Ispanijos inkvizicija, įkurta 1478 m. Ferdinando II ir Izabelės I, veikė beveik 356 metus. Ji buvo sukurta siekiant išlaikyti katalikų tikėjimo ortodoksiją naujai susivienijusioje Ispanijos karalystėje. Per savo istoriją inkvizicija tapo galinga institucija, turėjusia tribunolus visoje imperijoje, ir buvo žinoma dėl griežtų metodų prieš tuos, kurie buvo laikomi eretikais ar nukrypusiais nuo tikėjimo.
Žodis inkvizicija reiškia bažnytinę instituciją, sukurtą viduramžiais tikėjimo tyrimui ir kovai su erezijomis. Jis kilęs iš lotyniško inquisitio – „tyrimas, apklausa“, ir istorijoje siejamas su specialiais tribunolais, kurie nagrinėjo tikėjimo nukrypimus.
XIX amžiaus pradžioje politinė ir kultūrinė atmosfera Ispanijoje pasikeitė. Liberalios idėjos, Napoleono karų patirtis ir visuomenės spaudimas lėmė, kad inkvizicija vis labiau buvo laikoma pasenusia ir netinkama institucija. Ji buvo kelis kartus panaikinta ir vėl atkurta, tačiau galutinai uždaryta 1834 m. liepos 15 d. karalienės regentės Marijos Kristinos dekretu. Tai buvo paskutinis oficialus inkvizicijos nuosprendis – nebe prieš konkretų asmenį, o prieš pačią instituciją.
Procesas buvo atliktas formaliai: karalienės dekretas paskelbė, kad Tribunalas del Santo Oficio de la Inquisición nebeturi jokios galios. Tai reiškė, kad visi likę tribunolai buvo uždaryti, jų archyvai perduoti valstybei, o pareigūnai neteko savo funkcijų. Nebuvo viešos egzekucijos ar paskutinio sudeginimo – paskutinis „nuosprendis“ buvo administracinis sprendimas, panaikinęs pačią sistemą.
Šis įvykis simbolizavo perėjimą nuo viduramžiškos bažnytinės kontrolės prie modernesnės, konstitucinės valstybės. Inkvizicijos pabaiga reiškė, kad Ispanijoje nebeliko oficialios bažnytinės institucijos, galinčios teisti ar bausti už tikėjimo nukrypimus. Tai buvo galutinis taškas vienoje iš ilgiausiai veikusių ir labiausiai pagarsėjusių religinių institucijų Europos istorijoje.