Jei gyvenimas yra sapnas, tada mirtis – tai pabudimas. Bet galbūt ne į tikrovę, o į kitą sapną, gilesnį už šį. Ši mintis, kad mūsų egzistencija yra Dievo vizija, senesnė nei daugelis religijų. Ji randama senovės Indijos „Upanišadose“, kur sakoma: „Visa, kas yra, yra Dievo svajonė – Brahmano sapnas, kuriame Dievas pats save stebi.“ Jei taip, tai mirtis nėra pabaiga – tai tik akimirka, kai vienas sapnas pasibaigia ir prasideda kitas.
Krikščioniškoje tradicijoje mirtis apibūdinama kaip „miegas Viešpatyje“ – laikinas užmigimas iki prisikėlimo. Budizmas kalba apie sąmonės srautą, kuris po kūno mirties pereina į kitą būties lygmenį, o majų mitologijoje mirusieji keliauja per Xibalbą, kad atgimtų naujoje šviesoje. Visose šiose tradicijose slypi ta pati idėja – mirtis nėra nutrūkimas, o perėjimas.
Jei žmogus yra Dievo sapno veikėjas, tai mirtis galėtų būti tiesiog perėjimas iš vienos sąmonės būsenos į kitą – tarsi Dievas, užvertęs vieną istoriją, pradeda kitą. Galbūt mūsų siela yra ta pati energijos kibirkštis, kuri keliauja per skirtingas sapnų formas – kūną, laiką, erdvę – ir kiekviename pasaulyje prisimena tik tiek, kiek leidžia naujas scenarijus.
Kvantinės fizikos požiūriu ši mintis įgauna naują prasmę. Kai kurie mokslininkai teigia, kad sąmonė gali būti ne smegenų produktas, o Visatos savybė – tarsi laukas, kuris egzistuoja nepriklausomai nuo kūno. Jei taip, mirtis būtų tik sąmonės būsenos pasikeitimas, o ne išnykimas. Tarsi energija, kuri nepražūva, o tik pereina į kitą bangos formą.
Yra ir dar gilesnis klausimas: kas sapnuoja ką? Gal ne Dievas sapnuoja žmogų, o žmogaus sąmonė yra langas, per kurį Dievas sapnuoja pats save? Galbūt kiekvienas iš mūsų esame Dievo sapno fragmentas, bet tuo pat metu ir sapnuotojas, ir sapnas vienu metu.
Tada mirtis tampa ne pabaiga, o sugrįžimu į didesnį sapną – tą, kuriame nėra atskirties tarp kūrėjo ir kūrinio. Tai būtų ne praradimas, o susiliejimas, kai lašas vėl sugrįžta į vandenyną.
Galbūt todėl žmonės, patyrę klinikinę mirtį, kalba apie neapsakomą ramybę, šviesą, visumos jausmą – tarsi akimirką jie būtų pabudę iš siauro sapno į platesnį. Gal ir mes visi pabusime, bet ne tam, kad prarastume gyvenimą, o tam, kad suprastume, jog jis niekada nesibaigė.