„Neferti pranašystė“ (Prophecy of Neferti) – tai vienas žinomiausių senovės Egipto literatūros kūrinių, priskiriamas Viduriniosios karalystės laikotarpiui (nors veiksmas vyksta Senosios karalystės laikais). Dažniausiai manoma, kad šis tekstas buvo sukurtas XII dinastijos pradžioje, valdant faraonui Amenemhetui I (apie 1991–1962 m. pr. m. e.), kaip politinės propagandos ir legitimizacijos įrankis.
Kūrinio veiksmas nukeliamas į praeitį, į ketvirtosios dinastijos faraono Sneferu (apie 2600 m. pr. m. e.) dvarą. Faraonas prašo savo patarėjų surasti ką nors, kas galėtų jį pralinksminti išmintingais žodžiais. Jam pristatomas išminčius ir žynys Nefertis, atvykęs iš rytinės Nilo deltos (Basto miesto). Faraonas prašo Neferčio papasakoti apie ateitį.
Neferti išpranašauja tamsų ir chaotišką laikotarpį (Pirmąjį pereinamąjį laikotarpį), kuris ištiks Egiptą. Jis aprašo socialinės tvarkos žlugimą:
- Gamtos katastrofas (išdžiūvęs Nilas, užtemusi saulė).
- Svetimšalių (azijiečių ir libių) invazijas į Deltoje esančias žemes.
- Pilietinius neramumus, badą, smurtą, kur brolis žudo brolį, o vagys tampa turčiais.
- Visišką teisingumo (Maat) ir įstatymų nebuvimą.
Po šio apokaliptinio scenarijaus Neferti pranašauja išgelbėtojo atėjimą. Jis paskelbia, kad iš pietų ateis karalius, vardu „Amenis“ (Amenemhetas I, XII dinastijos įkūrėjas). Šis karalius atkurs tvarką, suvienys Aukštutinį ir Žemutinį Egiptą, išvys svetimšalius, pastatys gynybinę sieną („Valdovo Sienas“) ir sugrąžins Maat (teisingumą ir harmoniją) į kraštą.
Tekstas yra klasikinis vaticinium ex eventu (pranašystė po įvykio) pavyzdys. Jis parašytas Amenemheto I valdymo metais siekiant pateisinti jo (ne karališkos kilmės asmens) atėjimą į valdžią ir parodyti jį kaip dievų išrinktąjį gelbėtoją, kurio atėjimas buvo išpranašautas dar didžiojo faraono Sneferu laikais.
Pagrindinis šio vertimo šaltinis yra „Papyrus Hermitage 1116B“ (Ermitažo papirusas).
„NEFERČIO PRANAŠYSTĖS“ VERTIMAS
(Tekstas padalintas į sekcijas pagal W. Helcko (1970) numeraciją)
1.
Nutiko taip, kad dvilypio karaliaus (Aukštutinio ir Žemutinio Egipto) Sneferu, teisaus balso, Galybė buvo gerasis karalius visoje šioje žemėje.
Vieną dieną nutiko, kad Rezidencijos taryba įžengė į Rūmus – tegyvuoja, klesti ir būna sveiki jie – audiencijai.
Jie išėjo po to, kai atliko audienciją pagal savo įprastą kasdienę tvarką.
Tada Jo Galybė – tegyvuoja, klesti ir būna sveikas – tarė antspaudų saugotojui, buvusiam šalia jo:
„Paskubėk ir atvesk man Rezidencijos tarybą, kuri šiandien čia buvo audiencijoje.“
Jie buvo tučtuojau atvesti atgal,
ir antrą kartą puolė ant pilvų (nusilenkė) prieš Jo Galybę – tegyvuoja, klesti ir būna sveikas.
Tada Jo Galybė – tegyvuoja, klesti ir būna sveikas – tarė jiems:
„Draugai, žiūrėkite, aš liepiau jus sušaukti,
kad surastumėte man jūsų sūnų, kuris yra išmintingas, jūsų brolį, kuris yra puikus,
jūsų draugą, kuris moka paliesti tinkamą stygą, kuris pasakys man gražių žodžių,
rinktinių frazių, kurios pralinksmintų Mano Galybę jas girdint.“
Tada jie antrą kartą puolė ant pilvų prieš Jo Galybę – tegyvuoja, klesti ir būna sveikas.
2.
Tada jie tarė Jo Galybės – tegyvuoja, klesti ir būna sveikas – akivaizdoje:
„Yra didis Basto (miesto) žynys-skaitovas, o valdove mūsų viešpatie, vardu Nefertis.
Jis yra paprastas žmogus, narsus savo ranka, jis yra raštininkas, kurio pirštai puikūs.
