Orestas – vienas tragiškiausių figūrų senovės graikų mitologijoje, Agamemnono ir Klytemnestros sūnus, Elektros brolis. Jo istorija – kraujo keršto ciklas Atridų namuose, prasidėjęs nuo Trojos karo. Agamemnonas, grįžęs iš karo, nužudytas žmonos Klytemnestros ir jos meilužio Aigisto. Orestas, ištremtas vaikystėje, suaugęs gauna Apolono įsakymą atkeršyti už tėvą – nužudyti motiną.
Šis poelgis – motinžudystė – prakeiktas: po žudynių Orestą persekioja Erinės (Keršto deivės, vadinamos Furijomis romėniškoje versijoje), kankindamos beprotybe ir vizijomis.
Orestas klajoja, ieškodamas išlaisvinimo, lydimas ištikimo draugo Pilado (Pylades), kurio draugystė tapo ištikimybės simboliu.
Pagal Euripido versiją, jis su Piladu keliauja į Tauridę, kur sesuo Ifigenija tarnauja kaip žynė – ten vos nenukenčia kaip auka, bet atpažįsta vienas kitą ir pabėga, pagrobę Artemidės statulą.
Kulminacija – teismas Atėnuose, Areopage: Apolonas gina Orestą, Erinės kaltina, o Atėnė balsuoja už išteisinimą (balsai lygūs, bet jos balsas lemia). Taip baigiasi kraujo kerštas, pereinant prie teismo tvarkos – mitas aiškina Atėnų teismo kilmę.
Istorija plačiai telliama Aischilo trilogijoje „Oresteija” (vienintelė išlikusi graikų trilogija), Euripido „Oreste” ir „Ifigenijoje Tauridėje”, Sofoklio „Elektra”. Orestas rodo, kaip pareiga (kerštas už tėvą) susiduria su tabu (motinžudystė), kelia klausimus apie kaltę, teisingumą ir dievų valią. Jo kančios – klasikinis tragedijos pavyzdys, kur herojus kenčia ne dėl ydos, o dėl likimo. Vėliau mitas įkvėpė daugelį kūrinių, nuo operų iki psichonalizės (Freudas naudojo „Oresto kompleksą”).