Penkių žmonijos amžių mitas – tai senovės graikų pasakojimas apie žmonijos nuosmukį nuo aukso iki geležies eros, aprašytas Hesiodo poemoje „Darbai ir dienos“ (apie 700 m. pr. Kr.). Jis vaizduoja žmonijos istoriją kaip penkis etapus, kiekvienas blogesnis už ankstesnį, valdomas skirtingų dievų ir pažymėtas moraliniu bei materialiniu smukimu. Mitas kilo iš indoeuropietiškų tradicijų, bet Hesiodas jį pritaikė graikams, kritikuodamas savo laikų neteisingumą.
Pirmasis – Aukso amžius, valdomas Kronoso. Žmonės gyveno kaip dievai: be darbo, ligų, senatvės. Žemė duodavo derlių savaime, o mirtis ateidavo kaip miegas. Jie tapo gerosiomis dvasiomis, saugotojomis.
Antrasis – Sidabro amžius, po Dzeuso. Žmonės buvo kvaili, nepagarbus dievams, žudė vienas kitą. Gyveno trumpai, vaikystėje – 100 metų. Dzeusas juos sunaikino; jie tapo požemio dvasiomis.
Trečiasis – Vario amžius, karo era. Žmonės kūrėsi iš bronzos ginklų, namai – bronziniai. Jie buvo žiaurūs, kovojo tarpusavyje, pateko į Hadą be garbės.
Ketvirtasis – Herojų amžius, įterptas kaip išimtis. Tai Trojos karo herojai – pusdievių palikuonys, teisingi ir drąsūs. Po mirties jie gyveno Palaimintuosiuose salose, su derlingu dirvožemiu.
Penktajasis – Geležies amžius, Hesiodo laikais. Žmonės kenčia nuo darbo, ligų, karų. Nėra pagarbos, teisingumo; šeimos griūva, melas klesti. Hesiodas meldžiasi nematyti blogesnės eros.
Mitas romėnams virto Ovidijaus „Metamorfozėse“ (be herojiško etapo). Jis įtakojo krikščionybę – nuopuolis kaip nuodėmės pasekmė. Šiandien simbolizuoja civilizacijos nuosmukį: nuo utopijos prie chaoso, ragindamas moralinį atsinaujinimą. Hesiodas juo kritikavo socialinę neteisybę, primindamas, kad blogis – žmogaus pasirinkimas ribotame likime.