Tebūna jis atvestas, kad Jo Galybė jį pamatytų.“
Tada Jo Galybė – tegyvuoja, klesti ir būna sveikas – tarė: „Eikite ir atveskite jį man.“
Tada jis buvo tučtuojau jam atvestas.
Ir jis puolė ant pilvo prieš Jo Galybę – tegyvuoja, klesti ir būna sveikas.
Tada Jo Galybė – tegyvuoja, klesti ir būna sveikas – tarė: „Ateik gi, Neferti, drauge,
Pasakyk man gražių žodžių, rinktinių frazių,
kad jos pralinksmintų Mano Galybę jas girdint.“
Ir žynys-skaitovas Nefertis tarė:
„(Apie tai), kas jau įvyko, ar apie tai, kas dar tik nutiks, o valdove – tegyvuoja, klesti ir būna sveikas – mano viešpatie?“
Taigi Jo Galybė – tegyvuoja, klesti ir būna sveikas – tarė: „Apie tai, kas dar tik nutiks, nes šiandiena jau įvyko ir praėjo.“
Ir jis (faraonas) ištiesė ranką prie raštininko reikmenų skrynios,
išsiėmė papiruso ritinį ir rašymo paletę,
ir pasiruošė užrašyti tai, ką sakys žynys-skaitovas Nefertis,
kaip Rytų žinovas, priklausantis Basto miestui jo saulėtekyje,
kaip Valdovo-Andžo provincijos vaikas.
3.
Jis sutelkė savo mintis į įvykius žemėje,
jis prisiminė Rytų sumaištį,
azijiečių siautėjimą su savo pajėgomis,
trikdančius derlių nuimančiųjų širdis,
grobiantčius tuos, kurie įkinkyti arimui.
Jis tarė: „Pabusk, mano širdie, kai verki dėl šios žemės, kurioje pradėjai,
tyla būtų atgaiva.
Žiūrėk, tai, kas apie ją sakoma, turėtų (kelti) pagarbą,
žiūrėk, dabar didysis yra parblokštas ten, kur tu pradėjai.“
4.
Nepavark: žiūrėk į tai priešais save,
Atsistok prieš tai, kas yra prieš tave,
Žiūrėk, dabar didieji yra (priklausomi nuo) žemės būklės,
tai, kas buvo sukurta, tapo nesukurta, Ra (saulės dievas) turi iš naujo pradėti savo kūrimą.
Žemė yra visiškai sunaikinta, nieko neliko,
nėra nė nago žymės jos nuolatinėje vietoje.
5.
Ši žemė yra sunaikinta, ir nėra kam ja pasirūpinti, nėra kam užstoti, nėra kam apraudoti,
kas nutiks šiai žemei?
Saulės diskas yra paslėptas, jis nešvies, kad žmonės matytų,
ir niekas negalės gyventi, kai debesys jį uždengs.
Tada visi iki vieno apkurtsta jo nesant.
Aš turiu sakyti tai, kas yra prieš mane, aš nepranašauju to, kas (dar) neįvyko.
6.
Egipto upė išdžiūvo,
vandenį galima perbristi pėsčiomis.
Ieškoma vandens laivams buriuoti.
Jos vaga virto jos krantu,
jos smėlio krantai virto potvyniu,
Vandens vieta – tuo, kas turėtų būti kranto vieta.
Pietų vėjas stoja į kovą su šiaurės vėju,
danguje nebus vieno vėjo.
Svetimi paukščiai perės Deltos tvenkiniuose.
Jie susisuko lizdą (Deltos) pakraščiuose,
netgi prisiartindami prie žmonių iš bado.
7.
Visiškai sunaikinti anie laimės (laikai) prie tų baseinų ežerų,
su vyrais, paskirtais doroti žuvį, perpildytais žuvimi ir paukščiais.
Visa laimė pasitraukė, nublokšta į vargo žemę,
nuo tų azijiečių, kurie pasklido po visą žemę, atsargų (naštos).
Rytuose pasirodė smurto vyrai,
Azijiečiai leidžiasi į Egiptą,
Ribos prarastos, kitas yra šalia, kurio nebus klausomasi.
Kopėčios naktį bus užblokuotos,
į stovyklas bus įsibrauta,
apsnūdėliai bus nugalėti,
miegantysis sakys: „Aš prabudęs.“
8.
Svetimų žemių bandos gers iš Egipto upių,
Jos atsigaivins jų krantuose, nes nebus kam jų atvyti atgal.
Ši žemė bus paimta ir išnešta, neįtariant to, kas nutiks protrūkio, paslėpto posakyje:
„Saugokis, klausytojas apkurtsta, tylenis yra priešais (mus).“
Aš atiduodu tau žemę blogio praėjime – tai, kas neturėtų vykti, vyksta.
