Pranašystės apie popiežius (lot. Vaticinia de Summis Pontificibus) yra viduramžių pranašiškų tekstų bei iliustracijų ciklas, susiformavęs XIII amžiaus pabaigoje – XIV amžiaus pradžioje. Tai nėra vienas konkretus kūrinys. Tai ilgaamžė rankraščių šeima, kurios turinys kito priklausomai nuo politinių aplinkybių ir Europos regionų tradicijų. Šie tekstai buvo tiesiogiai siejami su popiežių seka. Jie naudoti kaip alegoriniai komentarai apie Katalikų Bažnyčios būklę, jos vadovus ir istorinius lūžius.
Ši tradicija glaudžiai susijusi su pseudojoachimine literatūra, klaidingai priskiriama Kalabrijos abatui Joakimui Fjoriečiui (it. Gioacchino da Fiore, lot. Joachim de Floris, 1132–1202 m.). Nors pats Joakimas šių pranašysčių nerašė, jo vardas tekstams suteikė didžiulį autoritetą. Istorija juose interpretuota kaip nuoseklus dieviško plano išsipildymas. Tradicija ypač sustiprėjo XIV–XV amžiuje, kai popiežių instituciją krėtė Avinjono nelaisvė (lot. Captivitas Babylonia papatus, 1309–1377 m.) ir Didžioji Vakarų schizma (lot. Magnum Schisma Occidentale, 1378–1417 m.). Šie sukrėtimai skatino visuomenę ieškoti simbolinių paaiškinimų bei ateities ženklų.
Išlikę rankraščiai sudaryti iš trumpų tekstų ir iliustracijų, vaizduojančių alegorines figūras, gyvūnus, herbus. Šios iliustracijos neatliko vien dekoratyvinės funkcijos. Jos atliko hermeneutinį vaidmenį, padėdamos skaitytojui suprasti pranašystės ryšį su tam tikru popiežiumi. Dėl to Vaticinia dažnai vadinamos „paveikslinėmis pranašystėmis“.
Tyrinėtojai išskiria dvi pagrindines rankraščių grupes. Viena jų siejama su pirminiu 15-os pranašysčių ciklu „Nedoros giminės“ (lot. Genus nequam), pasirodžiusiu apie 1304 metus. Jame pranašystės pateikiamos kaip simboliniai popiežių portretai. Kita grupė susijusi su vėlesne „Kilk, plikagalvi“ (lot. Ascende calve) tradicija. Ji buvo sukurta kaip imitacinis tęsinys, turintis aiškesnių propagandinių tikslų. Konstanco susirinkimo (lot. Concilium Constantiense, 1414–1418 m.) metu abi serijos buvo sujungtos į vieną 30-ies pranašysčių ciklą. Jų tikslas buvo perteikti popiežių istoriją kaip pranašišką eigą.
Pranašystės atsirado laikotarpiu, kai Bažnyčios autoritetą slėgė politiniai konfliktai, vidinės reformos ir išorinės grėsmės. Šie tekstai atspindėjo visuomenės lūkesčius. Vieni popiežiai vaizduoti kaip taikos atkūrėjai, kiti – kaip artėjančių nelaimių pranašai. Vėliau, Reformacijos (lot. Reformatio) laikotarpiu, pranašysčių interpretacijos įgavo aštrų poleminį pobūdį. Šiandien Vaticinia de Summis Pontificibus yra vertingas istorinis šaltinis, atskleidžiantis viduramžių mentalitetą, popiežiaus institucijos suvokimą bei jos įtraukimą į apokaliptines schemas religiniame mąstyme.