Mulivai katedra, dar vadinama Nekaltojo Prasidėjimo katedra, yra pagrindinė katalikų šventovė Samojos sostinėje Apijoje. Jos istorija siekia XIX amžių, kai misionieriai atvyko į salyną skleisti krikščionybės.
Pirmasis akmuo buvo pašventintas 1852 metų gruodžio 8 dieną, švenčiant Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo šventę. Statybas prižiūrėjo prancūzų kunigai Pierre ir Jacques Bataillonai. Darbas nebuvo lengvas – statybas stabdė tropinės ligos, audros ir ribotos medžiagos, todėl katedra buvo baigta tik 1857 metais. Ji tapo vienu svarbiausių katalikybės centrų Ramiojo vandenyno pietuose.
Bėgant laikui katedra buvo kelis kartus remontuota, bet labiausiai nukentėjo nuo 2009 metų žemės drebėjimo. Pastatas buvo pažeistas taip smarkiai, kad teko jį nugriauti. 2011 metais pradėta naujosios katedros statyba, o 2014 metų birželį ji iškilmingai pašventinta iš naujo.
Naujoji Mulivai katedra žavi savo architektūra – tai ne tik atstatytas pastatas, bet ir Samojos kultūros simbolis. Išorėje dominuoja baltas koralinis akmuo, viduje – didžiulės medinės arkos ir kupolas, puoštas rankų darbo polineziniais ornamentais. Lubose pavaizduoti Biblijos siužetai ir Samojos istorijos motyvai, o šviesą į vidų leidžia spalvingi vitražai, vaizduojantys šventuosius.
Katedra priklauso Samoa–Apia arkivyskupijai ir yra dvasinis centras ne tik vietos tikintiesiems, bet ir visiems, kurie domisi Ramiojo vandenyno regiono religiniu paveldu. Lankytojai neretai pabrėžia ypatingą atmosferą – tylią, bet pilną orumo.
Senojoje katedroje buvo saugoma unikali relikvija – dalelė Šv. Pranciškaus Ksavero palaikų, atgabenta iš Filipinų, pabrėžiant Ramiojo vandenyno misijų tarpusavio ryšį. Po 2009 metų žemės drebėjimo, kai pastatas buvo nugriautas, vietinė bendruomenė teologiškai interpretavo šį įvykį kaip būtinybę atnaujinti ne tik fizinę, bet ir dvasinę šventovę, atsisakant senųjų struktūrų ir pradedant naują tikėjimo erą. Naujoji katedra buvo suprojektuota taip, kad jos altoriaus vieta būtų orientuota tiksliai į rytus, vadinamuoju *ad orientem* principu, pabrėžiant Kristaus kaip pasaulio šviesos laukimą, kas yra senoji liturginė tradicija. Ši architektūrinė detalė rodo gilesnį ryšį su ankstyvosios krikščionybės liturginiais kanonais.