždavo į žemę – tai aiškino augalų ciklą. Prozerpina nėra tik auka – ji tapo valdove, turinčia dvi pasaulio puses.
Robigus – kviečių rūdžių ir kitų pasėlių ligų dvasia, kurią reikia nuraminti, kad neišplistų. Jam aukodavo šuniuką – ne kaip bausmę, o kaip mainus už išsaugotą derlių. Robigus primena, kad net augalų liga turi savo veidą.
Roma – miesto dvasia, personifikuota sostinė, tapusi beveik gyva būtybe. Ji įkūnija ne tik vietą, bet valstybės garbę, jėgą, trukmę. Ant monetų Roma vaizduojama kaip karė, kartais – kaip moteris su šalmu ir skydeliu.
Rumina – kūdikių žindymo deivė, sergstinti mažylių mitybą ir motinos pieną. Jos vardas siejamas su „ruma“ – krūtimi, iš kurios teka gyvybė. Jai aukodavo ne vyną, bet pieną – iš pagarbos gyvybės pradžiai.
Salus – sveikatos ir gerovės deivė, dažnai garbinama kartu su Eskulapijumi. Ji saugo ne tik fizinę sveikatą, bet ir visos valstybės klestėjimą. Jos vardas tapo žodžių „sveikata“ šaknimi daugelyje kalbų.
Saritor – lauko purentojas, dirvos paruošimo dvasia. Jis dar nesėja ir nepjauna – tik išjudina, kvėpuoja žemę. Saritor buvo vienas iš daugelio žemės darbo dvasių, kurių visų reikėjo – nes dirva gyva.
Saturnas – senasis laiko, derliaus ir aukso amžiaus dievas, kurio valdymo laikai buvo be skurdo ir karo. Jo šventės – Saturnalia – buvo džiaugsmo, apversto pasaulio dienos, kai vergai tapdavo šeimininkais. Saturnas laikomas Dzeuso tėvu – bet Romoje jo kultas įgavo rimtą, gilų svorį.
Segetia – sėjamų laukų dvasia, sauganti augalą nuo pat pasėjimo iki pjūties. Ji neatsiejama nuo Seia ir Tutilina – visos trys saugo skirtingus augalo gyvenimo etapus. Segetia buvo tyliai pagerbiama prie lauko krašto, kad niekas nepastebėtų jos miego.
Seia – sėklų dvasia, dar prieš jų išėjimą į lauką. Ji saugo, kad sėkla būtų sveika, kad ją rastų tinkama vieta. Seia – tai būsimo gyvenimo globėja, kol jis dar slypi rankoje ar aruode.
Semonija – galimai Sabinų kilmės deivė, sieta su sėkla, sodinimu, pirmine gyvybės jėga. Jos kultas itin senas, beveik išnykęs vėlesniame romėnų laikotarpyje. Semonija globojo pačią pradžią – kai žmogus dar tik ketina auginti.
Silvanas – miškų ir kaimo pakraščių dievas, saugantis gyvulius, sodybas, medžius. Kartais – gąsdinantis, nes pasirodo netikėtai, dvelkia laukine jėga. Silvanui statėsi šventoves toli nuo miesto – kad jo dvasia liktų laisva.
Sol – saulės dievas, važiuojantis per dangų su spindinčiu vežimu. Vėlesnėje Romoje įgavo svarbų vaidmenį kaip Sol Invictus – nenugalimoji šviesa, kurios galia stipresnė už mirtį. Sol tapo ir imperatoriaus atspindžiu – valdovas virš pasaulio.
Somnus – miego dievas, tylus, lėtas, apgaubiantis žmones naktimi. Jis neša sapnus, ilsina kūną, o kartais – būna labai artimas mirčiai. Somnus eina nešaukdamas – bet kai jis ateina, net dievai nutilsta.
Spes – vilties deivė, sauganti tikėjimą, kad bus dar viena diena. Ji dažnai vaizduojama kaip jauna moteris, stovinti ramiai, žiūrinti pirmyn. Spes lydi ne laimę, bet laukimą – ir tai kartais stipriau už bet ką.
Stata Mater – miesto sienų ir pastovumo deivė, sauganti tai, kas jau pastatyta. Ji globojo statinius, jų tvirtumą ir stovėjimą vietoje. Jai aukodavo, kad namai neiširtų, kad pamatai laikytų.
Sterculinas – mėšlo ir žemdirbystės ciklo dievas, susijęs su dirvos derlingumu. Jo vardas ne visiems skambėjo maloniai, bet romėnai gerbė ir šią gyvybės pusę – nes be mėšlo nebūtų derliaus. Sterculinas atstovauja žemės kūną – kaip jis virškina, maitina, perdirba.
