„Padėkos malda“ (The Prayer of Thanksgiving, NHC VI,7) yra trumpas, bet itin reikšmingas hermetinis tekstas, randamas ne tik Nag Hamadžio bibliotekoje, bet ir kituose antikos hermetiniuose rinkiniuose. Tai rodo, kad ši malda buvo plačiai naudojama kaip ritualinė padėkos formulė, skirta užbaigti dvasinį mokymą, meditaciją ar iniciaciją. Ji nėra skirta Hermio Trismegisto asmeniui — veikiau tai kosminei dieviškajai sąmonei adresuota giesmė, išreiškianti žmogaus dėkingumą už pažinimo dovaną.
Maldoje dėkojama Dievui už tai, kad žmogui buvo leista pažinti dieviškąjį protą (Nous), suprasti kosmoso tvarką ir pakilti virš juslinio pasaulio. Tai nėra prašymo malda — tai grynas dėkojimas, kylantis iš patirties, kad žmogus buvo paliestas dieviškosios šviesos. Dievas čia vaizduojamas kaip vienas, nematomas, neapibrėžiamas, bet kartu viską pripildantis ir viską laikantis.
Tekstas pabrėžia, kad tikrasis pažinimas yra dieviška dovana, o ne žmogaus pastangų rezultatas. Maldoje sakoma, kad žmogus gali matyti dieviškąją tikrovę tik tada, kai pats Dievas atveria jo protą ir leidžia jam suvokti savo vietą kosminėje tvarkoje. Tai atspindi hermetinę pasaulėžiūrą, kurioje pažinimas yra ne intelektualus, o mistinis — patiriamas kaip vidinis nušvitimas.
Malda taip pat turi bendruomeninį aspektą. Ji dažnai buvo giedama kartu, kaip iniciacijos ar mokymo pabaiga. Tekste minima, kad po maldos dalyviai gali dalytis „šventu maistu“, kas rodo, jog ši giesmė buvo dalis platesnio hermetinio ritualo, kuriame dvasinis pažinimas buvo švenčiamas kaip bendras patyrimas.
„Nag Hamadžio padėkos malda“ išsiskiria savo universalumu. Joje nėra nei gnostinės kosmogonijos, nei archontų, nei polemikos su kitomis religijomis. Tai grynas hermetinis monoteizmas, kuriame Dievas suvokiamas kaip visatos protas, o žmogus — kaip jo atspindys. Malda kviečia žmogų gyventi dėkingai, suvokiant, kad kiekviena akimirka yra dieviškosios tvarkos dalis.
Padėkos malda
Nag Hamadžio biblioteka
Štai malda, kurią jie ištarė:
„Mes dėkojame Tau! Kiekviena siela ir širdis yra pakylėta į Tave, nesudrumsčiamas varde, pagerbtas „Dievo“ vardu ir šlovinamas „Tėvo“ vardu, nes kiekvienam ir viskam (ateina) tėviškas gerumas, švelnumas bei meilė ir bet koks mokymas, kuris yra saldus bei aiškus, suteikiantis mums protą, kalbą (ir) žinojimą: protą, kad galėtume Tave suprasti, kalbą, kad galėtume Tave išdėstyti, žinojimą, kad galėtume Tave pažinti. Mes džiaugiamės, būdami apšviesti Tavo žinojimo. Mes džiaugiamės, nes Tu mums parodei save. Mes džiaugiamės, nes kol buvome kūne, Tu padarei mus dieviškus per savo žinojimą.
Žmogaus, kuris pasiekia Tave, padėka yra viena: kad mes Tave pažįstame. Mes pažinome Tave, intelektualioji šviesa. Gyvybės gyvybe, mes pažinome Tave. Kiekvienos būtybės įsčiomis, mes pažinome Tave. Įsčiomis, nėščiomis Tėvo prigimtimi, mes pažinome Tave. Gimdančiojo Tėvo amžinoji ištikimybe, taip mes garbinome Tavo gerumą. Yra vienas prašymas, kurio prašome: kad būtume išsaugoti žinojime. Ir yra viena apsauga, kurios trokštame: kad nesukluptume tokiame gyvenime.“
Ištarę šiuos maldos žodžius, jie apsikabino ir nuėjo valgyti savo švento maisto, kuriame nėra kraujo.
Perrašinėtojo pastaba
Aš nukopijavau šį vieną jo diskursą. Iš tiesų mane pasiekė labai daug (jų). Aš jų nenukopijavau, nes maniau, kad jie pasiekė jus. Taip pat dvejoju juos jums kopijuoti, nes galbūt jie (jau) jus pasiekė ir šis reikalas gali jus apsunkinti. Kadangi to asmens diskursų, kurie mane pasiekė, yra gausybė…