Nahj al-Balagha – tai ne knyga įprasta prasme, o iškalbos kelias, arabų kalbos viršūnė, surinkta iš imamo Alio ibn Abi Talibo žodžių. Mahometo pusbrolis ir žentas, ketvirtasis kalifas Ali buvo ne tik karys ir valdovas, bet ir minties milžinas: jo pamokslai, laiškai ir aforizmai skambėjo kaip Korano atgarsiai, tik su žmogaus širdies ritmu. Apie 970–1015 metus Bagdado mokslininkas aš-Šarifas ar-Radi, šiitų teologas, peržiūrėjo šimtus šaltinių – senus rankraščius, liudijimus ir pasakojimus – ir sudarė rinktinę. Tai ne visas Alio palikimas, o jo branduolys: 241 pamokslas, 79 laiškai ir 489 posakiai – tarsi perlas po perlo, ištrauktas iš dvasios vandenyno.
Turinys – lyg veidrodis sielai. Ali kalba apie teisingumą: „Žmonės – dvi rūšys: tavo broliai tikėjime arba tavo lygieji kūrinijoje.“ Apie valdžią: „Blogiausias valdovas – tas, kuris bijo tiesos.“ Apie Dievą: „Jis arčiau tavęs negu tavo kaklo vena.“ Pasaulį vadina laikinu: „Žmonės miega, o mirtis juos pažadina.“ Kalba prozinė, bet ritmiška, pilna metaforų – dykuma kaip malda, valdovas kaip piemuo, gyvenimas kaip kelionė. Kartais poezija prasiveržia tarsi žaibas: „O pasauli, tu esi kaip nuotaka, kurios visi geidžia, bet ji miršta vestuvių naktį.“
Šiitams „Nahj al-Balagha“ – trečias šventas tekstas po Korano ir Hadisų. Ji moko ne tik tikėjimo, bet ir gyvenimo: kaip valdyti, kaip mylėti, kaip pasiruošti mirčiai. Sunitai ją gerbia kaip arabų retorikos šedevrą – kalba tokia tyra, kad net ne arabai iš jos mokosi. Viduramžiais ją komentavo šimtai mokslininkų, o šiandien cituoja politikai, poetai ir filosofai. Tai ne istorijos dokumentas – daugelis šaltinių prarasti, kai kas priskirta vėliau – tačiau tai dvasios archyvas, kuriame girdisi Alio balsas, aidintis per amžius.
Toliau pateikta lentelė apibendrina „Nahj al-Balagha“ struktūrą, turinį ir reikšmę.
| Dalis | Turinys | Pagrindinės temos | Reikšmė |
|---|---|---|---|
| Pamokslai (241) | Ilgesni kalbėjimai po kovų ar krizių | Dievo vienumas, teisingumas, valdžios pareigos, pasaulio laikinumas | Šiitų pamaldumo pagrindas; retorikos pavyzdžiai. |
| Laiškai (79) | Raštai valdytojams, draugams, priešams | Administracija, etika, karo taisyklės | Valstybės valdymo vadovas; istorinis šaltinis. |
| Posakiai ir aforizmai (489) | Trumpi, gilūs pastebėjimai | Žmogaus prigimtis, dorovė, mirtis | Kasdienė išmintis; citatos literatūroje ir politikoje. |
| Bendrai | Proza su poetiniais intarpais | Dievas, žmogus, visuomenė | Po Korano – svarbiausias šiitų tekstas; arabų literatūros perlas. |
Citatos
- Pamokslas 1
„O žmonės, bijokite Dievo, kuris jus sukūrė iš vienos sielos ir iš jos sukūrė jos porą, ir iš jųdviejų išskleidė daug vyrų ir moterų. Bijokite Dievo, kurio vardu prašote vienas kito, ir gerbkite gimines. Dievas jus stebi.“
Paaiškinimas: Ši citata pabrėžia Dievo vienumą kaip kūrėjo, žmogaus kilmę iš vienos šaknies (Adomo ir Ievos), būtinybę bijoti Dievo ir gerbti gimines bei kitus žmones – tai pamatinė etikos taisyklė, skatinanti atsakomybę ir tarpusavio pagarbą. - Laiškas 53 (žymusis laiškas Malik al-Aštarui)
