Mintis, kad sielos gali keliauti per laiką, vėliau naudodamos žmonių kūnus, kaip priemones keliauti, o tų žmonių gyvenimus jos pasisavina kaip maistą jų dvasinei kelionei į tobulumą, Vakarų minčiai yra svetima. Judaizmo, krikščionybės ir islamo požiūriai į pomirtinį gyvenimą, kuris mūsų laukia, į dangų ir pragarą, labai skiriasi, bet jų pagrindinė misija yra ta pati.
Be abejo, daugelis rytų religijų grindžiamos tikėjimu Reinkarnacija. Tačiau, kaip bebūtų keista, švenčiausiuose induistų raštuose, Vedose, apie tai net neužsimenama. Vedos buvo parašytos apie XIII a. pr. m. e., o pirmosios užuomenos apie Reinkarnaciją atsirado tik IX a. pr. m. e. Tačiau tai greitai prigijo. Krišna mokė: „Kaip mes pakeičiame sudevėtus rūbus, taip nemirtinga siela pakeičia susidevėjusį kūną“. Galiausiai atsirado tokių mokytojų, kurie tikslai nurodė už kokius nusikaltimus mums skiriamas koks kūnas. Buvo sakoma, kad kuo didesnę nuodėmę žmogus padaro, tai po irties jo siela įsikūnija į nelabai gražų žmogų ar gyvūną. Toks griežtas mokymas ir gasdinimas turėjo sulaikyti žmones nuo blogo elgesio, tačiau lazda turi du galus. Būtent dėl to, jog Indijoje visi tiki, kad apsigimimas ir ligos siųstos už blogus darbus praeitame gyvenime. Be to ten padėti išsigimėliui, invalidui ar ligoniui laikoma negeru darbu, nes jis toks gimė, kad kentėtų už buvusias nuodėmes. Vakaruose taip pat būna keistenybių. Net platonas tvirtino, jog siela prieš patekdama į kūną jau egzistavo žemėje kitu pavidalu. O ir pirmieji krikščionys Reinkarnacijos neneigė. Dabar kartais net manoma, jog apie 300 m. pr. m. e. Konstantinopolyje susirinkę bažnyčios vadai nusprendė, jog Reinkarnacija prieštarauja Kristaus mokymui ir todėl tikėti ja yra erezija, vien dėl to, kad visa tai pernelyg atsidavė Rytais.
Dabartiniai krikščioniai taip pat neigia Reinkarnaciją, nes ji Kristaus auką už mūsų nuodėmes paverčia beprasme. „Jei mes patys kentėsime už savo nuodėmes kituose gyvenimuose, tai kodėl Kristus turėjo aukotis už jas?“ – sako jie. O visus buvusiojo gyvenimo priminimus aiškina blogųjų jėgų įtaka ir velnio apsėdimu.
Tačiau nėra taip svarbu, egzistuoja Reinkarnacija ar ne. kiekvienam vis tiek teks gyventi būtent savo gyvenimą, kokiais atsiminimais bekeliautų. Taigi, svarbiausia ne tai, ko bijai ar lauki, o tai kaip gyveni.
Įdomu, kad nors Vedos reinkarnacijos tiesiogiai nemini, Upanišados, vėlesni šventi induizmo tekstai, ją detaliai aprašo. Ši koncepcija, vadinama *samsara*, apima sielos ciklišką gimimą ir mirtį, priklausomai nuo karmos – veiksmų pasekmių. Budizme reinkarnacija taip pat yra centrinė dogma, tačiau čia akcentuojamas ne sielos, o sąmonės tęstinumas. Budos mokymas pabrėžia išsivadavimą iš šio ciklo, pasiekiant nirvaną. Jainizme reinkarnacija siejama su atgimimu įvairiose būtybėse, o tikslas – išsilaisvinti iš šio ciklo per askezę ir dvasinį tobulėjimą.
Sikhizme, nors ir nėra tiesiogiai minima reinkarnacija, yra koncepcija apie sielos persikūnijimą, siekiant suvokti dieviškąją tiesą. Tačiau sikhizmas pabrėžia vieną Dievą ir tiesioginį ryšį su juo, o ne ciklišką persikūnijimą. Šintoizme reinkarnacijos samprata nėra tokia aiškiai apibrėžta, tačiau yra tikėjimas, kad sielos gali grįžti į gamtą ir vėl gimti. Daugelis šių religijų turi savo unikalias interpretacijas ir praktikas, susijusias su karma, dharmos įgyvendinimu ir sielos išlaisvinimu iš samsaros rato. Kaip teigė Dalai Lama: „Reinkarnacija nėra tik religijos klausimas, bet ir mokslinis tyrinėjimo objektas.“ Šios skirtingos perspektyvos demonstruoja reinkarnacijos sampratos turtingumą ir jos universalumą įvairiose dvasinėse tradicijose. Supratimas apie reinkarnaciją reikalauja gilios savianalizės ir dvasinio augimo.