Nuo pirmykščių bendruomenių iki didžiųjų religijų žmonės visada ieškojo vietų, kurios būtų daugiau nei gamtos peizažai. Kalnai, upės, giraitės, akmenys ir slėniai tapo ne tik kraštovaizdžio dalimi, bet ir dvasiniais orientyrais, jungiančiais žemę su dievais, protėvių dvasiomis ar kosmine tvarka. Kai kurios vietos siejamos su svarbiais religiniais įvykiais – Dievo apsireiškimu, pranašų pamokslais ar šventųjų … [Skaityti toliau…]
Mažoji Biblija, arba Izaijo knyga, yra viena iš svarbiausių Senojo Testamento dalių, dažnai vadinama „penktąja evangelija“ dėl savo gilių mesianistinių pranašysčių ir teologinės reikšmės. Ši knyga, priskiriama pranašui Izaijui, gyvenusiam apie VIII a. pr. Kr. Judėjoje, yra ne tik religinis, bet ir literatūrinis šedevras, kurio poetinė kalba, vizijos ir mokymai daro įtaką judaizmo, krikščionybės ir … [Skaityti toliau…]
Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen Gentium – tai vienas pagrindinių Vatikano II Susirinkimo dokumentų, paskelbtas 1964 m. lapkričio 21 d.. Tekstą patvirtino popiežius Paulius VI, o parengė jį Susirinkimo tėvai – vyskupai ir teologai iš viso pasaulio. Tai buvo atsakas į Bažnyčios poreikį atsinaujinti ir aiškiau išreikšti savo prigimtį, misiją ir santykį su šiuolaikiniu pasauliu. … [Skaityti toliau…]
Pietro Parolin (Petras Parolinas), gimęs 1955 m. sausio 17 d. Skjavonėje, Italijoje, yra Romos Katalikų Bažnyčios kardinolas ir Vatikano valstybės sekretorius, einantis šias pareigas nuo 2013 m. Jo biografija atspindi gilų atsidavimą Bažnyčiai, diplomatinę patirtį ir reikšmingą indėlį formuojant Vatikano užsienio politiką. Pietro Parolin užaugo giliai religingoje katalikų šeimoje. Jo tėvas Luigi Parolin buvo geležies … [Skaityti toliau…]
Religiniai pastatai, šventyklos, bažnyčios, vienuolynai ir kiti šventi objektai yra ne tik architektūros kūriniai, bet ir žmonijos dvasinio paveldo dalis, menanti tūkstantmečių tikėjimus, kultūras ir istoriją. Tačiau daugybė šių objektų buvo sunaikinta – kartais dėl karų, gamtos stichijų ar ideologinių konfliktų, o kartais dėl sąmoningų sprendimų, tokių kaip nekilnojamojo turto plėtra, urbanizacija ar ekonominiai interesai. … [Skaityti toliau…]
Ritualas – tai nustatyta, simbolių ir veiksmų kupina veiksena, kuria žmonės siekia palaikyti ryšį su šventumu, bendruomene ar pasaulio tvarka. Žodis ritualas kilo iš lotynų ritualis, kuris savo ruožtu siejasi su ritus, reiškiančiu „nustatytą tvarką, apeigą“. Lotynų kalboje šis terminas buvo vartojamas apibrėžti religines apeigas. Kai kurie kalbininkai šaknį ri- sieja su senovės indoeuropiečių žodžiais, … [Skaityti toliau…]
Šventosios knygos yra įvairių religijų pagrindiniai tekstai, kuriuose įrašyti dieviški apreiškimai, moralės įstatymai, tikėjimo tiesos ir dvasinio gyvenimo gairės. Jos laikomos ne tik religinės doktrinos pagrindu, bet ir kultūros, teisės, meno bei visuomenės normų šaltiniu. Šie tekstai įkvepia milijonus tikinčiųjų visame pasaulyje, formuoja žmonių pasaulėžiūrą ir siūlo atsakymus į pagrindinius gyvenimo klausimus apie kilmę, tikslą … [Skaityti toliau…]
Liturginis Šventųjų minėjimo kalendorius – tai išsamus metinis vadovas, padedantis susigaudyti, kada Bažnyčia ir tikintieji mini konkrečius šventuosius, palaimintuosius ar svarbius įvykius liturginiame gyvenime. Čia pateikiamos dienos, kai prisimenami šventieji iš viso pasaulio – nuo žinomų katalikiškų figūrų kaip šv. Pranciškus Asyžietis ar šv. Teresė Avilietė iki rečiau minimų, bet dvasiniu svoriu nenusileidžiančių šventųjų iš … [Skaityti toliau…]
1931 m. birželio 29 d. popiežius Pijus XI (Achille Ratti) paskelbė encikliką Non abbiamo bisogno (liet. “Mums nereikia”), kuri buvo tiesioginė reakcija į fašistinės Italijos vyriausybės spaudimą prieš katalikų organizacijas. Tai viena iš nedaugelio enciklikų, kurios pavadinimas buvo italų kalba, o ne lotynų, kas atspindėjo skubumą ir konkrečią adresatų auditoriją – Italijos katalikus. Dokumentas lietuvių … [Skaityti toliau…]
Ši lentelė – tai dažniausiai naudojami citatų šaltiniai ir sutrumpinimai, pasitaikantys įvairių religijų tekstuose, teologinėje literatūroje, moksliniuose straipsniuose, liturginiuose leidiniuose ar net liaudies religinėse tradicijose. Lentelės apačioje galite atsisiųsti PDF arba Excel lenteles patogumui. Joje pateikiami ne tik trumpiniai, bet ir jų pilni pavadinimai, priklausomybė konkrečiai religinei ar kultūrinei tradicijai, bei pavyzdinė citata, nurodanti, kaip … [Skaityti toliau…]
Izraelio valstybės egzistavimas yra giliai įsišaknijęs religijoje, ypač judaizme. Žydų tautos istorija, aprašyta Tanache (Senajame Testamente), yra Izraelio valstybės pamatas. Žydų siekis sugrįžti į Žadėtąją Žemę, aprašytą Biblijos tekstuose, buvo svarbus veiksnys kuriant šiuolaikinę Izraelio valstybę. Daugelis žydų tiki, kad Dievas pažadėjo šią žemę Abraomui ir jo palikuonims. Šis pažadas yra centrinis judaizmo tikėjimo elementas, o Izraelio valstybės sukūrimas daugeliui žydų yra šio pažado išsipildymo įrodymas. Tačiau Izraelio valstybės egzistavimas taip pat kelia sudėtingų religinių ir politinių klausimų, susijusių su kitomis religijomis, gyvenančiomis šioje teritorijoje, ir su skirtingomis žydų bendruomenių interpretacijomis. Šių klausimų nagrinėjimas reikalauja kruopštaus ir subtilaus požiūrio, atsižvelgiant į visų susijusių šalių perspektyvas. Izraelio valstybės istorija ir jos vaidmuo religijoje yra sudėtingas ir daugiasluoksnis reiškinys, reikalaujantis tolesnio tyrinėjimo.