Sumanas – naktinio žaibo dievas, tamsioji Dzeuso žaibo forma. Jis trenkiantis ne dieną, bet naktį – netikėtai, tyliai, grėsmingai. Sumanas buvo mažiau žinomas, bet labai bijotas – nes kai žaibas trenkia tamsoje, jį siunčia ne Jupiteris, o kažkas gilesnio.
Telus – žemės deivė, artima Terai, kartais su ja tapatinama. Ji simbolizuoja pačią žemės esmę – ne derlių, bet gyvybę, slypinčią po viskuo. Telus buvo minima maldose prieš sodinimą ar laidojimą – kaip motina, kuri ima ir atiduoda.
Tera – žemė kaip gyvas kūnas, motiniška ir nepermaldaujama. Romėnai ją laikė viena pirmųjų dievybių – be jos negalėtų būti nei žmogaus, nei gyvulio, nei dievo šventyklos. Tera Mater – Žemė motina – buvo vadinama tyliai, su pagarba, nes ją mindžiojo, bet niekas jai neprilygo.
Terminas – ribų ir ženklų dievas, saugantis atskyrimą tarp sklypų, miestų, net dievų sričių. Jo statulėlės būdavo nedidelės, bet neliečiamos – net karaliai negalėjo jų perkelti. Terminui aukodavo ten, kur baigiasi viena erdvė ir prasideda kita.
Tutilina – aruodų ir naktinio derliaus saugotoja, kad niekas neišplėštų to, kas užauginta. Ji saugojo nuo vagių, vėtrų, blogų dvasių. Jos vardas siejamas su „apsauga“, bet tylesne, nematoma.
Vacuna – Sabinų deivė, vėliau perkelta į romėnų panteoną, galėjusi būti tiek poilsio, tiek derliaus pabaigos globėja. Jai statydavo šventyklas tyliose vietose – toli nuo miestų triukšmo. Vacuna – tai dvasia po darbo, ne tinginystė, bet nusipelnytas sustojimas.
Venera – meilės, grožio, vaisingumo deivė, viena ryškiausių romėnų panteone. Ji ne tik švelni, bet ir galinga – gundanti, vedanti, gimdanti imperatorius. Venera buvo ne tik kūno grožio, bet ir kosminės traukos įsikūnijimas.
Vervactor – pirmasis artojas, tas, kuris pirmą kartą verčia dirvą. Jis simbolizuoja pradžią, įrankio prisilietimą prie nejudinto grunto. Kartu su kitais žemdirbystės dvasiomis Vervactor buvo šaukiamas, kad žmogaus darbas derėtų su žeme.
Vesta – namų židinio, ugnies ir valstybės deivė, kurios šventykla Romoje niekada neturėjo durų – ji visada atvira. Jos ugnį saugojo vestalės – tyros mergelės, kurios atstovavo miestui. Vesta buvo be veido – nes ji ne asmuo, o namų kvapas, šiluma, pasitikėjimas.
Viktorija – pergalės deivė, lydinti karius ir imperatorius. Ji dažnai vaizduojama sparnuota, su lauro vainiku ar delnu. Viktorija nėra žiauri – jos veidas rimtas, nes pergalė visada kainuoja.
Virtus – vyriškoji jėgos dorybė – drąsa, pasiaukojimas, ištvermė. Kartu su Honosu (Garbe) jis simbolizuoja karinio idealizmo aukštumas. Virtus buvo laikomas pavyzdžiu – bet tik tiems, kurie veikia, o ne kalba.
Volturnus – upės dievas, dažniausiai tapatinamas su Tibru ar rytiniu vėjų. Jis buvo šaukiamas kaip tekančio, besikeičiančio vandens globėjas. Jo jėga – lėta, bet nepertraukiama.
Volupija – malonumo deivė, susijusi su pasitenkinimu, džiaugsmu, kūnišku patogumu. Ne tokia aštri kaip Kupidonas, bet artima jam – nes malonumas ilgainiui tampa įpročiu. Volupija globojo ne geismą, bet tą akimirką, kai nieko netrūksta.
Vulkanas – ugnies, kalvystės ir sprogimų dievas, kartais laikomas pavojingiausiu iš visų. Jis neša liepsną – kuria miestus ir juos sunaikina. Vulkanas garbinamas su baime – jo ugnis gydo, bet neklaužada ranka ją paleidžia.