„Žmonės yra dviejų rūšių: arba tavo broliai tikėjime, arba tavo lygieji kūrinijoje.“
Paaiškinimas: Ali moko valdovą (Malik al-Aštarą) elgtis su visais žmonėmis kaip su lygiaverčiais – musulmonai yra broliai tikėjime, o nemusulmonai – lygūs kaip Dievo kūriniai; tai skatina teisingumą, toleranciją ir humanizmą valdžioje. - Posakis 82
„Turtas – tai vanduo jūroje: kuo daugiau geri, tuo labiau trokšti, kol galiausiai tave užmuša.“
Paaiškinimas: Ši alegorija įspėja apie godumą ir materializmo pavojų – turtas nesuteikia pasitenkinimo, o tik didina troškimą, galiausiai vedantį prie dvasinės ar fizinės žūties; raginama siekti dvasinio turtingumo vietoj materialaus. - Pamokslas 27
„O žmonės, pasaulis – tai turgus: vieni jame pelnosi, kiti praranda. Tas, kas pelnosi, yra tas, kas imasi gerų darbų; tas, kas praranda, yra tas, kas seka aistromis.“
Paaiškinimas: Pasaulis palygintas su turgumi, kur tikrieji „pelnas“ yra geri darbai ir paklusnumas Dievui, o nuostolis – nuodėmės ir aistros; tai raginimas rinktis amžinąjį gėrį vietoj laikino malonumo. - Laiškas 31 (laiškas sūnui Hasanui)
„Žinok, kad prieš tave yra sunkus kelias, kuriame silpnas negali ištverti, o tinginys negali pasiekti tikslo. Tavo tikslas – rojus, o tavo priešas – tavo aistros.“
Paaiškinimas: Ali pataria sūnui gyvenimą matyti kaip sunkų kelią į rojų, kur būtina ištvermė ir kova su vidiniais priešais (aistromis); tai motyvuoja disciplinuotą, Dievui atsidavusį gyvenimą. - Posakis 131
„Žmogus – tai jo liežuvis.“
Paaiškinimas: Žmogaus esmė atsiskleidžia per žodžius – jie rodo protą, charakterį ir tikėjimą; įspėjimas saugoti kalbą, nes ji gali kurti ar griauti, meluoti ar sakyti tiesą. - Pamokslas 193
„Geriausias turtas – tai pasitenkinimas tuo, ką turi.“
Paaiškinimas: Tikrasis turtingumas nėra materialiuose daiktuose, o vidiniame pasitenkinime; tai skatina kuklumą, dėkingumą Dievui ir apsaugo nuo godumo bei pavydo. - Laiškas 53 (tęsinys Malik al-Aštarui)
„Neleisk, kad tavo širdis būtų užimta rūpesčiais dėl to, kas praeis, nes pasaulis – tai tiltas, kurį pereini, o ne namai, kuriuose gyveni.“
Paaiškinimas: Valdovas raginamas nesirūpinti laikinu pasauliu, o matyti jį kaip laikiną perėjimą į amžinybę; tai moko atsisakyti prisirišimo ir sutelkti dėmesį į pomirtinį gyvenimą. - Posakis 289
„Mokslas – tai paveldas, kurio vagys negali pavogti.“
Paaiškinimas: Žinios yra vertingiausias turtas, nes jos lieka su žmogumi visada, negali būti atimtos ar prarastos; raginimas siekti mokslų kaip amžinojo palikimo. - Pamokslas 87
„Dievas yra arčiau tavęs nei tavo kaklo vena, bet tu esi toliau nuo Jo nei dangus nuo žemės.“
Paaiškinimas: Dievas visada arti žmogaus (Jo žinojimas ir galia), bet žmogus nutolsta per nuodėmes ir abejingumą; tai kvietimas grįžti prie Dievo per maldą ir atgailą, pabrėžiant Jo artumą.