Damazas I – popiežius, valdęs 366–384 m., vienas ryškiausių IV amžiaus Bažnyčios vadovų. Jo vardas glaudžiai susijęs su liturgijos, Rašto ir kalbos atnaujinimu, katalikiškos tapatybės stiprinimu bei Bažnyčios autoriteto Romoje įtvirtinimu.
Gimė apie 305 m. Ispanijoje arba Romoje, bet veikė kaip tikras romėnas – tiek liturgine, tiek bažnytine prasme. Į popiežiaus sostą pakilo po labai aštraus konflikto: 366 m. išrinkus jį popiežiumi, kita grupė dvasininkų paskelbė alternatyvų „antipopiežių“ Ursiną. Įsiplieskė tokie neramumai, kad teko kviesti pasaulietinę valdžią juos malšinti. Galiausiai imperatorius pripažino Damazą teisėtu popiežiumi.
Jo pontifikatas žymi reikšmingą Bažnyčios raidą: krikščionybė jau buvo tapusi legalia, bet dar tik brendo į imperijos religiją. Damazas suprato, kad reikia aiškaus tikėjimo pamato ir bendros kalbinės formos, kuri jungtų visą Vakarų Bažnyčią. Todėl jis paskyrė vieną žymiausių to meto mokslininkų, savo sekretorių Šv. Jeronimą, atlikti Biblijos vertimą į taisyklingą lotynų kalbą. Taip gimė Vulgata – vertimas, kuris šimtmečiams tapo autoritetu Vakarų krikščionims.
Damazas aktyviai priešinosi arijonizmui, kuris neigė Kristaus dievystę, ir palaikė Nikėjos tikėjimo išpažinimą, tuo įtvirtindamas ortodoksiją Romoje. Jis skatino Romos kaip Petro sosto svarbos iškėlimą – tai buvo tarsi pirmieji žingsniai link vėlesnio Romos popiežių primato teologinio pagrindimo.
Dar vienas įdomus jo bruožas – kultūrinis jautrumas. Jis skatino kankinių kultą, tvarkė ir puošė jų kapus, įrengė epitafijas, kurių tekstai (dažnai poetiški ir iškalbingi) išliko kaip svarbus lotyniškojo meno ir pamaldumo palikimas. Daugelį jų, tikėtina, parašė pats Damazas – kaip poetas, kuris Rašte ir martyrologijoje ieškojo ne tik prasmės, bet ir grožio.
Mirė 384 m. Jo kapas yra Romoje, šv. Lauryno bažnyčioje. Prisimintas kaip popiežius, kuris padėjo pagrindus Rašto autoritetui, lotyniškai liturginei kultūrai ir Romos Bažnyčios lyderystei.
Jeronymas, prisimindamas Damazą, rašė, kad jam buvo duotas pasirinkimas: „Būk teologas arba būk su Bažnyčios vadovu“. Ir jis pasirinko būti su Damazu – tuo, kuris ieškojo ne naujovių, o tvirtumo tikėjime.