Bus paimti karo ginklai, nes žemė gyvena sumaištyje.
9.
Ginklai bus gaminami iš vario,
duona, kurios jie prašys, bus kraujas,
jie prapliups juoku iš sielvarto,
niekas neverks dėl mirties,
niekas nemiegos alkanas iš mirties troškimo,
ir žmogaus širdis rūpinsis tik savimi.
Šiandien nebus laikomasi jokio gedulo – širdis visiškai atsigręžusi į save.
Žmogus ilsisi ant šono – jam už nugaros vienas žmogus žudo kitą.
Aš galiu tau parodyti sūnų kaip užpuoliką, brolį kaip priešą, žmogų, žudantį savo tėvą.
10.
Kiekviena burna pilna: „Mylėk mane.“
Laimė visa pradingo.
Žemė nuniokota, nors jai ir išleistas įstatymas,
Sunaikinimas yra faktas – griuvėsiai yra realybė.
Tai, kas buvo padaryta, atšaukta.
Žmogaus nuosavybė iš jo atimama ir atiduodama pašaliečiui.
Leisk man parodyti tau šeimininką sielvarte, o pašalietį – ramybėje.
Tas, kuris niekada negavo iki soties, dabar gali eiti ir ištuštinti (kitų).
Gėrybės dalijamos tik su neapykanta, siekiant užčiaupti kalbėtojo burną.
Į frazę atsakoma su lazda pakelta ranka,
ir žmonės kalba žudydami.
11.
Kalba nusileidžia ant širdies kaip ugnis.
Niekas negali pakelti žodžio iš burnos.
Žemė skurdi, bet turtinga direktorių,
Ji guli griuvėsiuose, bet jos darbai didžiuliai.
Derlius mažas, grūdų saikas didelis,
ir turi būti atseikėtas dienos šviesoje.
Ra (saulė) atsitolina nuo žmonijos.
Jis pateka ir valanda ateina,
bet niekas nežino, ar išauš vidudienis.
Šešėlių negalima įžiūrėti,
regėjimas negali švytėti esant stebimam,
akys negali prisipildyti ašarų (vandens),
nes jis danguje yra kaip mėnulis,
ir jo žinojimo laikas negali būti pažeistas.
Vis dėlto jo spinduliai matomi, tomis (pačiomis) akimirkomis kaip ir protėviams.
12.
Leisk man parodyti tau žemę sumaištį:
bepusis dabar galingas, tas, kuris turėtų sveikintis, priima sveikinimą,
ir leisk man parodyti žemesnįjį paverstą aukštesniuoju,
sumaišytą aplinkui, po kūno sumaišymo.
Žmonės gyvena kapinėse,
ir nuolankieji įgis didžiulius turtus, kol kils [maištas].
Tai valkatos, kurie gali valgyti duoną,
darbininkai, kurie verčia dirbti (?).
Saulės dievo provincija nebegali būti jokio dievo gimtinė.
13.
Yra karalius, kuris ateis iš pietų,
Amenis, teisaus balso, yra jo vardas.
Jis yra Lanko Žemės (Nubijos) moters sūnus,
jis yra Necheno (Hierakonpolio) šerdies vaikas.
Jis paims Baltąją Karūną,
jis iškels Raudonąją Karūną,
jis sujungs Dvi Galingas Deives,
jis nuramins Du Dievus Viešpačius,
tuo, ko jie trokšta.
Laukų apytaka yra jo gniaužtuose, irklas – šuolyje.
14.
Džiūgaukite, o jo laiko žmonės!
Žmogaus sūnus išgarsins savo vardą
amžinybei ir nesibaigiančiam laikui.
Tie, kurie puola į blogį ar planuoja išdavystę,
jie bus nuversti ant savęs iš baimės jam,
azijiečiai kris nuo jo skerdynių,
libiai kris nuo jo ugnies,
maištininkai nuo jo jėgos, piktavaliai – nuo jo didenybės.
Pakylanti kobra, kuri yra rūmuose, įveiks jam piktavalius.
15.
Jie pastatys Valdovo Sienas – tegyvuoja jis, klesti ir būna sveikas,
kad užkirstų kelią azijiečiams leistis į Egiptą,
net jei jie prašytų vandens tinkamu būdu,
kad leistų savo bandoms atsigerti.
Teisingumas grąžinamas į savo vietą,
o blogis išvaromas.
Tegu džiūgauja kiekvienas, kuris (tai) matys,
kiekvienas, kuris gyvens karaliaus palydoje.
Išmintingas žmogus įpils man vandens (aukos),
kai pamatys išsipildant tai, ką aš pasakiau.