Pironas iš Elio (apie 360–270 m. pr. Kr.) yra vienas iš įtakingiausių senovės Graikijos filosofų, sukūręs kryptį, kuri vėliau buvo pavadinta pironizmu. Jis gyveno helenistiniu laikotarpiu, kai filosofinės mokyklos varžėsi dėl tiesos monopolio: stoikai teigė, kad pasaulis yra racionaliai tvarkingas, epikūriečiai – kad laimė pasiekiama malonumu ir ramybe, o akademikai – kad žinojimas galimas, bet ribotas. Pironas išsiskyrė tuo, kad atmetė visų šių mokyklų pretenzijas į tiesą ir teigė, jog žmogus negali patikimai žinoti nieko apie tikrovę.
Pironas gimė Elio mieste Peloponese ir jaunystėje buvo tapytojas. Vėliau jis tapo Anaksarcho, Demokrito tradicijos mąstytojo, mokiniu. Svarbiausias jo gyvenimo įvykis buvo dalyvavimas Aleksandro Makedoniečio žygyje į Rytus. Šios kelionės metu Pironas susidūrė su Indijos asketais ir mąstytojais, kurie praktikavo radikalų atsiribojimą nuo pasaulio. Antikiniai autoriai teigia, kad būtent šis susitikimas sustiprino Pirono įsitikinimą, jog tikrovė yra nepažini, o žmogaus proto pastangos ją suprasti yra bergždžios.
Pagrindinė Pirono filosofijos idėja yra teiginys, kad dalykai yra adiaphora – nei geri, nei blogi, nei tikri, nei netikri. Kadangi pojūčiai ir protas yra nepatikimi, žmogus negali nustatyti tikros dalykų prigimties. Iš šios pozicijos kyla epoché, sprendimo sustabdymas. Tai nėra pasyvumas ar abejingumas, bet sąmoningas atsisakymas tvirtinti, kad kas nors yra galutinai tiesa ar netiesa. Pironas teigė, kad tik tada, kai žmogus nustoja siekti neįmanomo – absoliutaus žinojimo – jis pasiekia ataraksiją, vidinę ramybę.
Pironas pats nieko nerašė. Jo mokymą užfiksavo mokinys Timonas iš Fliunto, o vėliau – Sextas Empirikas, kurio veikalai yra pagrindinis pyrrhonizmo šaltinis. Šiuose tekstuose Pironas vaizduojamas kaip žmogus, kuris gyveno taip, kaip diktuoja įpročiai ir papročiai, bet viduje išliko visiškai laisvas nuo dogmų. Jis laikėsi tradicinių religinių praktikų, tačiau ne todėl, kad tikėjo dievų prigimtimi ar galia, o todėl, kad tokios praktikos buvo visuomenės gyvenimo dalis. Pironas nebuvo ateistas moderniąja prasme – jis tiesiog teigė, kad žmogus negali žinoti nieko apie dievus, todėl neturi pagrindo nei tikėti, nei netikėti. Tai yra radikalus religijos nepaneigimas, bet ir nepatvirtinimas.
Pironas taip pat garsėjo savo elgesiu, kuris atspindėjo jo filosofiją. Antikiniai autoriai pasakoja, kad jis nesureikšmindavo pavojų, nes neturėjo tvirtų įsitikinimų apie tai, kas yra iš tikrųjų pavojinga ar saugu. Šios istorijos greičiausiai yra hiperbolizuotos, tačiau jos perteikia esmę: Pironas mokė, kad žmogus turi gyventi be dogmų, nes būtent dogmos sukelia nerimą, baimę ir konfliktus.
Pironizmo įtaka tęsėsi ilgai po jo mirties. Helenistiniu laikotarpiu jis paveikė akademinį skepticizmą, o renesanso ir moderniosios filosofijos laikais – Montaigne’ą, Hume’ą ir kitus mąstytojus, kurie abejojo žmogaus proto galia pasiekti absoliučią tiesą. Šiuolaikinėje epistemologijoje Pironas laikomas vienu iš pirmųjų filosofų, kurie sistemingai analizavo žinojimo ribas ir parodė, kad žmogaus tikėjimas savo pažinimo gebėjimais dažnai yra nepagrįstas.