Ričardas Dokinsas (Richard Dawkins) gimė 1941 metų kovo 26 dieną Nairobyje, Kenijoje (tuometinė britų kolonija). Tėvas buvo kolonijinis tarnautojas, šeima grįžo į Angliją, kai jam buvo aštuoneri. Lietuviškai vardas dažniausiai rašomas Ričardas Dokinsas, o pavardė tariama maždaug „Do-kinz“. Augo anglikonų šeimoje – vaikystėje dainavo bažnyčios chore, bet jau paauglystėje pradėjo abejoti. Oksforde studijavo zoologiją pas Nobelio premijos laureatą Nikolaasą Tinbergeną, 1966 metais apgynė daktaro disertaciją apie gyvūnų elgesį. Liko Oksforde dėstytoju, o nuo 1995 iki 2008 metų ėjo „Visuomenės supratimo apie mokslą profesoriaus“ pareigas – postą, kurį specialiai jam įsteigė milijonierius Charlesas Simonyi.
Dokinsas išgarsėjo ne tik kaip etologas (gyvūnų elgesio tyrėjas), bet kaip aršus religijos kritikas. Jo pirmoji knyga „Egoistinis genas“ (1976) pakeitė, kaip žmonės supranta evoliuciją – genai, o ne individai ar rūšys, yra pagrindiniai veikėjai. Bet tikroji šlovė atėjo 2006 metais su „Dievo kliedesiu“ – knyga tapo pasauliniu bestseleriu (daugiau nei 3 milijonai egzempliorių), o Dokinsas – naujojo ateizmo veidu kartu su Samu Harrisu, Christopheriu Hitchensu ir Danieliu Dennettu (vadinamoji „ketveriukė“). Jis keliavo po pasaulį, debatavo su kunigais, vyskupais ir rabinais, o jo fondas „Richard Dawkins Foundation for Reason and Science“ (dabar susijungęs su Center for Inquiry) rinko pinigus moksliniam švietimui ir kovai su religiniu indoktrinavimu.
Dokinsas niekada neslėpė paniekos religijai – vadino ją „virusas protui“, vaikų krikštą „vaikų teisių pažeidimu“, o religinį auklėjimą – „vaikų prievarta“. Ypač kritikavo krikščionybę ir islamą, bet ir judaizmas gaudavo savo. Po 2001 metų rugsėjo 11-osios tapo dar aštresnis – sakė, kad religija yra pagrindinis blogio šaltinis pasaulyje. 2015 metais patyrė insultą, bet pasveiko. 2021 metais amerikiečių humanistų asociacija atėmė jam „Metų humanisto“ titulą (kurį buvo davę 1996 m.) už tweetus apie translytiškumą – Dokinsas sakė, kad biologinė lytis yra faktas. Tai sukėlė naują skandalą, bet jis tik gūžtelėjo pečiais: „Aš ginu mokslą, o ne politkorektiškumą“. Šiandien, 84-erių, gyvena Oksforde, rašo tinklaraštį, duoda interviu ir augina anūkus.
Svarbiausi kūriniai
- „Egoistinis genas“ (The Selfish Gene, 1976) – pristato „genų požiūrį“ į evoliuciją ir išpopuliarino terminą „memas“ (kultūros vienetas, plintantis kaip genas).
- „Išplėstinis fenotipas“ (The Extended Phenotype, 1982) – sudėtingesnė knyga specialistams: genai veikia ne tik kūną, bet ir aplinką (pvz., bebro užtvanka – jo geno išplėstinis fenotipas).
- „Aklasis laikrodininkas“ (The Blind Watchmaker, 1986) – atsakymas į kreacionistų argumentą „laikrodis negali atsirasti pats“. Parodo, kaip natūrali atranka kuria sudėtingumą be jokio dizainerio.
- „Dievo kliedesys“ (The God Delusion, 2006) – pagrindinis anti-religinis manifestas. Teigia, kad Dievo hipotezė yra moksliškai nereikalinga, religija kenkia visuomenei, o tikėjimas be įrodymų – pavojingas.
- „Didžiausias reginys Žemėje“ (The Greatest Show on Earth, 2009) – paprastas evoliucijos įrodymų vadovėlis, parašytas po to, kai JAV apklausos parodė, kad pusė amerikiečių netiki evoliucija.
- „Mokslas stebuklų rūmuose“ (Science in the Soul, 2017) – straipsnių rinkinys apie racionalumą, grožį moksle ir kodėl religija trukdo.
- Autobiografija „Apetitas stebėtis“ (An Appetite for Wonder, 2013) ir „Trumpa žvakės tamsoje“ (Brief Candle in the Dark, 2015) – dvi dalys, apie vaikystę, karjerą ir kovas.