Pijus IX, gimęs kaip Giovanni Maria Mastai-Ferretti 1792 m., yra vienas ryškiausių ir prieštaringiausių XIX a. popiežių, kurio pontifikatas truko rekordinius 31 metus (1846–1878). Jo valdymo laikotarpis atspindi Bažnyčios kovą su sparčiai kintančiu pasauliu – industrializacija, liberalizmu ir nacionalizmo banga. Per savo gyvenimą jis patyrė ir šlovę, ir pažeminimą, prarado Popiežiaus valstybes, bet paliko gilų pėdsaką Katalikų Bažnyčios doktrinoje.
Giovanni Maria Mastai-Ferretti gimė Senigalijos mieste, Italijoje, kilmingoje, bet ne itin turtingoje šeimoje. Jaunystėje jis svajojo apie karinę karjerą, tačiau dėl epilepsijos priepuolių, kurie jį kamavo iki 30-ies, buvo priverstas rinktis kitą kelią. Bažnyčia tapo jo pašaukimu – jis studijavo teologiją Romoje ir 1827 m. buvo įšventintas kunigu. Jo žavesys, šiltas būdas ir administraciniai gebėjimai greitai patraukė dėmesį. Prieš tapdamas popiežiumi, jis dirbo vyskupu Imoloje, kur pelnė liaudies simpatijas dėl rūpesčio vargšais ir lankstumo politiniuose reikaluose. 1846 m., po popiežiaus Grigaliaus XVI mirties, konklava netikėtai išrinko 54-erių Giovanni kaip kompromisinį kandidatą, manydama, kad jis bus nuosaikus reformatorius. Pasirinkęs vardą Pijus IX, jis pradėjo savo ilgą ir audringą pontifikatą.
Iš pradžių Pijus IX atrodė kaip liberalų viltis. Vos tapęs popiežiumi, jis paskelbė amnestiją politiniams kaliniams, leido spaudos laisvę Popiežiaus valstybėse ir netgi įsteigė konsultacinę tarybą, įtraukdamas pasauliečius. Šie veiksmai sukėlė entuziazmo bangą Italijoje, kur žmonės svajojo apie vieningą šalį. Tačiau 1848 m. revoliucijos visoje Europoje, įskaitant sukilimus Romoje, radikaliai pakeitė jo poziciją. Sukilėliai privertė Pijų IX bėgti iš Romos į Gaetą, Neapolio karalystėje, o Romoje buvo paskelbta respublika. Prancūzų kariuomenės pagalba jis grįžo 1850 m., tačiau nuo tada tapo griežtu konservatoriumi, matydamas liberalizmą kaip grėsmę Bažnyčiai. Šis posūkis lėmė jo prieštaringą reputaciją – vieniems jis buvo šventasis, ginantis tikėjimą, kitiems – atsilikęs reakcionierius.
Vienas žymiausių Pijaus IX veiksmų buvo 1864 m. paskelbtas „Klaidų sąrašas“ (Syllabus Errorum) – dokumentas, kuriame jis pasmerkė 80 modernaus pasaulio idėjų, įskaitant laisvą spaudą, sekuliarizmą, protestantizmą ir net mintį, kad popiežius turėtų taikstytis su „pažanga“. Šis dokumentas sukėlė audrą Europoje, nes atrodė, kad Bažnyčia meta iššūkį visam XIX a. pasauliui. Pavyzdžiui, jis teigė, kad katalikybė neturėtų būti tik viena iš daugelio religijų valstybėje, o tai prieštaravo augančiai religinės laisvės idėjai. Nors „Klaidų sąrašas“ buvo skirtas apsaugoti tikinčiuosius nuo, Pijaus manymu, pavojingų idėjų, jis sustiprino įvaizdį, kad Bažnyčia yra atitrūkusi nuo laiko dvasios. Vis dėlto šis dokumentas išlieka svarbiu Bažnyčios istorijos šaltiniu, rodančiu, kaip ji bandė naviguoti modernybėje.
Kitas reikšmingas Pijaus IX palikimas buvo Vatikano I susirinkimas (1869–1870), kuriame buvo paskelbta popiežiaus neklaidingumo dogma. Ši doktrina teigė, kad popiežius, kalbėdamas ex cathedra (oficialiai apie tikėjimo ar moralės klausimus), yra apsaugotas nuo klaidų. Šis sprendimas buvo kontroversiškas net tarp katalikų – dalis vyskupų manė, kad tai suteikia per daug galios popiežiui, o protestantai ir sekuliarūs mąstytojai tai laikė dar vienu Bažnyčios atsilikimo įrodymu. Be to, susirinkimas buvo nutrauktas dėl Italijos karo veiksmų, kai Popiežiaus valstybės buvo galutinai užimtos.
Pijaus IX pontifikatą dramatiškai paveikė Popiežiaus valstybių praradimas. 1870 m. Italijos karalystė, siekdama suvienyti šalį, užėmė Romą, o Pijus IX tapo „Vatikano kaliniu“, atsisakydamas pripažinti naują Italijos valstybę. Jis užsidarė Vatikano rūmuose, iš kurių neišeidavo iki pat mirties 1878 m. Šis laikotarpis buvo skausmingas Pijui, kuris jautėsi išduotas pasaulietinių jėgų. Tačiau jis rado paguodą liaudies pamaldume – jo iniciatyva 1854 m. buvo paskelbta Nekaltojo Prasidėjimo dogma, teigianti, kad Mergelė Marija buvo be nuodėmės nuo pat savo prasidėjimo. Ši dogma sustiprino katalikų marijinį pamaldumą ir padėjo Pijui IX išlaikyti dvasinę įtaką, net kai jo politinė galia nyko.
Pijaus IX asmenybė buvo pilna prieštaravimų. Jis buvo žinomas kaip šiltas, nuoširdus žmogus, mėgstantis juokauti ir bendrauti su paprastais žmonėmis. Viena istorija pasakoja, kaip jis, dar būdamas vyskupu, slapta aplankė ligoninėje vargšą, apsimetęs paprastu kunigu, kad niekas neatpažintų jo rango. Kita vertus, jis buvo užsispyręs ir kartais impulsyvus – kartą, susitikime su Italijos karaliaus pasiuntiniais, jis esą taip įsiuto, kad numetė dokumentus ant žemės, atsisakydamas derėtis dėl Vatikano statuso. Dar viena įdomi detalė yra jo santykis su technologijomis: nors jis pasmerkė modernizmą, pats domėjosi telegrafu ir netgi palaimino pirmąjį telegrafo kabelį, jungiantį Romą su kitais miestais, matydamas jame galimybę skleisti tikėjimą.
Pijaus IX mirtis 1878 m. užbaigė vieną ilgiausių pontifikatų Bažnyčios istorijoje. Jo beatifikacija 2000 m. sukėlė diskusijų – vieni garbino jį už tikėjimo gynimą, kiti kritikavo už konservatyvumą ir antisemitizmu alsuojančius veiksmus, pavyzdžiui, Mortaros bylą, kai žydų berniukas buvo atimtas iš šeimos, nes buvo slapta pakrikštytas. Nepaisant to, Pijus IX išlieka figūra, kuri įkūnijo XIX a. Bažnyčios dramą: kovą tarp tradicijos ir modernybės, dvasinės galios ir politinio nuosmukio. Jo gyvenimas primena, kad net popiežiai yra žmonės, veikiami savo laiko iššūkių ir ribotumų.