Hadas graikų mitologijoje yra tiek vieta, tiek asmuo. Kaip asmuo, Hadas yra dievas, valdantis požemių karalystę, kurioje gyvena mirusios sielos. Jis yra vienas iš pagrindinių graikų dievų, Dzeuso ir Poseidono brolis. Po to, kai broliai padalijo visatą po savo pergalės prieš titanus, Dzeusui atiteko dangus, Poseidonui – vandenys, o Hadui – požemių karalystė, kurioje jis tapo mirusiųjų valdovu. Nors Hadas buvo griežtas ir kartais bauginantis dievas, jis nėra laikomas blogiu – jis tiesiog užtikrino, kad mirusiųjų sielos liktų ten, kur joms buvo lemta būti.
Kaip vieta, Hadas taip pat reiškia požemių karalystę, kurioje mirusiųjų sielos gyvena po mirties. Tai plati, niūri vieta, suskirstyta į įvairias dalis, priklausomai nuo sielų likimo. Viena garsiausių Hado vietų yra Tartaras, kuriame nusikaltėliai buvo kankinami už savo nuodėmes. Taip pat buvo Elysiumas, kurį galima vadinti graikų „rojumi“, skirtu dorybingoms sieloms.
Hadas, kaip dievas, dažnai buvo apibūdinamas kaip šaltas, bet teisingas, o jo žmonos Persefonės grobimo istorija yra viena iš žymiausių mitų apie jį. Nors Hadas buvo nepopuliarus tarp žmonių, graikų mitologijoje jis vaidino svarbų vaidmenį, prižiūrėdamas, kad gyvųjų pasaulis ir mirusiųjų karalystė būtų tinkamai atskirti.
Religinėse apeigose žmonės aukodavo jam juodus gyvūnus, o aukojimo metu nusigręždavo nuo altoriaus, kad nereikėtų žvelgti į požemių pasaulį. Skirtingai nei kiti dievai, Hadas niekada nebuvo vaizduojamas su žaibu ar trišakiu, nes jo galia buvo ramybė ir tvarka. Jis buvo vienintelis dievas, kuris niekada nepalikdavo savo karalystės, išskyrus retus atvejus, kai vykdavo į paviršių spręsti svarbių reikalų. Jo valdose tekėjo penkios upės, kurių viena, vadinama Lete, turėjo galią ištrinti mirusiųjų atmintį. Tai buvo tarsi būdas sieloms palikti visus gyvenimo vargus užmarštyje. Hadas išliko teisingas teisėjas, kuris niekada nekeitė savo sprendimų, todėl jam buvo jaučiama didelė pagarba.